Šešiatūkstantoji sienos

Po ilgokos pertraukos blogas trumpam atgyja ir siunčia linkėjimus iš Pekino. Pasibuvimas darbinis ir ne itin ilgas, todėl vienai temai skirtiems įrašams medžiagos daug neprisikaupė. Pradžiai pasakojimas apie vakar dieną, o toliau bus matyti, kiek bus ūpo rašyti.

Ištaikęs mažiau užimtą dieną savaitės viduryje, susiruošiau prie Didžiosios kinų sienos. Šalia Pekino yra kelios atkarpos, į kurias rekomenduojama nuvykti. Artimesnės sutraukia didžiumą sienos mėgėjų ir būna net su spūstimis, o kitos tolimesnės ir gerokai ramesnės. Pasirinkau vieną iš pastarųjų – Džinšianling (Jinshanling, 金山岭), kuri apie 130 km nuo sostinės. Čia trumpas atpasakojimas su praktinėmis nuorodomis tiems, kurie norėtų kelionę pakartoti. Kadangi pačia siena nuėjau apie 3,5 km, o sako, kad iš viso ji tęsiasi apie 21 000 km, taip atsirado įrašo pavadinimas apie šešiatūkstantąją dalį.

5:55: išeinu iš namų, dar pusiau miegančiomis gatvėmis pasiekiu artimiausią metro stotelę.

6:07: praeinu pro taip pat dar žiovaujančią metro apsaugą (visose stotelėse stovi metalo detektoriai su bent trimis pareigūnais, reikia praleisti per skenerį daiktus ir patį truputį apčiupinėja).

6:10: pajudu su metro, pakeliui pakeičiu dar porą linijų. Žmonių nedaug, paieškojęs ir vietą atsisėsti rastum.

6:56: atvykstu į Vakarinio Vangdžingo (望京西) stotelę.

7:00: vos vos suspėju į autobusą (gerai, kad jis laukia prie pat metro stoties), kuris tik įlipus punktualiai pajuda iš vietos. Už bilietą sumoku 13 rmb grynais ir 9,5 rmb Pekino transporto kortele (ilgesnė istorija kodėl taip).

7:48: beveik valanda kelyje. Vaizdai pro langą nieko gero nepasiūlo: trijų juostų greitkelis su vis pasitaikančiais kamščiais, iš šonų medžiai, laukai, pavieniai namai, statybos ir toliau įžiūrėti neleidžiantis smogas. Iš vieno šono kaimynas be ausinių garsiai žiūri vietinį jūtūbą, sėdintis kitoje pusėje praktikuoja kinų mediciną ir nuolat delne traškina sukdamas riešutus. Iki sienos dar apie 100 km.

8:05: trumpa pertraukėlė greitkelio sustojime. Kas į tualetus, kas į parduotuvę. Grįžus į kelią vaizdai tampa įdomesni: kalvos, slėniai, mažesnės gyvenvietės.

8:55: atvykstu į antrą greitkelio sustojimą, čia jau reikia išlipti. Tolumoje kyšo pora bokštų, bet pačios sienos nesimato. Teoriškai čia turi laukti oficialus transportas už 10 rmb iki centrinio įėjimo, iki kurio apie 6 km, bet besidairant nieko panašaus nesimato. Vietoje to pristoja savadarbis pavežėjas su jau daug mačiusiu raudonu autobusiuku paplyšusiom sėdynėm. Nuvykti prie sienos norinčių tik aš ir vienas kinas, kuris pasideri ir sutaria 20 rmb kainą žmogui. Visai nieko, važiuojam.

9:12: jau prie įėjimo. Bilietas 55 rmb ir galima pradėti žygį link sienos. Su kartu atvykusiu pakeleiviu vardu Čijen sudarome komandą. Jis šiek tiek kalba angliškai ir dirba fotografu, kaip supratau, vienai interneto svetainei. Keliauja nemažai, bet tik po Kiniją, užsienyje nebuvęs.

9:32: pasiekiame sieną. Centrinis įėjimas leidžia rinktis eiti arba į rytus, arba į vakarus. Rytuose autobusas grįžimui, tad pasukame ten. Atstumas skaičiuojamas bokštais, iki galo maršruto jų 25, pro visus ir praeiname. Vaizdai nuostabūs: atsiveria kalvoti toliai, o siena vingiuoja kiek akys užmato (ir smogas leidžia įžiūrėti).

Oras taip pat lapkričio pradžioje puikus. Vasaros žaluma gal gražiau už rudens rudumą, bet lipant siena aukštyn žemyn vėsesnis oras daug geriau nei vasaros tvankuma. Siena beveik visa aptvarkyta, tik rytinės dalies galas paliktas kaip buvęs, apiręs. Kelis bokštus galima nueiti ir ten, kartais laviruojant tarp aptrupėjusių plytų. Prie paskutinio bokšto budi sargybinis ir neleidžia eiti (nuo ten prasideda Simatai sienos dalis, su atskiru įėjimu). Sutikome ir žmonių, kurie ant sienos užlipo per „laukinį įėjimą“, t.y. ateini per mišką iki sienos ir ieškai kur patogu užsiropšti. Taip nereikia pirkti bilieto.

Beje, nueiti iki paskutinio bokšto verta dėl ten esančių 16 a. plytų su išlikusiais užrašais, kas tą plytą sienai paskyrė.

Žmonių tą dieną ant sienos buvo visai nedaug: pavieniai turistai ir pora didesnių grupių. Vienur kitur taip pat sėdinėja sieną prižiūrintys darbuotojai, o bevaikštant bokštuose galima sutikti pardavėjų, siūlančių visokios sienos atributikos arba gėrimų ir maisto. Čia buvo geriausiai įrengta užeiga, net su iškelta vėliava:

13:07: siena praeita kiek leidžia, tad nusileidome į apačią prie Rytinio išėjimo. Ten pripuola pora taksistų, siūlo pavežėti, bet išklausiame lankytojų centre, kad yra oficialus nemokamas transportas. Lukteliame jo. Atvažiuoja po 15 min. nežymėta mašina, paima mus abu ir atveža atgal į greitkelio sustojimą.

13:31: laukiame autobuso atgal į Pekiną.

13:55: atvyksta autobusas ir tuoj pat pajudame tuo pačiu keliu kaip ir ryte.

15:45: Vakarinė Vangdžingo stotis.

16:35: grįžimas namo.

 

Džinšianling sienos pliusai:

• nesudėtingas ir nebrangus atvažiavimas;
• mažai žmonių, bent jau darbo dienomis;
• gražūs vaizdai;
• patogus maršrutas, kurį galima norint ilginti ar trumpinti.

Minusai:

• toliau nei kitos sienos atkarpos, todėl užtrunka ilgiau važiuojant nuo Pekino centro;
• kai kuriems gali nepatikti, kad visa siena itin kalvota, todėl reikia lipti aukštyn žemyn aukštyn žemyn tūkstantį ir vieną laiptelį. Nors tai neišvengiama bet kurioje Pekino esančiose sienos dalyse, kai kurios kitos yra lygesnės.