Vakar atsikėliau anksčiau nei įprastai ir važiavau traukiniu iki paskutinės stotelės. Tada išlipau, sėdau į autobusą ir vėl važiavau iki paskutinės stotelės. Taip atsidūriau beveik pačiam Miuros pusiasalio viduryje, maždaug 50-60 km į pietus nuo Tokijo. Tarp miškų, laukų ir šiek tiek namų ten stovi IGES institutas, su kurio keliais darbuotojais atvykau pasimatyti dėl savo tyrimo. Pasisėdėjom tris valandas, prisikalbėjom, davė jie po archyvų segtuvus pasikuisti, ar ko naudingo nerasčiau, ir prirodė visokių kontaktų, su kuo dar būtų naudinga susitikti. Prieš atsisveikinant dar paaiškino, kaip iki pajūrio kertant kampus nueiti, nes iki jo gal tik pora kilometrų tebuvo. Gavosi visos dienos išvyka, nes namo parvykau gal tik po šeštos vakaro, jau betemstant (nors ir vasaros saulėgrįža, bet čia saulė nusileidžia apie 7 val.)
Vakar teko apsilankyti pas dviračių meistrus, nes visiškai prakiuro ne tik galinio rato kamera, bet ir pati padanga. Turint visus reikiamus įrankius būtų galima pačiam susitvarkyti, bet kad čia toks vienkartinis įvykis, tai jų ir nesu įsigijęs. Dviračių taisyklos, aišku, tuo tik džiaugiasi :-)
Artimiausia dviračių parduotuvė-taisytuvė ne per toliausiai, o ir didelė – per du nemažo pastato aukštus. Kol prie dviračio krapštėsi meistras, turėjau beveik pusvalandį pasižvalgymui aplink.
Tik trumpas pranešimas tiems, kas susirūpinę, ką lietinguoju sezonu veikia vorai. Galiu nuraminti, kad jiems viskas gerai ir lietus kažin ar labai maišo :-)
Sužavėtas lietaus krūme tupėjo ir visai nebaikštus paprastasis japoniškas driežas.
Kažkur kažkaip suradau visai naują mėgėjišką dokumentinį filmą apie grupelę dviratininkų, kurie per greičiau nei pusantro mėnesio pervažiavo kone visą Japoniją – pradėjo nuo pietinės Kiūšiu dalies ir užbaigė Hokaido šiaurėje. Iš viso per 43 dienas numynė 3518 km. Pats filmas daugiau apie jų nuotykius, nei apie pačią Japoniją, bet gražių šalies vaizdų nemažai parodo. Jeigu sudomino, turėdami laisvas 45 minutes galit pažiūrėti.
Įsibėgėja vasara, o jos pradžia, kaip ir kasmet, lietinga. Drėgnasis cujū (梅雨), kas japoniškai reiškia “slyvų lietus“, sezonas prasideda birželio pirmoje pusėje ir tęsiasi iki liepos vidurio. Nebūna to lietaus labai jau daug, bet giedrų dienų tikrai mažoka. Tarkime, šiuo metu orų prognozė atrodo taip – nors ir šilta, bet vieni debesėliai:
Pernai supažindinau su vis prie bendrabučio langų atskrendančiu geniuku. Šiemet jis dar kažkodėl nepasirodė, gal rado kokią geresnę vietą. Vietoj jo vis girdisi naujas paukštis, tupintis kažkuriame netolimam medyje ir sakantis „kukū kukū“ :-) Akivaizdu, kad gegutė, o kokia tiksliai, iki galo ir neaišku. Pagal kukavimą, tikriausiai, kad tokia, bet Japonijoje jų bent kokios šešios rūšys yra, tad gal ir klystu:
Šių dienų ne tik mano universiteto, bet ir visos Japonijos naujiena – sulaikyti du ICU studentai, turėję 10 gramų kanapių. Pranešė keli laikraščiai, parodė televizija, internete nemažai pranešimų. Žodžiu, skandalas. Tiek universiteto taisyklės, tiek Japonijos įstatymai šiuo atžvilgiu griežti – prasižengusiems teks atsisveikinti su studijomis ir laukti teismo. Jeigu pasiseks, gaus pusę metų kalėjimo. Jeigu ne, gali grėsti iki penkerių. Tie, kurie kanapes augina, jomis prekiauja arba bando į Japoniją įvežti, gali gauti ir iki septynerių metų. O turint reikalų su amfetaminu, heroinu ar kitokiais narkotikais, kalėjime tektų prasėdėti ir dešimtį arba penkiolika metų.
senbeiten.wordpress.com 