Kalbant apie didžiausius miestus dažniausias matmuo yra gyventojų skaičius. Vienur tiek milijonų, kitur tiek. Bet kaip tie milijonai pasklidę ant žemės, tikriausiai retai kada bandome įsivaizduoti. Tarkime, kaip atrodo Filipinų sostinės Manilos centrinė dalis, kuri 10 kartų mažesnė už Vilnių, bet joje gyvena 1,6 mln. žmonių? Arba šiek tiek už Kauną plotu didesnė Kalkuta, turinti 5,1 mln. gyventojų? Jeigu sudominau, galite nesunkiai vienokiu ar kitokiu būdu pasižiūrėti patys. Aš tuo tarpu pažaidžiau su Tokijaus žemėlapių, jį užklijuodamas ant tokio pačio mastelio Lietuvos.

Ką vadinti Tokijaus miestu, niekas gerai ir nežino. Galima skaičiuoti pagal administracinį suskirstymą, bet nebus visai tikslu, nes miestas už tų ribų nesibaigia, tęsiasi toliau. Tad gal įtraukti visas tankiau apstatytas teritorijas? O gal pridėti ir atskirai esančias gyvenvietes, jeigu didelė jų gyventojų dalis važinėja dirbti į miestą? Taip besvarstant, galima prikurti įvairių Tokijo apibrėžimų. Pradėkime nuo pačio branduolio – 23 centrinių seniūnijų, kuriose užregistruota beveik 9 mln. gyventojų.

Kauną užkloja ir dar už jo ribų išeina. Kažin kaip būtų, jeigu į tokį plotą subėgtų visi Lietuvos gyventojai ir dar kiekvienas po du draugus iš užsienio atsivestų? :)

Viena svarbiausių švenčių Japonijoje rugpjūčio mėnesį yra Bon – tarsi Vėlinių atitikmuo. Tęsiasi ji kelias dienas, tačiau nėra vieno sutarto laiko, todėl pradžia ir pabaiga priklauso nuo regiono arba kiekvieno asmeninio patogumo. Paprastai Bon metu aplankomi giminės, keliaujama tvarkyti kapų. Tikima, kad tomis dienomis mirusiųjų dvasios grįžta pas gyvuosius, todėl atliekamos įvairios jų priėmimo apeigos, o gale šventės – išlydėjimo. Bent man Bon labiausiai siejasi su filmu Aruitemo Aruitemo, kuris pasakoja ne tiek apie šventę ir jos tradicijas, kiek apie ta proga vykstantį kelių kartų šeimos susitikimą. Gražus filmas, rekomenduoju.

Vienas iš pagrindinių Bon pabaigos akcentų yra specialūs šokiai, vadinami tiesiog „Bon šokiais“ (bon odori). Anksčiau jie turėjo religinę prasmę, bet ši nyksta ir šokiai lieka labiau kaip šventė, vasariškas karnavalas. Kiekvienas regionas turi savitas tradicijas, muziką, judesius. Per šokį pavaizduojama buitis, ūkio darbai, perteikiami įvairūs simboliai. O kur dar speciali apranga… Žodžiu, jeigu gilintis, galima daug visko atrasti ir sužinoti.

Viena iš Bon šokių atmainų yra Ava odori, kilusi iš Tokušimos – pietinės Japonijos prefektūros. Ten vykstantis festivalis sutraukia tūkstančius šokėjų ir virš milijono žiūrovų. Kad nereikėtų važiuoti kelių šimtų kilometrų, panašų festivalį galima pamatyti ir Tokijuje, Koendžio rajone, kiekvienų metų rugpjūčio pabaigoje.

Štai po tokios įžangos priartėjau prie įrašo tikslo – pasakyti, kad vakar buvau Koendžyje ir parodyti, ką šventės metu pamačiau :)

Paskutinės kelios dienos buvo paskirtos ruošiant pristatymą konferencijai, todėl blogą teko atidėti į šalį. Kad nebūtų visai tylu, vienas anksčiau rastas, bet lig šiol nepasidalintas trumpas filmukas:

Jeigu negros – tiesioginė nuoroda.

 

Į pabaigą eina pirmoji vasara Tokijuje. Iš to, kokiais karščiais jos pradžioje gąsdino įvairūs sutikti japonai, tikėjausi, kad bus sunkiau prabūti, bet paaiškėjo, jog nieko čia ypatingo. Neprireikia nei kondicionieriaus, nei ventiliatoriaus, jeigu tik atsidarai visus langus ir duris, kad oras judėtų. Aišku, tiems, kas gyvena asfalto, o ne medžių, apsuptyje, kiek prasčiau, nes prisideda keli laipsniai.

Kas per karščius nemaloniausia, tai miegojimas. Kai kambaryje net ir naktį +29-32 laipsniai, bent man miegas pasidaro kažkoks paviršinis, sunkiau pailsi, net jeigu ir miegi ilgiau. Galiausiai radau sprendimą – eiti miegoti į lauką. Ir ne bet kur, o ant stogo. Jis čia plokščias, su aikštele, skalbinių virvėmis, tad tereikia nusinešti čiužinį ir kuo nors simboliškai užsikloti. Temperatūra paryčiais nukrenta iki +24-25, t.y. beveik pats tas, nei per karšta, nei per šalta.

Dienomis galima vėsintis palendant po vėsiu dušu (vėsiu, nes čia jis nešaltas; tikriausiai vandens vamzdžiai dėl šalčio nebuvimo neizoliuoti ir paviršiuj žemės) arba valgant kažką šalto. Tradicinis azijietiškas (randamas Japonijoje, Korėjoje, Taivane, Filipinuose ir gal dar kur kitur) vasaros desertas yra tarkuotas ledas su įvairiais saldžiais priedais. Patį paprasčiausią, su sirupu gamina taip:

Prieš kelis mėnesius rašiau apie simfoninio orkestro koncertą Ueno rajone. Penktadienį vėl ten grįžau, bet šįkart ne į filharmoniją, o pasivaikščioti po muziejus. Jų ten visas pluoštas, pradedant istorijos, tapybos ir baigiant mokslo ar šiuolaikinio meno. Visi patogiai netoli vienas kito, pabaigus apžiūrėti vieną, po kelių minučių galima būti jau kitame. Lig šiol su muziejų lankymais buvau apsileidęs, todėl pradžiai išsirinkau du klasikinius, kurių užteko visai dienai: Tokijo nacionalinį bei Gamtos ir mokslo.

Tokijo nacionalinio muziejaus pagrindinis pastatas.

Neseniai teko vertėjaujant padėti buvusiems bendrabučio kaimynams ieškotis buto. Jie jau prieš tai kelias dienas tai darė tai vieni, tai su kitų pažįstamų pagalba, o šįkart norėjo iš naujo užeiti į labiausiai patikusias agentūras (čia jos užėmę didžiąją dalį rinkos, per skelbimus mažai kas tiesiogiai nuomoja), aptarti detales ir išsirinkti labiau patikusį variantą. Užtrukom visą dieną, bet galiausiai paieškos baigėsi sėkmingai ir bendrom jėgom išrinkom vieną butą, geriausiai atitikusį iškeltus reikalavimus.

Skelbimai agentūrų vitrinose.

Vakar į Japoniją iš Korėjos atvyko nuo VDU laikų pažįstamas J. Pabus čia savaitėlę ir keliaus į Pietryčių Aziją. Pasidėjęs daiktus, norėjo pasižvalgyti, kas įdomesnio aplinkui, todėl daviau dviratį ir išmynė pasivažinėti. Po kelių valandų paaiškėjo, kad jį prie Inokašira parko (kokie 4 km nuo universiteto) sustabdė policija ir paprašė dokumentų. Pasą paliko kambaryje, todėl kurį laiką teko pasėdėti policijos skyriuje, o paskui iki universiteto vartų pasivėžinti su policijos mašina (kažkodėl iki bendrabučio neprivežė). Aš turėjau sulakstyti su pasu, iš jo kažką nusirašė, pažiūrėjo, kad gera viza ir maloniai pabendravę atsisveikinom. Įdomiausia viso to dalis ta, kad J. važinėjo su mano senesniu dviračiu, kurio grandinė įskilus, traška, o kartais ir nukrenta. Kai policija vežė „nusikaltėlį“ su mašina, dviračio nedėjo į bagažinę ar kaip kitaip, bet įdavė vienam iš policininkų, kad šis visą kelią mintų iš paskos. Štai kokios paslaugos :)

Tokie policijos sustabdymai yra dalis atvykimo į Japoniją „įšventinimo“. Kai atvykau pirmą kartą prieš 5 metus, pirmom dienom taip pat teko važiuoti su policininku porą kilometrų iki namų, kad parodyčiau pasą (pagal taisykles, jį reikia visada su savimi nešiotis, kol negauni specialios gyventojo kortelės). Neva, daug užsieniečių lieka šalyje pasibaigus vizai, todėl tokiais tikrinimais siekiama sugaudyti nelegalus. Vėliau kelis kartus sustabdė tikrinti dviračio dokumentų. Tiesa, per šiuos praėjusius metus neteko su policija bendrauti, todėl buvo keista, kad tomis gatvėmis tiek daug kartų ramiai esu važinėjęs, o J. pirmą dieną ėmė ir įkliuvo. Liks jam įdomūs įspūdžiai :)

LGBT eisenos Tokijuje vyksta nuo 1994 metų. Jos nėra reguliarios, buvo metų su pertraukom, todėl šiemet atsigriebta ir surengti net du renginiai: vienas pavasarį, o kitas – vakar. Nusprendžiau užsukti į pastarąjį pasidairyti, nes niekad prieš tai Japonijoje neteko tokiose eisenose pabuvoti. Tikėjausi, kad pamatysiu kokių nors japoniškų neįprastumų, bet viskas vyko gan ramiai. Iš vienos pusės, nebuvo kai kurioms šalims būdingo karnavališkumo, o iš kitos pusės, nuotaikos negadino kai kuriose dar kitose šalyse susirenkantys keiksmais besisvaidantys ir smurtu savo argumentus norintys įrodyti veikėjai. Žodžiu, daugmaž eilinis renginys.

Pastarosios trys dienos prabėgo už Tokijo ribų. Sekmadienį ryte sėdau ant dviračio ir išmyniau į vakarus, link Fudži kalno. Pagrindinis tikslas buvo iki vakaro pasiekti Kavaguči ežerą ir pasigėrėti prie jo vykstančiu fejerverkų festivaliu, o po to jau šiaip pakeliauti aplinkui ir paieškoti ko nors įdomaus.

Maršrutas nebuvo itin sudėtingas: į vieną pusę apie 100km, didžioji dalis tuo pačiu keliu, pasiklysti nebuvo kur. Tik tiek, kad galutinis taškas daugiau nei 800 m aukščiau nei pradinis, todėl teko į priekį gerokai padirbėti beveik nuolat kylant į kalną, o grįžtant pasimėgauti keliasdešimt kilometrų besitęsiančiu riedėjimu.

Kelionės pradžia. Galima pasidžiaugti Tokijo lygumomis.

Šiandien nusprendžiau, kad lauke tvyrant +34 laipsniams yra tinkamas metas pasivėžinti dviračiu ir pasukau link jau anksčiau aplankytos Tamos upės. Per google maps pažiūrėjau, kas įdomesnio į vieną ar kitą pusę. Sudomino šis vaizdelis. Atrodo tarsi užtvanka, bet kokia jos paskirtis, neaišku nei iš palydovinės nuotraukos, nei pamačius gyvai.

Nuo namų susidarė apie 10 km, pusė kelio lygiais paupio dviračių takeliais. Jais net ir vidurdienį bėgioja nemažai žmonių, važinėja dviračiais tėvai su vaikais, pramina vienas kitas entuziastas (čia tokie dviratininkai, kurie susipirkę spec. ekipiruotę). Kadangi upė mėgsta patvinti, jos sutvirtinti krantai tolokai nuo vandens ir likęs nemažas žalumos ruožas su krūmynais, daržais, futbolo arba beisbolo laukais.

Vienas iš daugybės tiltų, kertančių upę (ji dešinėje, už minėto žalumos ploto).