Paskutiniu metu apsileidau su blogu, nes vis nelikdavo jam laiko. Kasdien vis tenka paskirti valandą kitą japonų kalbai, nes namų darbų dėstytojai negaili; tada tenka pasėdėti prie kitų paskaitų užduočių, o jeigu lieka laiko, tada jį pabaigia suvalgyti japonų pamokų puslapio kūrimas, po truputį einantis į pabaigą. Be to visą savaitgalį lijo, todėl tiesiog prasėdėjau namuose ir nebuvau išvykęs ieškoti aprašymo vertų nuotykių. Užtat besibaigiant lietui atėjo šaltesnio oro banga ir paskutinę naktį kaip niekad daug pasnigo. Retai taip būna, užaugusieji Tokijuj sakė, kad išskirtinis atvejis. Ryte pro langą matėsi toks vaizdas:

Į pietus nuo universiteto yra gan didelis gyvenamųjų namų kvartalas, po kurį kartais su dviračiu pavažinėju, apžiūriu kaip žmonės gyvena. Kone visi namai individualūs, turi po savo kiemelį, kai kurie ir sodelį. Nors namukai japoniškai sugrūsti vienas prie kito, bet erdvės pakankamai, ypač palyginus su kai kuriais kitais Tokijo rajonais. Be to, daug žalumos, medžių, eismo beveik nėra, gan rami vieta.

Tipiška gatvelė.

Šeštadienis buvo gan ramus. Aplankiau tik vieną įdomesnę vietą, apie kurią sužinojau bežiūrinėdamas lankstinukus, gautus iš vietinės savivaldybės po prisiregistravimo. Be krūvos informacijos visais gyvenimo klausimais, atradau, kad visai netoliese yra toks dalykas kaip „senų daiktų dirbtuvės“. Jų esmė paprasta, bet įdomi: kai šio rajono gyventojai išmeta geresnius didelius daiktus, savivaldybės mašinos juos atveža į minėtąsias dirbtuves ir norintiems perparduoda už simbolinę kainą. Tarkime, didelė graži spinta kainuoja 30Lt, o lentyna 6Lt. Bet tai dar ne viskas – tame pačiame pastate įkurdintos nedidelės dirbtuvės, kur nemokamai gali pamokinti kaip senus daiktus (daugiausiai baldus, kad ir čia pat nusipirktus) sutaisyti: pašveisti, perdažyti, sutvirtinti, kad neklibėtų ir pan. Tuo pačiu organizuojami ir įvairūs rankdarbių kursai: kaip megzti, kaip pasigaminti pačiam muilą, kaip pasisiūti rūbus. Žodžiu, turintys laiko ir noro gali išmokti naujų dalykų.

Pačiam nei spintų ar kėdžių nereikia, todėl tik apžiūrėjau gan didelę knygų kolekciją, kurią čia suneša atidavimui žmonės, o kiti gali pasiimti, jeigu kuri nors sudomina. Išsirinkau vieną su iš pirmo žvilgsnio lengvesniais japoniškais tekstais. Parašyta dienoraščio stilium, trumpos ese kiekvienai dienai. Reiks turint laiko paskaitinėti.

Kaip ir visuose japoniškuose universitetuose, taip ir ICU yra galybė studentų klubų, pradedant koto grojikais ir baigiant nardytojais. Vidiniame universiteto tinkle yra atskiras skyrelis, kur jie skelbiasi apie savo renginius, kviečia naujus narius ar šiaip norinčius pasibūti kartu. Griežtos tvarkos čia nėra, tereikia nueiti į vieną iš susitikimų, o jeigu patiks, patapti nuolatiniu klubo dalyviu.

Penktadienį nutariau išbandyti vieną iš jų – dangaus stebėtojų būrelį. Susitikimas vyko ant vieno nedidelio kalniuko pačioje universiteto teritorijoje, atėjo gal 8 žmonės. Klubui universitetas duoda nedidelį teleskopą, kurį sutvėrus galima pasižvalgyti į ką tik norisi. Klubas pasirodė visai atsipalaidavęs, niekas apie jokias aukštąsias astronomijas nekalbėjo, tik šiaip pasėdėjom ant pievelės, pasišnekučiavom, o su teleskopu ilgiausiai pražiūrėjom į kaip tik tada patekėjusį mėnulį.

Vakar gavau du dalykus nemokamai: pusę kivio ir dviratį. Kaip čia dabar, tikriausiai galvojat, iš kur tas kivis už dyką? Ogi dalino vienoje parduotuvėje, tereikėjo išdrįsti pasiimti. Tuo tarpu su dviračiu kita istorija, jo man taip lengvai neatidavė.

Štai ir jis. Yra visko, ko reikia: krepšelis priekyje, trys vidiniai bėgiai, galiniai diskiniai stabdžiai, pusiau plonos padangos, nenulipant įjungiama ir išjungiama dinama su lempute... Tik balnelį iškėlus iki maksimumo vis dar būna per žema, bet ką jau.