Brolio atvykimo į Tokijų progą teko įdomiai pakeliauti tiek jau po matytas, tiek ir po naujas vietas. Apie kai ką parašysiu vėliau, o šįkart dėmesys keturiems muziejams.
Pirmajame – Rumšiškes primenančiame Edo laikų Tokijo architektūros – buvau gal trečią kartą, bet jis tikrai nenuobodus, kai užeini vis skirtingais metų laikais :-) Vertas aplankyti, jeigu domitės senais japoniškais pastatais ir norite ramiai pavaikštinėti žaliame parke. Tik tiek, kad iki jo reikia traukiniu važiuoti apie pusvalandį nuo Tokijo centro ir dar tada autobusu. Čia kažkas privaikščiojęs ir prifilmavęs visko po truputį:
Prieš kelis mėnesius rašiau apie simfoninio orkestro koncertą Ueno rajone. Penktadienį vėl ten grįžau, bet šįkart ne į filharmoniją, o pasivaikščioti po muziejus. Jų ten visas pluoštas, pradedant istorijos, tapybos ir baigiant mokslo ar šiuolaikinio meno. Visi patogiai netoli vienas kito, pabaigus apžiūrėti vieną, po kelių minučių galima būti jau kitame. Lig šiol su muziejų lankymais buvau apsileidęs, todėl pradžiai išsirinkau du klasikinius, kurių užteko visai dienai: Tokijo nacionalinį bei Gamtos ir mokslo.
Tokijo nacionalinio muziejaus pagrindinis pastatas.
Šiandien su japonų kalbos klase nuėjom į čia pat esantį ICU muziejų (apie jį trumpai jau buvau užsiminęs). Viskas ten po senovei, tik pasikeitus nenuolatinė antro aukšto ekspozicija: vietoj prieš tai buvusių popieriaus raižinių išstatytos senovinės kosmetikos dėžutės (kaip kad šioje nuotraukoje), veidrodėliai ir kitokie grožio reikmenys. Visai įdomu pasižiūrėti, ypač į veidrodžius, kurių metaliniai rėmeliai išgraviruoti įvairiausiais motyvais.
Prie eksponatų buvo truputį parašyta ir apie senąsias madas. Neįprasčiausia detalė susijusi su anksčiau buvusiu dantų grožio supratimu. Jeigu dabar nemažai žmonių sapnuoja apie baltus dantis ir sumoka nemažus pinigus visokioms balinimo procedūros, tai tuo tarpu Japonijoje bei Pietų Azijoje ilgą laiką grožio idealas buvo dantys, iš tolo blizgantys savo juodumu.
Ši savaitė buvo bene aktyviausia nuo atvykimo. Bediskutuodamas su vadovu, pasišnekėjęs jau nuo Vasedos universiteto laikų pažįstamu profesoriumi Ohta, o pirmadienį dar susitikęs su vienu WWF darbuotoju, galiausiai pabaigiau siaurinti ir konkretinti savo tyrimų planą. Truputį netikėtai jis pasisuko į miškų apsaugos pusę, kas turėtų būti visai įdomu. Jeigu konkrečiau, tai aiškinsiuosi Japonijos atsaką į tarptautines miškų apsaugos iniciatyvas. Kaip tik šią savaitę pasitaikė du susiję renginiai, kurie „suvalgė“ dvi dienas: trečiadienį FoE rengė seminarą apie nelegalią prekybą mediena ir darnią miškininkystę, o penktadienį ITTO šventė savo 25 metų jubiliejų ir Jokohamoje taip pat organizavo visą dieną trukusį renginį. Abu pakankamai įdomūs ir naudingi, nors pasitaikė ir nuobodesnių, tą patį per tą patį kartojančių pranešėjų. Kelios iliustracijos iš Jokohamos. Dalis jų perleistos per Luminance programėlę, tikriausiai atpažinsite kurios.
Šis savaitgalis Japonijoje ilgasis, mat penktadienį buvo valstybinė šventė – rudens lygiadienis. Jos metu žmonės traukia į šventyklas, aplanko kapus, palieka prie jų maisto. Tai tarsi grįžtamoji šventė po rugpjūtį būnančios Obon, kada, kaip manoma, dvasios sugrįžta į gyvųjų pasaulį, kai tuo tarpu per rudens lygiadienį gyvieji turi aplankyti mirusius.
Kita lygiadienio prasmė yra ta, kad nuo šios dienos oficialiai prasideda ruduo. Ir tikrai, pastarosiom dienom dingo visi lig tol varginę karščiai, laikosi kone ideali +23 laipsnių šiluma. Metų laikai čia suskirstyti būtent pagal lygiadienius ir saulėgrįžas: nuo vasaros saulėgrįžos iki rudens lygiadienio – vasara, tada iki žiemos saulėgrįžos – ruduo, žiema iki pavasario lygiadienio ir likusį laiką jau pavasaris.
Nors ir ilgas savaitgalis, bet niekur labai toli nebuvau išvykęs. Penktadienį buvau nusiteikęs apmušti kai kuriuos darbus, bet nuo pat ryto dingusi elektra priminė, kad tądien universitete kasmetinis profilaktinis elektros tinklų patikrinimas. Tad teko pamiršti visus nusiteikimus ir sėdus ant dviračio pasimalti po apylinkes. Lig šiol dar nebuvau apvažiavęs vienos pusės, tai apžiūrėjau kas ten yra. Atradau didelį parką ir daugybę stadionų, kurie laisvadienio proga buvo beveik sausakimši, pilni įvairiausio sporto entuziastų: kas kamuolį spardo, kas beisbolą žaidžia, kas ratais bėgioja. Kiek toliau, jau pasukus kitu keliu atgal link universiteto, pravažiavau pro vartus, ant kurių buvo užrašyta „Japonijos valstybinė astronominė observatorija“ ir pagautas smalsumo užsukau į vidų.
Nežinau ar iki Lietuvos atbangavo žinia, kad ketvirtadienį Seulo įvyko du sprogimai: vienas Seulo, o kitas Autobusų terminalo stotyje. Nuo jų niekas nenukentėjo, nes užtaisai buvo nedideli ir įdėti į daiktų saugyklas. Šiandien policija jau sulaikė tris įtariamuosius, bet ko jie tokiu elgesiu galėjo siekti, niekas dar nežino. Šiaip ar taip, visose metro stotelėse atsirado po kelis patruliuojančius pareigūnus ir tvyro šiokia tokia įtampa.
Viena iš pirmų teorijų, atsiradusių po sprogimų, kad tai dar viena Šiaurės Korėjos provokacija. Skamba nelabai įtikinamai, bet ką gali žinoti… Kalbant apie Šiaurę, vakar kaip tik universiteto dėka mainų studentai dalyvavo dar vienoje išvykoje. Šįkart – į Korėjos demilitarizuotą zoną (DMZ). Tai 4 km pločio juosta, likusi po Korėjos karo paliaubų pasirašymo ir tebedalinanti abi (teoriškai vis dar karo stovyje esančias) valstybes. Tiesa, į pačią DMZ negalima patekti, tad teko pabuvoti jos pakraščiuose.
Kadangi kone visa praėjusi savaitė buvo paskirta kelionėms, šią jau reikėjo truputį atsigriebti ir pasėdėti prie mokslų. Tiesa, jų nėra tiek daug, nes magistrinis beveik pabaigtas (bandomieji katedriniai gynimai be mano dalyvavimo, kiek girdėjau, praėjo gerai; recenzentas nors ir rimtas, bet jokios didesnės kritikos iš jo nesulaukiau), o Chung-Ang’e tik visokie smulkūs darbeliai. Pavyzdžiui, vakar ruošiausi korėjiečių kalbos pristatymui – keturiese turėjom pravesti visą pamoką. Pavyko visai neblogai, nepaisant kelių nesklandumų. Dar sužinojau tarpinio atsiskaitymo rezultatą – surinkau 85%. Kone visos klaidos iš rašybos, nes daug kur ją reikia tiesiog būti iškalus, neina pagauti iš klausos. Tarkime, korėjiečiai turi dvi raides “o“ – 오 ir 어. Jiems patiems jos gal ir skirtingos, bet man vienas ir tas pats. Todėl išgirdus “o“ ir neaišku, kurią iš jų reikia rašyti.
Be šių universitetinių veiklų sekmadienį ėjau į Seulo meno muziejų. Jis pakankamai nedidelis, galima per valandą viską apvaikščioti. Darbai daugiausiai šiuolaikinio meno.
Pagrindinis įėjimas. Pastatas visai centre, netoli Seulo stoties.
Šiandien universitetas mainų studentus palepino nemokama išvyka į Korėjos liaudies muziejų. Su autobusu iki jo teko važiuoti nepilną valandą, į gretimą miestą, tačiau nepasijaučia, kad būtum išvykęs iš Seulo. Pro langą matėsi nesibaigiantys namai, tik vienur kitur kažkokie kolektyvinio tipo sodeliai su šiltnamiais.
Korėjos liaudies muziejus primena Rumšiškes, nes čia taip pat iš įvairių regionų suvežti tradiciniai namai, parodantys kaip gyveno tiek eiliniai gyventojai, tiek ir to laiko aukštuomenė. Be viso to prigalvota įvairių atrakcijų, galima išbandyti kai kuriuos amatus, vyksta pasirodymai ir pan. Teritorija ne visai maža, galima pravaikščioti kelias valandas. Žodžiu, pakankamai įdomu ir verta nuvykti. Ko pasigedau, tai išsamesnės informacijos, nes prie namų kabančios lentelės labai jau kuklios ir kartais ne iki galo aišku, kas yra vienas ar kitas pastatas.
Iš pradžių (kaip ir pridera) apie orus. Nors prieš vykdamas į Seulą tikėjausi, kad čia bus kiek šilčiau, bet panašu, jog nuo lietuviško oro nepavyko pabėgti. Šįryt kompiuterio termometras tiek Kaune, tiek Seule rodė tą pačią temperatūrą – -1 C. Tiesa, dieną būna truputį šilčiau, bet tuo pačiu pučia žvarbus vėjas, todėl jausmas gan žiemiškas. Žvilgtelėjus į orų prognozę per artimiausias 10 dienų didesnių pokyčių nežadama. Atrodo, pavasaris čia neskuba.
Vakarykštę ramesnę dieną, kada sukiojausi tik netoli savo universiteto, pakeitė aktyvesnė. Ir toliau mankštinu kojas, kurios jau priprato prie ilgesnių atstumų, todėl šiandien net nesėdau į metro ir visur ėjau pėsčias. Padariau nemažą ratą ir sukoriau apie 13 kilometrų. Maršrutas pajuodintas (beje, visas nuotraukas galima spustelt ir pamatyti didesnes):
Pradžia ir pabaiga - Chung-Ang universitetas apatiniame kairiame kampe.
senbeiten.wordpress.com 