Yra Japonijoj toks maisto parduotuvių tinklas Gyomu. Jos vienos iš pigiausių, nes pačios perka prekes tiesiai iš gamintojų, nesinaudodamos tarpininkais. Taip pat truputį pataupo ant tvarkos, į mažesnę erdvė visko daugiau sugrūda, kai kuriuos produktus parduoda supakuotus didesniais kiekiais, ir pan. Bet jeigu tokiems dalykams nesi išrankus, Gyomu viena iš geresnių vietų apsipirkti. Čia jų trumpas reklaminis filmukas, kur viskas labai tvarkingai parodyta, bet galima pamatyti, kokios tai parduotuvės:

Gyomu taip pat turi didoką užsienietiškų prekių pasirinkimą, nuo visokių itališkų makaronų iki tailandietiško kokosų pieno. Nieko lietuviško lig šiol neteko matyti (o ir nesitikėjau, kad galėtų būti), bet… kažkurią dieną į rankas pakliuvo parduotuvės importuotų produktų katalogėlis, kurio jau pačiame viršelyje buvo kažkokių lietuviškų džiuvėsėlių pakelis, padėtas Rusijos ir Šiaurės Korėjos pasienyje :)

Mokantis kalbas norom nenorom dėmesį patraukia žodžiai, kurie panašūs į lietuviškus. Kartais skamba panašiai, bet turi skirtingas reikšmes, o kartais net ir reikšmės sutampa. Aišku, turiu galvoje ne kokius nors „kompiuteris“ ar „televizorius“, kurie tapę beveik globaliais, bet labiau netikėtas kombinacijas.

Japonų kalboje jų taip pat yra, bet ne itin daug. Nors japoniški garsai nėra labai kažkuo išskirtiniai lietuviškai ausiai (skamba tikrai aiškiau nei kinų ar korėjiečių kalba), jų deriniai žymiai labiau apriboti. Tarkime, nėra pavienių priebalsių (išskyrus N), jos visada eina kartu su balse. Taip pat trūksta kai kurių garsų, kaip kad priebalsės L, arba derinių, kaip kad VI. Todėl net ir paprasti lietuviški daiktavardžiai, pavyzdžiui, „stalas“, neturės jokio panašaus žodžio japonų kalboje, nes yra dvi iš eilės einančios priebalses ST, priebalsė L ir dar pavienė priebalsė S. Nepaisant to, pasukus galvą kelis sutapimus galima atsiminti:

• ima – japoniškai reiškia „dabar“ (今)
• muši – reiškia „vabalas“ arba apskritai bet koks „vabzdys“ (虫)
• nori – jūržolė, į kurią įvynioja sušius (海苔)
• fui – „netikėtas“, „staigus“ (不意)
• kanda – bene vienintelis žodis, kurio ir reikšmė ta pati, tik japoniškai tai praeities laikas „kando“ (噛んだ)
• iki – labai daug reikšmių, priklausomai nuo konteksto: „nusiteikimas“ (意気), „madingas“ (粋), „kvapas“ (息), „kryptis“ (行き), …
• kasa (nuo „kasti“) – „skėtis“ (傘)
• kiši – „pakrantė“ (岸) arba „riteris“ (騎士)
• koši – „dėstytojas“ (講師) arba „veršiukas“ (子牛)
• ir, aišku, kaip gi be vieno iš dažnesnių japoniškų žodžių „šika“, kuris gali reikšti „tik“ (しか), „elnias“ (鹿), „istorikas“ (史家), „stomatologija“ (歯科) arba tam tikra japoniška poema :-)

Kaip galima matyti iš šio trumpo sąrašo, gan daug japoniškų žodžių turi po kelias reikšmes. Kartais tik užsirašo taip pat, o tarimas vos vos truputį skiriasi, bet dažniausiai reikia atsekti iš konteksto, kuri reikšmė teisinga. Tarkime, „kami“ gali reikšti „plaukai“, „dievas“ arba „popierius“, „šiokai“ – „prisistatymas“, „pakėlimas pareigose“ arba „pasiteiravimas“, o „koka“ … pasiruoškite … – „efektas“, „inžinerija“, „moneta“, „nusileidimas“, „aukšta kaina“, „mokyklos himnas“ ir dar bent kokios aštuonios retesnės reikšmės.

Iš kur tie panašūs žodžiai? Dauguma jų pasiskolinti iš Kinijos, kur kalba toninė ir koks nors „koka“ gali būti ištartas aštuoniais skirtingais būdais, o kiekvienas gali turėti ir dvi reikšmes, kurias galima pagauti iš konteksto. Tuo tarpu japonų kalba be tonų ir visos reikšmės tenka tam pačiam žodžiui. Aišku, kiekviena reikšmė turi po savo hieroglifus, todėl skaitant suprasti lengva, todėl paspėlioti tenka tik klausant.

Dar šiek tiek nuotraukų su vabaliukais, musiukais ir voriukais, tik šįkart jau sutiktais per šią savaitę.

Dar vienas įrašas apie tai, kas vyko prieš beveik porą savaičių. O buvo Japonijoje iš eilės kelios valstybinės šventės, dėl kurių susidaro ilgiausias metuose keturių dienų savaitgalis. Vadina japonai šį laiką „auksine savaite“ ir stengiasi visaip tokius laisvadienius išnaudoti. Tuo labiau, kad daugeliui tai beveik vienintelės tokio ilgio atostogos (nors Japonijoje ir yra įstatymas, pagal kurį kasmet darbuotojas turi gauti bent 10 dienų apmokamų atostogų, dėl darboholiškos kultūros daugelis tuo nesinaudoja ir atostogauja kone tik per valstybines šventes). Per auksine savaitę daug kas vyksta į užsienį, keliauja Japonijoje arba bent jau padaro išvyką į vietinį parką.

Pastarąjį dalyką padariau ir aš, pakviestas buvusių bendrabučio kaimynų. Surengėm pasisėdėjimą su lauželiu ir keptomis daržovėmis bei ne tik. Tam susiradom laisvą plotelį parko „piknikų“ dalyje, prieš tai gavę iš administracijos leidimą ir taisyklių sąrašą, ką galima ir ko negalima daryti. Žmonių visur kamšalynė, iš visų pusių turėjom po kaimyną. Beveik visi iš jų į parką išsirengę taip, kaip vyktų stovyklauti: su palapinėm, išlankstomom kėdutėm, stalais, kamuoliais ir kitokiais žaidimais, didokais šaltkrepšiais su maistu, ir t.t. Žodžiu, pagal japonišką papratimą „jeigu darai, daryk su entuziazmu“ :-)

Atėjus pavasariui atsirado iš naujo įkvėpimas pažaisti su makro fotografija. Šiek tiek savadarbiškai pasitobulinau techniką ir geru oru vis išeinu valandžiukei pasivaikščioti aplinkui. Fotogeniškų pozuotojų yra nemažai, tereikia įdėmiau pasižvalgyti, kartais šiek tiek pasėlinti ir kantriai palaukti. Susipažinkite:

Yra Japonijoje tokie tradiciniai nedideli ansambliai, vadinami Čin don, atsiradę ne taip ir seniai, 19 a. antroje pusėje. Susideda iš kelių skirtingų būgnų ir pučiamųjų, o pavadinimas kilęs iš būgnelių garsų – šaižesnio metalinio čin ir žemesnio don. Pagrindinė ansamblių paskirtis – reklamuoti tam tikrą objektą, pritraukiant praeivių dėmesį su muzika. Čin don pasikviečia per naujų parduotuvių atidarymą arba pasamdo, kad platintų žinią apie išpardavimą, nuolaidas. Kartais jie stovi prie stoties ir dalina reklaminius lankstinukus. Ansamblio nariai visada būna specialiai pasipuošę, nusigrimavę, su skėčiais ar kitokiais atributais. Vieni muzikantai groja gan tradiciškai, per daug neeksperimentuoja. Kiti mėgsta įtraukti vieną kitą neįprastą instrumentą arba groja su improvizacijom, padžiazuodami. Tokių įdomu paklausyti sustojus :-)

Čia užtikti prie Koendži stoties:

Per visokias veiklas yra likę neaprašyti du savaitgaliai. Vienas trijų savaičių senumo, per kurį vykau į Tokijo centrą, nes prie Jojogi parko buvo rengiama tradicinė Žemės dienos šventė. Orai pasitaikė ne kokie, apsiniaukę, su beveik žiemiškai žvarbiu vėju ir vis praeinančiu lietumi. Nelabai ir buvo ūpo daug vaikštinėti ir viską atidžiai apžiūrėti. Tuo labiau, kad panašu į ankstesnių metų renginius: daug staliukų su visokiais pardavinėjamais „eko“ niekučiais, palapinės su maistu, keletas koncertų ant scenos ir pora paskaitų apie gamtą.

Senokai berašiau (nors ir yra apie ką), nes užsikasęs visokiais darbais, ypač sėdėjimais prie knygų. Anksčiau tai darydavau namuose, nes biblioteka netoliese, galima knygas parsinešti, bet prieš kelias dienas pabandžiau padaryti atvirkščiai – sėdėti bibliotekoj, o prireikus pareiti iki namų. Ir visai patinka: mažiau blaškanti aplinka, patogūs stalai, norimos knygos ranka pasiekiamos. Panašu, kad kurį laiką popietės prabėgs ten.

Galiu pasigirti, kad neseniai pradėjau skaityti japoniškas knygas. Lig tol tik visokias adaptuotas esu bandęs, „tikros“ neprisiruošdavau išsirinkti. O dabar kaip ir priverstas, nes ne viską galima angliškai surasti. Aišku, skaitydavau japoniškai visokius tekstus internete – nuo kasdienių straipsnių ar blogų iki šalies įstatymų. Bet kompiuteryje viskas paprasčiau: nesunku copy-paste į žodyną persikelti nežinomus žodžius, susirasti frazių paaiškinimus, arba tiesiog naudoti visokius Rikaichan ar pan., kur užvedus pele ant hieroglifo išmeta jo skaitymą ir reikšmę. Tuo tarpu su popierine knyga sunkiau. Vien neaiškių hieroglifų iššifravimas užtrunka, kol juos susirandi žodyne pagal brūkšnelius. Smagu bent tiek, kad dalykuose, kuriuose daugiausiai japonų kalbą tenka naudoti, jau ne kas antras ir ne kas trečias hieroglifas neaiškus, bet gal kas dešimtas, o ir tą galima iš konteksto „pagauti“ :-)

Japonų kalboje žodžių „pagavimas“ įgyja visai kitokią prasmę, nei kad, tarkime, anglų ar vokiečių kalbose. Kadangi hieroglifai perteikia prasmę, o ne garsus, skaitant juos mintyse labiau išlieka ne pats žodis, o reikšmė. Gal ateity tai pasikeis, bet akimis bėgant per japonišką sakinį, galvoje tiesiog susilipdo jo prasmė, o garsai lieka kažkur nuošalyje. Aišku, norint būtų galima mintyse kiekvieną žodį ištarti, bet… ne visus mokėčiau perskaityti, nes kai aktyvesnis skaitymas prasmėmis, nei garsais, ne visų žodžių tarimus ir įsimeni :-) Iš to gaunasi, kad skaityti gali geriau nei kalbėti tomis temomis, apie kurias daugiau skaitai, o kalbėti nei skaityti tomis, kuriomis daugiau kalbi. Kažkaip su fonetinio rašto kalbomis tokio skirtumo nesijaučia, jeigu tik supratote, apie ką aš čia :-)

Nesigilinant į turinį, japoniškos knygos turi savo vizualių ypatumų. Galbūt kažkas bus jau pažįstama, bet gal kažkas ir nauja.

Pirmiausia, jos gali prasidėti tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Dažniausiai reikia pradėti versti iš kairės į dešinę, kaip kad čia, kur atverstas titulinis puslapis: