Jau anksčiau rašiau apie youtube kanalą „TheJapanChannel“, kuriame pasirodo visokių įdomių video apie Japoniją. Tiems, kas jo neseka, keli rinktiniai įdomesni, paskelbti per pastaruosius porą mėnesių.

Apie saugumą:

Apie statybininkų aprangą:

Apie mielus dalykus:

Triaukštė sankryža:

Paskraidymas lėktuvu:

 

Gal jau žinote, kad Google Maps leidžia ne tik gatvėmis pavaikščioti, bet kai kuriose šalyse ir po pastatų vidų arba atkampias gamtos vietas pasižvalgyti. Aišku, ne po visas, o ten, kur Google fotografas pražingsniavo. Pastatų atveju (dažniausiai tai restoranai, kavinės, parduotuvės), jų irgi dar palyginti nedaug, nes savininkai turi duoti leidimą fotografuoti arba specialiai Google komandą išsikviesti. Lietuvoje, kiek tikrinau, to dar nėra, bet Niujorke, Monrealyje, Paryžiuje ar kokiam kitam didesniam Vakarų šalių mieste jau nemažai ką galima apžiūrėti.

Ne išimtis ir Japonija. Bent Tokijo centre daug kur galima užeiti į vidų, o paieškojus įmanoma ir kaimeliuose kažką netikėto aptikti. Kaip tokias vietas surasti? Tereikia atsidaryti žemėlapius, susirasti norimą vietą, gan stipriai pritraukti (kad mastelis kairėje apačioj rodytų apie 200-100m) ir tada ištempti geltonąjį žmogeliuką. Jeigu pasiseks, be pamėlynavusių gatvių, turėtumėt pamatyti ir vieną kitą nedidelį geltoną apskritimą. Ant jo užmetę žmogeliuką ir įlysite į pastato vidų.

Kitas būdas yra vaikščiojant gatve atkreipti dėmesį, ar nėra dvigubų į šoną rodančių rodyklių, kurios irgi leidžia užeiti į čia pat esančio pastato vidų. Kaip kad čia, kur raudonai apibraukiau:

Keli pavyzdžiai:

• Palyginti netoli nuo mano universiteto esanti kepyklėlė.
• Žaislų ir ne tik parduotuvėlė Koendži rajone.
• Karaokė prie Šindžiuku.
• Knygynas prie Mitakos.
• Kažkur Šikoku saloje.
• Točigio prefektūroje.

Ir ne Japonija:

• Paplaukiojimas upe per Amazonės džiungles.
• Tate Britain muziejus Londone.
• Antarktis.

Kaip matyti, norint galima valandų valandas po įvairias vietas keliauti :-) Parašykit komentarą, jeigu aptiksite kažką įdomaus.

Kasmet išsiruošiu į bent vieną ilgesnę kelionę su dviračiu. Pernai myniau prie Fudži kalno, užpernai – prie vandenyno, o šiemet, kiek netikėtai, į Tokijo šiaurės vakarų pusę. Sakau netikėtai, nes kelionę sugalvojo čia gyvenanti Vika, o aš tik prisijungiau palaikyti kompaniją. Pats tikriausiai nebūčiau išsiruošęs būtent šiomis dienomis kažkur važiuoti. Maršrutas atrodė štai taip, iš viso apie 100 km. Didesnė jo dalis jau už Tokijo ribų, gretimoje Saitamos prefektūroje.

Kelionė kažkuo ypatingu nenustebino. Atrodo, kad jau pripratau prie japoniškų vaizdų, ypač miestietiškų. Matomai reikės kitais kartais pasidomėti, kur netoliese yra dviračiais pasiekiamų išskirtinesnių gamtos kampelių.

Dar pluoštelis nuotraukų iš parko su sakuromis. Šįkart su visokiais hanami švenčiančiais plunksnočiais ir ne tik :-) Mat parko vidury yra nemažas švendrais apaugęs tvenkinys, prie kurio verda gyvenimas.

Kol aprašiau kelionę, jau ir po jos nemažai kas nutiko. Pirmas dalykas, ką padarėm grįžę, tai kurį laiką „pasidžiaugėm“ europietiška elektra. Mat kol buvom išvykę, atėjo elektrikai pakeisti namo skydinės ir sugebėjo sumaišyti laidus. Dėl to japoniški 110V pavirto į 220V. Gerai bent tiek, kad tik pusėje kambario, nes jame du atskiri elektros išvedžiojimai, bet užteko, kad perdegintume viryklę, ryžių aparatą ir porą lempučių. Po ilgokų aiškinimųsi universiteto bendrabučių skyriuje, kas čia pasidarę, galiausiai kažkas prisiminė, kad skydinėje naujus skaitliukus dėjo vos mums išvažiavus. Kitą dieną iškvietė tą pačią kompaniją, jie viską atitaisė ir prisiėmę kaltę nupirko mums naują ryžių aparatą. Tuo tarpu viryklę ir lemputes davė universitetas. Bet gal irgi elektrikai sumokėjo… Šiaip ar taip, atsinaujinom virtuvės įrangą :-) Gaila buvo senojo ryžiavirio, bet pripratom jau ir prie naujo. Šis ir daugiau funkcijų turi.

Vos sugrįžus Japonija dar buvo truputį žiemiška, bet greitai atšilo, sakuros ir pienės sužydėjo, medžiai susprogo.

Truputis praktinės patirties, likusios iš kelionės, ir kelios padrikos nuotraukos, kurios nepateko į praėjusius įrašus.

Transportas. Keliaujant Azijoje praverčia žinoti kelis pigių avialinijų pavadinimus: AirAsia, Peach, JetStar, Tiger… Be jų yra ir keletas smulkesnių. Paderinus kelionę prie pigių bilietų, galima nemažai sutaupyti. Judant žeme, autobusų ir traukinių kainos panašios. Borneo saloje belieka tik autobusai ir laivai.

Saugumas. Per visą kelionę nieko blogo nenutiko. Žmonės pasirodė draugiški, bet ir mes į rizikingesnes situacijas nesivėlėme. Pinigus ir dokumentus saugojome, kitus daiktus taip pat prižiūrėjome, bet iš bendros atmosferos atrodė, kad niekas labai ten ir nesitaiko jų nugvelbti.

Sveikata. Taip pat nieko nenutiko, bet pastangų įdėjome: pirkdavome vandenį arba gerdavom filtruotą (hosteliai turėdavo filtrus), prieš valgį plaudavome rankas, o jei nėra kaip, tada su alkoholinėm servėtėlėm valydavomės, rinkdavomės tvarkingesnes užeigėles, vaisius plaudavom ir lupdavom, į mišką eidami purškėmės nuo uodų (šie nešioja maliariją ir dengė gripą). Skiepytis nesiskiepijom, bet planuojant būti ilgesnį laiką atokesnėse vietose arba pasirinkus rizikingesnes šalis, tikriausiai verta.

Pinigai. Visur keityklos priima dolerius, eurus, kinų juanius ir japonų jienas. Aišku, tinka ir aplinkinių šalių valiutos. Geriausi kursai pigiausiose šalyse (mūsų atveju – Malaizijoje), miestų centruose. Turtingesnėse matomai išlaidų daugiau, tai ir kursą kilsteli. Niekur nebuvo keitimo mokesčio, telieka geriausią kursą pasiieškoti.

Informacija. Praverčia Lonely Planet ar kitokia kelionių knygą, ją galima keliaujant laisvu laiku autobuse ar traukiny skaitinėti ir taip kažką įdomaus surasti. Praktiškos informacijos turi ir wikitravel arba tripadvisor. Miestuose galima užeiti į turizmo skyrius, bent jau žemėlapių pasiimti.

Gal ir viskas. Jeigu kažko nepaminėjau, klauskite :-)

Istorijos pabaigai truputis nuotraukų. Reklamos Malaizijoje:

Antros dienos Taipėjuje vakaras prabėgo Šilino turguje, kuris neva didžiausias ir verčiausias aplankyti iš visų miesto turgų. Dydis jo tikrai nemažas, bet ar daugiausiai įspūdžius paliks, galima ir ginčytis. Bent man jau praėjusį kartą paminėtas netoliese buvęs turgelis atrodė išskirtinesnis, nes Šilinas sumodernintas, prekiautojai į kioskelius ar kaip kitaip tvarkingiau po stogu sudėlioti, nevyksta tiek daug improvizuoto veiksmo tiesiog ant gatvės.

Liko neaprašytos trys paskutinės kelionės dienos. Kadangi iš Kota Kinabalu lėktuvai neskrenda į Japoniją, buvo gera proga išsirinkti dar vieną šalį ir sugrįžti pro ją. Pro Filipinus kiek brangoka, o ir šalis didelė, verčiau atskirą išvyką į ją surengti. Tuo tarpu Taivanas atrodė kaip tik. Nors koją įkėlėm tik į Taipėjų ir truputį aplink jį, trijų dienų užteko susidaryti bent jau šiokį tokį įspūdį, kas tai per šalis.

Kota Kinabalu miestas (Sabaho valstijos sostinė) buvo paskutinė mūsų stotelė Malaizijoje. Prieš išvykdami galvojome, kad lįsime giliau į Sabahą ir važiuosime iki priešingoje jo pusėje esančio Sandakano miesto, bet neišsisprendus visai su filipiniečių sukilėliais susijusiai suirutei, nusprendėme tas vietas palikti kitam kartui. Kad kažkas vyksta pajautėme jau važiuodami iš Brunėjaus, nes autobusą kelis kartus sustabdė policija ir peržiūrėję pasus kelis žmones išsivedė išsamesniam patikrinimui, o pakelėse vienur kitur matėsi stoviniuojantys ginkluoti kariškiai.

Atstumas tarp Miri ir Brunėjaus sostinės Bandar Seri Begavano neilgas, todėl autobuse praleidžiam gal tik 3 valandas. Nepaisant to spėjam beveik visą Brunėjų ir pervažiuoti, nes jo dydis apie 12 kartų mažesnis nei Lietuvos. Stabtelim tik pasienio poste, kurį randam visai tuščią, net darbuotojai kažkur dinge. Atsiranda tik po kokių 15 minučių ir neskubėdami mus suštampuoja.