Kažkur kažkaip suradau visai naują mėgėjišką dokumentinį filmą apie grupelę dviratininkų, kurie per greičiau nei pusantro mėnesio pervažiavo kone visą Japoniją – pradėjo nuo pietinės Kiūšiu dalies ir užbaigė Hokaido šiaurėje. Iš viso per 43 dienas numynė 3518 km. Pats filmas daugiau apie jų nuotykius, nei apie pačią Japoniją, bet gražių šalies vaizdų nemažai parodo. Jeigu sudomino, turėdami laisvas 45 minutes galit pažiūrėti.

 

Gavau iš Japonijos ambasados Lietuvoje laišką, kad vasario 1-7 dienomis kino teatre Forum Cinemas Vingis (Savanorių pr. 7, Vilnius) vyks 12-asis Japonijos kino festivalis. Jo tema – meilės istorijos. Jeigu kažką sudomintų, užsukite. Visi filmai nemokami.

Vasario 1 d.  18:30, Kodėl gi ne/ Eijanaika (1981, 151 min), režisierius Šiohei Imamura
Vasario 2 d.  18:30, Meilės laiškas/ Love letter (1985, 108 min), režisierius Tatsuni Kumaširo
Vasario 3 d.  18:30, Už šio pasaulio ribų/ Out of this world (2004, 123 min), režisierius Džiundži Sakamoto
Vasario 4 d.  18:30, Sakmė apie princą Gendži/ The tale about Genji (1951, 124 min), režisierius Kozaburo Jošimura
Vasario 5 d.  18:30, Migloto vakaro moteris/ Woman of the mist (1936, 112 min), režisierius Heinosuke Gošio
Vasario 6 d.  18:30, Merginos iš Idzu/ The young women of Izu (1945, 72 min), režisierius Heinosuke Gošio
Vasario 7 d.  18:30, Zegen/ Zegen (1987, 124 min), režisierius Šiohei Imamura

Pats nė vieno filmo nesu matęs, todėl negaliu kažkurio rekomenduoti. Jeigu galėčiau, eičiau visų iš eilės pažiūrėti :-)

Pažiūrėjau vakar japonišką 2001 metų filmą Stereo Future. Tokia gan padrika drama-komedija, kurios negaliu ypatingai rekomenduoti, bet ir peikti labai neišeina. Visgi yra jame viena scena, kuri stipriai išsiskiria iš kitų. Iškirpau ir įkėliau jūtūbėn. Dalykas, kuris joje patrauks dėmesį, su filmu visai nesusijęs ir pasirodo tik šioje scenoje. Tikriausiai šiaip iš studijos sandėlių kažkas ištraukė. Aišku, kyla klausimas, kodėl būtent jį pasirinko, o ne kažką kitą? Ir ar filmo kūrėjai žino, koks tai daiktas? Galiausiai, iš kur jis atsirado Japonijoje? Kas jį galėjo čia atvežti? Gal reiktų parašyti laišką režisieriui ir paklausti? :)

Šiandien pažiūrėjau Katsuhito Iši filmą „Arbatos skonis“ (茶の味, čia no adži) ir likau sužavėtas. Vienas iš tų mano skonio filmų: kasdienis gyvenimas, be įtampos ar didelio veiksmo, šiek tiek komedijos, šiek tiek dramos ir daug grožio paprastume bei detalėse. Nesakau, kad visi mano mėgstamiausi filmai tokie, bet nemažai jų turi būtent šiuos elementus: „Niekas nežino“, „Vis eina ir eina“, „Stebuklas“, „Pasirūpink mano kate“, „Mano karalienė Karo“, „Kartu“ ir dar keletas kitų.

Grįžtant prie Arbatos skonio, jis taip pat parodo kasdienybę, šįkart – kaimiškoj Japonijos vietovėj gyvenančios šeimos. Maždaug savaitės ar dviejų laikotarpį. Ypatingo siužeto nėra, visi veikėjai turi savų nedidelių problemų, kurias bando išspręsti, tiek atskirai, tiek ir kartu. Komedijos elementų įneša šiek tiek ekscentriški kai kurių šeimos narių charakteriai, kurie iš pradžių gali pasirodyti keisti, bet greitai įtraukia ir atrodo visai tikroviški. Be jų, filmas prikaišiotas šiek tiek siurrealistinių epizodų, tačiau jie irgi galiausiai puikiai įsipina į bendrą tėkmę ir nustoja stebinę. Apibendrinus, Arbatos skonis bent man pasirodė kaip itin šviežias ir pozityviai nuteikiantis filmas, tikrai vertas tų dviejų su puse valandos. Kai susitiksime, priminkite, kad parodyčiau :)

Reklaminis filmukas:

Kalno daina:

Penktadienį po pietų vėl dariau išvyką į centrą. Iš pradžių užsukau ir pasivaikščiojau po Tokijo rytuose esantį Šinbaši rajoną. Kadangi visą dieną lijo (čia visada lyja dienomis, o ne valandomis), laiką leidau viduje: užsukau į kelis knygynus, parduotuves, prekybos centrus. Įdomiausias pasirodė vieno pastato su biurais žemutinis aukštas, kuriame įsikūrę keliolika užeigėlių, maitinančių švarkuotus firmų darbuotojus.

Tai žemesnis už pirmą aukštas (B1 arba minus pirmas), todėl nėra langų, tik koridorius, kurio kairėje ir dešinėje išsirikiavę kavinės, valgyklos, restoranėliai.

Pasidalinu trumpu dokumentiniu filmu apie nuo cunamio nukentėjusio Išinomaki miestelio gyventojus ir jų pamąstymus apie praeitį, dabartį ir ateitį. Garsas japoniškas, subtitrai angliški.

P.S. per praėjusią savaitę buvo du drebėjimai, abu dviejų balų. Iš viso jau berods 12 pajaustų,  o dar nė pusės metų nepraėjo…

Iš Japonijos ambasados atėjo reklaminis laiškelis, kad vasario pradžioje Vilniuje vyks vienuoliktasis Japonijos kino festivalis. Programa bent manęs ypatingai nesužavėjo, bet gal kažką sudomins. Tuo labiau, kad visi filmai nemokami, tereikia turėti laisvo laiko. Filmų sąrašą su aprašymais galite rasti čia.

Tuo pačiu galiu užsiminti, kad neseniai pažiūrėjau savo mėgstamiausio japonų režisieriaus Hirokazu Koreeda naujausią filmą „Stebuklas“ (奇跡, kiseki). Kaip visada nenuvylė, galiu rekomenduoti, tik reikia perspėti, kad Koreeda filmai gan savotiški, išsiskiria savo lėtu pasakojimu, dėmesingumu detalėms, kasdieninio gyvenimo perteikimu, nėra ten jokių „šaudo gaudo“, įtampų ar atomazgų, todėl reikia prieš žiūrint tam nusiteikti ;)

Kaip laisvas klausytojas ėmiau vaikščioti į kursą “Exploring Korea trough film“ (Korėjos tyrinėjimas filmų pagalba). Paskaitos vyksta bibliotekoje esančiam mini kino teatre. Kiekvieną kartą pažiūrim filmą ir po jo vyksta diskusija. Dėstytojas – vienas iš Busano filmų festivalio organizatorių, todėl kinu gyvena ir apie tai gali pasakoti nesustodamas :) Filmai visi korėjietiški, atspindintys tam tikrą Korėjos kultūros aspektą arba istorinį laikotarpį. Lig šiol pamačiau du (nes iš pradžių apie šias paskaitas nežinojau ir pirmas dvi ar tris praleidau): 마더 (Motina; 2009 m.) ir 그때 그사람들 (Tuo metu, tie žmonės; 2005 m.)

Diena prabėgo vaikštinėjant aplink Dongguk universitetą, kuris yra pačiam miesto centre, netoli Seulo bokšto. Po pietų viename iš jo pastatų turėjo vykti filmo 끝나지 않은 전쟁 (“Nesibaigianti kova“ arba angliškai “63 Years On“) peržiūra ir aptarimas. Bet iki tol dar įlindau į vieną požeminį parduotuvių miestelį, kur aptikau gan daug kolekcininkų kioskelių (daugiausiai su pašto ženklais ir monetomis, tik kainos palyginus su kitom vietom didokos) ir kalnus plokštelių.

Čia tik nedidelė dalis, jeigu sudėtume visų parduotuvių turimus įrašus į vieną vietą.

Labai įdomus Vanessa Gould dokumentinis filmas “Between The Folds“ apie origami ir jo lankstytojus. (Čia pirma dalis, o sekančios pasisiūlys pačios arba jas rasite nuėję į youtube puslapį.)