Šiandien smagiai praleidau laiką vietiniame mokesčių inspekcijos skyriuje. Nuo vasario iki kovo vidurio visoje Japonijoje vyksta pajamų deklaravimo vajus, o aš, kad jau gaunu šiokį tokį atlyginimą iš universiteto ir pašalinio vertimų darbelio, taip pat turėjau jame sudalyvauti. Suradus mokesčių skyriaus pastatą paaiškėjo, kad jie, norėdami išvengti eilių, kieme pasistatė atskirą laikiną pastatėlį-būdelę, kuriame ir verda visas veiksmas. Pro vieną galą įeini, atlieki 4 žingsnių programą ir po kokio pusvalandžio jau išeini apsiforminęs :-)
Prie įėjimo šiokia tokia eilė, bet greitai tirpstanti. Belaukiant esi paraginamas deklaraciją užpildyti internetu, nes taip „patogiau“. Aš nuėjęs į nurodytą puslapį nesiryžau pats visko rašyti, ypač kai apskritai nelabai įsivaizdavau, kaip deklaracijos Japonijoje pildomos.
Šiandien iš pat ryto važiavau į centrą pažiūrėti Tokijo maratono pradžios. Vyksta jis kasmet vasario mėnesį ir pritraukia apie 35 000 bėgikų (tarp norinčių dalyvauti užsiregistruoja apie trečdalis milijono, todėl patenka tik kas dešimtas). Maršrutas išsirangęs per visą Tokijų: pradžia būna Šindžiuku rajone, tada tęsiasi pro imperatoriaus rūmus, Ginzą, Asakusą ir galiausiai baigiasi prie parodų rūmų Tokyo Big Sight. Nors vien jau dalyvių skaičius sako, kad maratono organizavimas nėra lengvas, galima pridėti ir tai, kad jo proga šimtai savanorių sugeba bėgikų priekyje uždarinėti eismą reikiamose gatvėse, o prabėgus viską sutvarkyti ir vėl leisti važiuoti mašinoms. Jau nekalbu apie tai, kad per visą atstumą būna išdėliota apie 1000 kilnojamų tualetų, kuriuos irgi reikia operatyviai surankioti :-)
Laukiau laukiau ir sulaukiau tos dienos, kai į Tokijo Freecycle atėjo laiškas, kad kažkas atiduoda patefoną. Kaip vėliau paaiškėjo, moteris kraustosi į kitą namą ir išdalina nereikalingus daiktus. Susirašėm, nuvykau ir pasiėmiau. Nieko ypatingo, paprastas automatinis Aiwa grotuvas, bet veikia gerai. Buvusi savininkė sakė, kad praktiškai nenaudotas.
Patefono atsiradimo proga galėjau pajudinti savo lig šiol susikaupusių plokštelių krūvą. Kelios buvo tokios, kuriose net nežinojau, kas įrašyta, nes pirkau tik dėl to, kad kainavo keliasdešimt centų ir buvo įdomus viršelis. Tarkime, kaip galima atsispirti tokiam? :-)
Vasario vidurys – pats metas susirinkti derlių. Kalbu apie čia pat už lango augantį citrusą, kuris visas aplipęs vaisiais. Šįkart pasitenkinau lengviausiai pasiekiamais, nes jie tvirtai prikibę prie šakų ir ne taip lengva aukščiau esančius nuskinti. Nors susirinkau tik kokį ketvirtadalį, gavosi visa dėžė.
Kęstas savo bloge vakar parašė apie tai, kaip Taivane į kinų kalbą išverčiami užsienietiškų filmų pavadinimai. Pasirodo, yra tam tikri nusustovėję hieroglifai, priskiriami populiariausiems aktoriams, kuriuos būtinai įterps į kiekvieno filmo, kuriame tas aktorius pasirodo, pavadinimą. Tarkime, su Arnold Schwarzenegger susieta 魔鬼 (demonas), todėl visi filmai turės 魔鬼 plius vienaip ar kitaip iš anglų kalbos išverstą pavadinimą. Tuo tarpu Leonardo Dicaprio ir Matt Damon turės 神鬼 (dievai ir dvasios), o Jim Carrey – 王牌 (karaliaus korta). Sąsajos tikriausiai atsiranda pagal pirmą populiaresnį aktoriaus filmą. Galima įtarti, kad Švarcnegeris įgavo demono vardą iš Terminatoriaus, o Džimas Keris susietas su kortomis iš „tūzo“ užuominos savo herojaus Ace Ventura varde.
Japonijoje tokių vertimų nepamatysi. Kai kurie klasikiniai kūriniai kartais išverčiami nenutolstant nuo prasmės ir užrašomi su hieroglifais, o visais likusiais atvejais daroma paprastai – paimamas užsieninis pavadinimas ir jo tarimas užrašomas su japoniška abėcėle. Kitaip tariant, padaromas ne vertimas, o transkripcija. Rezultatas neretai gaunasi gana linksmas, nes ne visi garsai gali būti tiksliai užrašomi japoniškai. Pavyzdžiui:
Titanikas – Taitaniku
Žiedų valdovas – Rodo ofu za ringu
Tamsos riterio sugrįžimas – Daku Naito Raidžingu
Karibų piratai – Pairetsu ofu karibian
Nepriklausomybės diena – Independensu Dei
Pagauk, jei gali – Kyači my ifu ju kyan
ir t.t.
Toks užrašymas „kaip skamba“, naudojamas ir kitur, kur tik susiduriama su užsienietiškais žodžiais, įskaitant ir anglų kalbos vadovėlius. Tai žinant tampa nenuostabu, kai kas nors ištaria, tarkime, „as I told“ kaip „asu ai torudo“ :-) Patys japonai nevengia iš to pasijuokti:
Kai paskutinį kartą važiavau greituoju traukiniu, radau jame platinamą prekių žurnalą-katalogą. Labai panašus į Select (ar kaip jis ten vadinasi), su daugybe visokių niekučių, juokingais aprašymais ir ne visai mažomis kainomis. Kadangi numeris skirtas žiemai, jame net keli puslapiai užpildyti įvairiomis su šiluma susijusiomis prekėmis. Tiks papildyti ankstesnį įrašą apie šaltus namus.
Tikriausiai ir Lietuvoje parodo vaizdų iš tiršto smogo apimto Pekino. Kaip visada gerą reportažą apie tai padarė nuotraukų blogas „The Big Picture“. Galite užsukti pažiūrėti. Iš jo ir ši nuotrauka:
Šios savaitės aktyviausios dienos prabėgo Jungtinių Tautų universitete (JTU) vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje pasidalinti žiniomis apie žmogaus sukeltus aplinkos pokyčius ir jų kontrolę. Truko ji net tris dienas nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro ir sutraukė visą pulką įdomių žmonių iš įvairių pasaulio kampelių. Užsiregistravau į ją kaip savanoris, todėl buvau kiek suvaržytas įvairių pareigų, bet jų nebuvo itin daug. Pagrindinis darbas – prižiūrėti paskirtą pranešimų salę arba kambarį, į kurį ateina keli pranešėjai, moderatorius ir klausytojai. Pranešėjams reikia padėti susikelti skaidres ir jas paleisti (kompiuteriai japoniški, patiems sunku susigaudyti), su moderatoriumi susitarti dėl laiko sekimo (kad pranešėjai neprikalbėtų daugiau, nei reikia), o klausytojams atsakyti į įvarius jiems kylančius organizacinius klausimus. Tuo pat metu dar septyniuose kituose kambariuose tokiu pačiu principu vyko pranešimai kitomis temomis ir tokių sesijų per tris dienas buvo gal aštuonios. Kaip matyti, konferencija ne tokia, kur visi vienoje salėje sėdi, o ištisas pranešimų festivalis :-)
Pats konferencijos turinys bent man buvo labai įdomus, nenuobodžiavau. O ir šiaip gana draugiška atmosfera, per pertraukėles buvo galima su dalyviais pabendrauti, o vakarais ėjome kartu vakarieniauti.
Daugiau nelabai yra ką papasakoti, tik parodyti kelias nuotraukas iš JTU dvylikto aukšto. Nuo ten atsiveria visai gražūs vaizdai į Tokijo šiaurinę pusę: matosi imperatoriškų rūmų parkas, ministerijų pastatai, biurai ir keletas dangoraižių. Štai visa panorama:
Šiandien į Tokijų atslinkus pavasarinio oro banga – lauke saulėta ir +18. Aš tuo tarpu aprašysiu savaitės senumo įvykius, kurie vyko žymiai atšiauresnėmis sąlygomis. O buvo taip, kad vos tik su naktiniu autobusu grįžau iš Kioto į Tokiją, iš karto teko stotyje susitikti būrį kitų užsieniečių ir su jais keliauti į kalnus slidinėti. Kelionė ir vėl nemokama „tiriamoji“, bet iš visų lig šiol dalyvautų pati ramiausia ir su mažiausiai užduočių. Po jos taip ir nesupratau, kuo mes ten prie turizmo vystymo prisidėjom, labiau dvi dienas savo malonumui praleidome.
Kalnai, į kuriuos važiavome, yra Gunmos prefektūroje, Katashinos apylinkėse. Iš pradžių važiavome greituoju traukiniu. Apsidžiaugiau, kad bus gražių vaizdų pro langą, bet… traukinys dviaukštis, mūsų vietos apačioje, palei žemę ir važiuojant visą laiką matosi tik betoninė bėgių atitvara. Teko nusivilti. Kai nematai skriejančių vaizdų ir pats traukinys neatrodo toks jau greitas :-)
senbeiten.wordpress.com 