Į Pietų Korėja jau irgi atėjo radiacijos baubas. Per paskutines dienas laikraščiuose pasirodė ne vienas straipsnis apie užfiksuotą jodą ir cezį, kurie, kaip spėjama, atkeliavo iš Japonijos. Tiesa, kiekiai labai maži, nekeliantys grėsmės, bet to pakako, kad korėjiečiai pultų pirkti natūraliai jodo turinčių jūros žolių. Nors jų ir šiaip suvalgoma nemažai, parduotuvių atstovai sako, kad dabar pardavimai išaugę beveik dvigubai. Na, jeigu tai ir ложная тревога, kelios papildomos jūros žolės dar niekam nepakenkė (bent jau man neteko tokio atvejo girdėti).

Ta proga pavyko rasti puslapį, kuriame į vieną krūva surinkti Japonijos ir Pietų Korėjos radiacijos matuoklių duomenys. Tiesa, Pietų Korėjos parodymai man atrodo įtartini, nes paėmus pagal atstumą artimiausius Japonijos matavimus, pastarieji yra 2-3 kartus mažesni. Nebent čia oro srautai taip keliauja…

Dar vienas dalykas iš įdomybių skyrelio – amžiaus skaičiavimas Korėjoje.

Kai korėjietis paklausia kiek tau metų, o tu jam atsakai, sulauki reakcijos daugmaž panašios į tokią: “a, tai tau x metų, bet Korėjoj x+1 arba x+2“. O kai paklausi apie amžių atgal, pasako “šiaip jau x, bet vakarietiškai x-2 (arba x-1)“. Iš pradžių nesusigaudžiau, kas čia vyksta, bet vėliau viskas paaiškėjo.

Korėjiečiai tarp Rytų Azijos šalių bene stipriausiai išlaikę iš Kinijos kilusią amžiaus skaičiavimo sistemą, kuri ganėtinai skiriasi nuo vakarietiškos. Kad ją suprasti, reikia atsiminti dvi pagrindines taisykles. Pirmiausia, žmogaus amžius skaičiuojamas nuo pradėjimo, todėl manoma, kad tik ką gimęs kūdikis jau yra vienerių metų. Antra, amžius keičiasi ne per gimimo dieną, o per Naujuosius metus, kurie Korėjoj švenčiami arba sausio 1 d. (pagal saulės kalendorių), arba sausio gale-vasario pradžioj (pagal mėnulio kalendorių). Kuriuos Naujus metus pasirinkti amžiaus padidėjimui yra tik skonio reikalas. Tai lemia, kad, pavyzdžiui, gruodžio gale gimęs vaikas vos už kelių dienų gali jau būti sulaukęs 2 metų :)

Per paskutines porą dienų kažko labai ypatingo ir nenutiko. Didžiąją laiko dalį prasėdėjau prie magistrinio (su neišvengiamais nuklydimais interneto platybėse) ir pastebimai pasistūmėjau link pabaigos. Nors visas procesas ir rašymas labai įdomus, norisi jau pagaliau pabaigti ir užsiimti kitomis (greičiausiai, kad panašiomis) veiklomis. Tuo labiau, kad geriau tai padaryti dabar nei nukelti dar už mėnesio kai ateis jau tikrasis pavasaris ir smagiau bus būti lauke. Nes kol kas oras lauke žvarbokas, vakar dar ir su lietumi, todėl sėdėjimas bendrabutyje per daug neįkyrėjo. Iš jo išlindau tik į paskaitą šiandien ir skanaus prisivalgymo proga vakar.

Drakonas rūkalius

Šiandien ryte su keliais mainų studentais nuėjau į netoli universiteto esančią budistų šventyklą, pažiūrėt sekmadieniais vykstančios ceremonijos. Lig šiol nebuvau matęs kažko tokio kaip budistinės “mišios“ ir tiesa sakant nežinojau, ar tokios apskritai būna. Budizmą visada siejau su asmenine praktika, meditacija, savianalize ir pan., todėl niekad į galvą neateidavo mintis, kad budistai galėtų susirinkti ir daryti masines apeigas. Greičiau jau, galvojau, susirinkę jie (čia turiu galvoje eilinius budistus, o ne vienuolius, kurie gyvena griežtesniame ritme) atskirai medituotų, dalis pasikalbėtų tarpusavyje apie savo patirtis, o tokių susiėjimų nevaržytų taisyklės ir formalumai. Šiandienos patirtis parodė kiek vis dar nedaug težinau apie budizmą ir kad reikėtų šią spragą pasistengti užpildyti.

Pagrindinė šventyklos Buda

Diena prabėgo vaikštinėjant aplink Dongguk universitetą, kuris yra pačiam miesto centre, netoli Seulo bokšto. Po pietų viename iš jo pastatų turėjo vykti filmo 끝나지 않은 전쟁 (“Nesibaigianti kova“ arba angliškai “63 Years On“) peržiūra ir aptarimas. Bet iki tol dar įlindau į vieną požeminį parduotuvių miestelį, kur aptikau gan daug kolekcininkų kioskelių (daugiausiai su pašto ženklais ir monetomis, tik kainos palyginus su kitom vietom didokos) ir kalnus plokštelių.

Čia tik nedidelė dalis, jeigu sudėtume visų parduotuvių turimus įrašus į vieną vietą.

Labai įdomus Vanessa Gould dokumentinis filmas “Between The Folds“ apie origami ir jo lankstytojus. (Čia pirma dalis, o sekančios pasisiūlys pačios arba jas rasite nuėję į youtube puslapį.)

Laukiantiems greitesnio pavasario teko nusivilti – šiandien po pietų kelias valandas labai gražiai snigo ir dar dabar už lango balta.

P.S. jei ką domina orai Seule, šis puslapis kolei kas geriausias, kokį tik pavyko rasti.

Pas mane nieko naujo, todėl prisigalvoju parašyti šiaip kažką apie Pietų Korėją. Ateityje gal bus ir rimtesnių įrašų, bet šįkart šiaip viena ypatybė (keistenybė? juokingybė?) iš šios šalies gyvenimo – parlamento narių kovos.

Jos nėra dažnos, bet panašu, jog bent kartą metuose atrandama proga sukelti jei ne apsikumščiavimus, tai bent jau pasistumdymus. Naujausias toks nutikimas buvo prieš kelis mėnesius, praėjusių metų gruodį. Svarstytas klausimas, perpildęs valdančiosios partijos kantrybės taurę, buvo susijęs su nemokamu maitinimu mokyklose. Neapsikentę parlamentarai nutarė nutraukti opozicijos atstovo pasisakymą ir surengė kažką panašaus į grupines sumo imtynes :)

Diena jau ėjo į pabaigą ir atrodė, kad nebus jokių ypatingesnių nutikimų, kol kambariokas nenusprendė, jog jam reikia mp3 grotuvėlio ir nepasiūlė nuvykti į viena jo iš anksčiau žinotą didelę el. prekių parduotuvę Jongsane. Lig šiol nebuvau tokioj buvęs, be to knietėjo pažiūrėti kokios čia kainos, todėl pasirašiau. Sėdom autobusan ir po 20 min. jau buvom vietoje.

Nuvykus paaiškėjo, kad tai ne šiaip viena parduotuvė, o tiesiog didelė erdvė po vienu stogu, kurioje įsikūrę keliasdešimt mažų parduotuvėlių, jeigu tik galima jas taip pavadinti. Jos atrodo kaip iš prekystalių suformuoti kvadratai, kurių viduje sėdi po kelis įkyriai prekes siūlančius pardavėjus.

Viena iš "alėjų". Į kairę ir dešinę beveik identiški vaizdai.

Vakar truputį lijo, bet jokių smėlio audrų nebuvo. Užtat bendrabutyje nuo pat ryto atjungė elektrą, nes vyko naujo pastato prijungimo į tinklą darbai. Kaip ir dauguma čia gyvenančių, patraukiau į miestą. Vieni ėjo žiūrėti į kino teatrą filmo, kiti šiaip kur pasėdėti, treti neištvėrę atsiskyrimo nuo virtualios tikrovės sulindo į internetines kavines, o aš važiavau atsisveikinti su Seulą paliekančia drauge iš Japonijos.

Iš pradžių susitarėm susitikti prie vienos kavinės, bet paaiškėjo, jog ji sekmadieniais uždaryta, todėl pritrūkę idėjų nusprendėm užsukti ne kur kitur, o į prie Sinčono stotelės esantį Loving Hut. Taip, tą patį, kur pirmą kartą apsilankęs gavau super aštrią sriubą. Kad tai nepasikartotų, šįkart paprašiau, jog nedėtų tiek daug čili. Nors užsisakyta doinčan džigė (tiršta fermentuotų sojos pupelių sriuba) buvo aštroka, bet jau normos ribose.

된장 찌개. Joje galima rasti tofu, daug grybų, visokių žolių, kažkiek daigų, svogūno laiškų ir aišku keistakvapės fermentuotos sojos pupelių masės.

Kadangi tądien nieko įdomesnio ir nenutiko, tai trumpai nukrypsiu į šoną ir pabandysiu bent truputį papasakoti neragavusiems korėjietiško maisto, ko iš jo tikėtis.