Vakar teko apsilankyti pas dviračių meistrus, nes visiškai prakiuro ne tik galinio rato kamera, bet ir pati padanga. Turint visus reikiamus įrankius būtų galima pačiam susitvarkyti, bet kad čia toks vienkartinis įvykis, tai jų ir nesu įsigijęs. Dviračių taisyklos, aišku, tuo tik džiaugiasi :-)

Artimiausia dviračių parduotuvė-taisytuvė ne per toliausiai, o ir didelė – per du nemažo pastato aukštus. Kol prie dviračio krapštėsi meistras, turėjau beveik pusvalandį pasižvalgymui aplink.

Kasmet išsiruošiu į bent vieną ilgesnę kelionę su dviračiu. Pernai myniau prie Fudži kalno, užpernai – prie vandenyno, o šiemet, kiek netikėtai, į Tokijo šiaurės vakarų pusę. Sakau netikėtai, nes kelionę sugalvojo čia gyvenanti Vika, o aš tik prisijungiau palaikyti kompaniją. Pats tikriausiai nebūčiau išsiruošęs būtent šiomis dienomis kažkur važiuoti. Maršrutas atrodė štai taip, iš viso apie 100 km. Didesnė jo dalis jau už Tokijo ribų, gretimoje Saitamos prefektūroje.

Kelionė kažkuo ypatingu nenustebino. Atrodo, kad jau pripratau prie japoniškų vaizdų, ypač miestietiškų. Matomai reikės kitais kartais pasidomėti, kur netoliese yra dviračiais pasiekiamų išskirtinesnių gamtos kampelių.

Jau anksčiau rašiau, kad Tokijuj dviračiai yra itin populiari transporto priemonė ir jai suteikiama daug laisvės. Jeigu nori, važiuoji šaligatviu ir laviruoji tarp pėsčiųjų. Jeigu žmonių daug, peršoki į šalikelę. Krypčių laikymasis ant šaligatvio nebūtinas, bet šalikele pageidautinas. Nors nenuostabu pamatyti ir prieš mašinų srautą minantį dviratistą. Su šalmais važinėja gal tik koks 1% žmonių, o sutemus kas penktas neturės jokių šviesų. Visiška anarchija palyginus su kai kuriomis Europos šalimis.

Važinėjimas kartu su pėsčiaisiais išugdo abiem pusėm savus įpročius. Dviratininkai greitai nelaksto, visaip laviruoja, o pėstiesiems atsiranda nevalingas refleksas trauktis į šoną vos išgirdus dviračio skambutį. Tai gerai iliustruoja šis video, kurio autorius papasakoja, kaip rankinis skambutis padeda lengviau praeiti šaligatviu, nes visi, pradedant studentais ir baigiant biuro darbuotojais, traukiasi iš kelio:

 

Truputį daugiau nei prieš metus per Freecycle susiradau savo pirmąjį japonišką dviratį. Buvo jis jau gerokai padėvėtas, parūdijęs, bet visai gerai važiavo. Po kelių mėnesių įtrūko grandinė, vėliau pradėjo sunkiai persijunginėti bėgiai. Remontas čia brangus, vien už grandinės pakeitimą galima nusipirkti visai gerą dėvėtą dviratį, todėl taisyti didelės paskatos neturėjau. Viskas išsisprendė vasaros pradžioje, kada pakalbėjau su keliais išvykti besiruošiančiais mainų studentais ir vienas iš jų sutiko man perleisti savo beveik metus naudotą ryškiai žalią dviratį. Išlaikytas jis buvo gerai, tik važinėk ir džiaukis, ką ir dariau kelis mėnesius iki šiandienos popietės, kada išvažiavau su žaliuku iki parduotuvės, o grįžau namo jau su kitu, visiškai nauju, tik kiek nykesnės spalvos – pilku.

Naujo dviračio istorija gan neįprasta. Bevažiuodamas mažesnėmis gatvelėmis privažiavau sankryžą, kurioje nesimatė, kas vyksta už kampo. Iš priekio atvažiavusi mašina norėjo sukti, aš sustojau, ji irgi. Situacija tokia, kokia būna daugybę kartų mažose sankryžėlėse – vairuotojas mandagus, praleidžia. Kad jau taip, aš pradėjau iš lėto važiuoti, vos vos išlindau į kertantį kelią, o iš šono lygiai taip pat palengva lindo kita mašina. Greit abu sustabdėm, bet mašinos padanga sugebėjo gal 10 cm užvažiuoti ant dviračio rato ir jį įlenkti. Tik tokia ir avarija ir tik tokie nuostoliai.

Galėjom išsiskirti savais keliais, nes abu savaip kalti, bet japoniškas atsakomybės jausmas paėmė viršų. Iš pradžių buvo atsiprašymų ritualas. Vairuotojas tikino, kad jis kaltas, aš sakiau, kad čia aš buvau neatsargus, bet, aišku, nesugebėjau perkalbėti, todėl sutarėme, kad kartu važiuosime iki dviračių taisyklos. Pasiekę ją, suradom apsukrų darbuotoją, kuriam atrodė, kad sugadintas ne tik ratas, bet ir dalis rėmo, todėl taisymas brangiai kainuos ir geriau pirkti naują dviratį. Bandžiau sakyti, kad neatrodo, jog rėmas būtų nors truputį įlenktas ir užtektų keisti ratą, bet mano, kaip ne specialisto, žodžiai didelės įtakos nepadarė ir teko rinktis naują dviratį. Nužiūrėjom gana panašų į sulamdytą ir teko pereiti į kitą ritualo etapą, kada sako, jog man tą dviratį nupirks, aš atsakau, kad avarija įvyko dėl mano neatidumo, o paskui nusileidžiu iki to, kad turėtume sumą pasidalinti, bet abu gerai žinom, kuo čia viskas baigsis: aš jaunesnis, vairuotojas vyresnis, jis su mašina, aš su dviračiu, jis firmos darbuotojas, aš studentas, jis japonas, aš užsienietis… Pagal visas japoniškas taisykles, jo pareiga viską užglaistyti ir nuo to gale dienos pasijausti, kad padarė gerą darbą. O man telieka būti mandagiu ir atsikalbinėti, kad tas jo geras darbas atrodytų reikšmingesnis.

Išsiskyrėm, atrodo, draugiškai, po paskutinį kartą atsiprašydami, kad vienas kitam sukėlėm tiek nepatogumų. Senąjį dviratį palikau parduotuvėje ir namo parvažiavau su blizgančiu nauju.

Pratęsiant vakarykštę dviračių temą, keli youtube video apie važinėjimą jais Tokijuje. Galima bent kažkiek susidaryti įspūdį kaip atrodo miestas, kokios sąlygos dviratininkams ir kodėl keliavimas dviračiu čia yra pakankamai įdomi (arba stresą kelianti ;)) veikla.

Šiandien nuvažiavau iki banko sumokėt už nuomą ir pamačiau vaizdelį kaip savivaldybės darbuotojai surinkinėja nuo šaligatvio dviračius:

Vakar ir šiandien universitete visokios orientacijos – kur kas yra, kaip kas daroma, kur kokiu atveju kreiptis ir pan. Visose net ir nebuvau, nes nepasirodė aktualu, o ir tos, kurias aplankiau, nebuvo ypatingai informatyvios. Tik tiek, kad galima susipažinti su studentais ir kai kuriais dėstytojais. Vienas iš jų buvo man visiems trejiems metams priskirtas vadovas, padėsiantis suformuoti tyrimą ir jį sėkmingai apginti. Pasirodė kaip labai malonus žmogus, turėtų būt smagu bendrauti.

Iš didesnių darbu buvo tik vienas – vakar vykęs japonų kalbos testas, pagal kurį paskiria į atitinkamą lygį. Iš esančių šešių pakliuvau į ketvirtą. Sakyčiau, kad pats tas. Su gramatika man gal ir nieko, bet hieroglifus labai reiktų pasikartoti, o ir kalbėti laisviau galėčiau… Žodžiu, bus naudinga. Kursai gan intensyvoki, po dvi valandas kasdien, tad turėčiau neblogai pasistūmėti į priekį.

Į vieną krūvą sulipdyti įrašai iš ankstesnio blogo, kuris buvo skirtas nuotykiams Japonijoje. Veiksmas vyksta 2007-2008 metais: