Įsibėgėja vasara, o jos pradžia, kaip ir kasmet, lietinga. Drėgnasis cujū (梅雨), kas japoniškai reiškia “slyvų lietus“, sezonas prasideda birželio pirmoje pusėje ir tęsiasi iki liepos vidurio. Nebūna to lietaus labai jau daug, bet giedrų dienų tikrai mažoka. Tarkime, šiuo metu orų prognozė atrodo taip – nors ir šilta, bet vieni debesėliai:

Į Tokijų po truputį atslenka ruduo. Dienos trumpėja (apie 17 val. jau būna tamsu), orai vėsta (sukasi tarp +10 ir +15). Nors žalumos dar nemažai, ją baigia nustelbti spalvoti lapai. Štai ką galima pamatyti apėjus ratą netoli bendrabučio:

Nedaug trūko, kad praleisčiau šiųmetinę vegetariško maisto mugę, kuri kiekvieną rudenį vyksta Tokijo centre. Nors beveik visą savaitę lijo, savaitgalį oras pasitaisė ir priminė lietuvišką vasarą. Galbūt dėl to žmonių jau iš pat ryto buvo pakankamai daug, prie kai kurių palapinių net su grūstimis arba eilėmis.

Ypatingai didelių įdomybių neteko pamatyti, daug kas panašu į tai, kas buvo pernai: restoranai siūlo pavalgyt, parduotuvės kažko nusipirkti, kepyklos išsidėlioję duonas ir bandeles, ūkininkai – savo derlių.

Paskutinės kelios dienos buvo paskirtos ruošiant pristatymą konferencijai, todėl blogą teko atidėti į šalį. Kad nebūtų visai tylu, vienas anksčiau rastas, bet lig šiol nepasidalintas trumpas filmukas:

Jeigu negros – tiesioginė nuoroda.

 

Neseniai teko vertėjaujant padėti buvusiems bendrabučio kaimynams ieškotis buto. Jie jau prieš tai kelias dienas tai darė tai vieni, tai su kitų pažįstamų pagalba, o šįkart norėjo iš naujo užeiti į labiausiai patikusias agentūras (čia jos užėmę didžiąją dalį rinkos, per skelbimus mažai kas tiesiogiai nuomoja), aptarti detales ir išsirinkti labiau patikusį variantą. Užtrukom visą dieną, bet galiausiai paieškos baigėsi sėkmingai ir bendrom jėgom išrinkom vieną butą, geriausiai atitikusį iškeltus reikalavimus.

Skelbimai agentūrų vitrinose.

Vakar nuvykau į trumpą argentiniečių grupės Onda Vaga koncertą, vykusį vienoje muzikos įrašų parduotuvėje Šindžiuku rajone. Kad toks vyks, sužinojau iš pažįstamo, režisuojančio jiems video klipą (štai šiam kūriniui). Pagrojo paprastai, bet užvedančiai, su ugnele :) Atrodo, kad visi susirinkusieji paklausyti liko patenkinti.

Namisėdžiauju, nes karšta, o ir atostogos, jokių svarbių reikalų neatsiranda. Tik po savo rajoną pasiblaškau, o besiblaškydamas padangą prasidūriau. Teko šiandien apsilankyti pas meistrą, kuris per kelias minutes pastatė dviratį ant ratų :)

Paskutinė didesnė išvyka buvo prieš porą dienų. Apsilankiau kompanijoje, kuri žiemą organizavo užsieniečiams keliones-tyrimus Saitamos prefektūroje. Kažkas panašaus vėl bus šį rudenį, galbūt pateksiu tarp keliaujančių, bet prieš tai reikėjo pas juos nuvykus užpildyti anketą ir įvertinti vieną reklaminį kelionių žurnalą. Pastarasis japoniškas, todėl nelabai aišku, kodėl jį davė vertinti užsieniečiams. Vis tiek atvykusieji iš kitų šalių jo į rankas neims pamatę hieroglifus, o jeigu ir paims, nesupras kas kur yra, iš kokios vietos nuotraukos. Bet čia vienas iš tų atvejų, kai geriau nesigilinti. Svarbiausia, kad gal vėl po įdomias vietas pavėžins :)

Kompanijos biuras įsikūręs vietoje, kuri vadinama Očianomizu. Pažodžiui tai reiškia „arbatos vanduo“, nes iš čia esančio šaltinio imdavo vandenį arbatos gaminimui.

Per rajoną tekanti Kandos upė.

Šią savaite porą kartu prasukau pro centrinė Tokijo dalį Šibują. Vieną dieną keliavau su reikalu pagaliau užsiregistruoti Lietuvos ambasadoje, kad galėčiau balsuoti rudenį rinkimuose, o kitą tiesiog pasivaikščiojau po gatves ir kelias parduotuves. Ta proga pluoštas nuotraukų.

Nors Šibuja viena iš aktyviausių ir turistiškiausių Tokijo vietų, joje didelės tvarkos nėra. Kaip ir prieš ketverius metus, taip ir dabar nuolat vyksta kažkokie taisymai, kelio darbai, statybos.

Šios savaitės pradžioje buvau nuvykęs iki Tokijo rytuose esančio Ueno rajono. Universitetas užsienio studentams parūpino kvietimus į filharmoniją, todėl pagrindinis tikslas buvo aplankyti ten esančią koncertų salę Tokyo Bunka Kaikan ir pasiklausyti koncerto. Bet prieš tai dar užsukau į netoliese esančią Sensodži šventyklą ir gatvę, kurią vadinu „virtuvės“, nes joje dešimtys, o gal ir šimtai su maistu susijusių parduotuvėlių.

Viename virtuvės gatvės gale jos pradžią žymi štai tokia skulptūra.

Japonijoje yra ne vienas ir ne du muziejai, kurie panašūs į Rumšiškes: atkurti įvairių laikotarpių senoviški pastatai, po juos galima pasivaikščioti, apžiūrėti daiktus, kai kur rodomi amatai. Kaip tik vienas toks muziejus yra visai netoli namų, gal pusvalandis kelio dviračiu. Vadinasi Edo laikų Tokijo architektūros muziejus po atviru dangumi :) Nuvykęs sužinojau, kad ICU studentams įėjimas nemokamas, tad gal reikės ir dažniau ten užsukti.

Muziejaus logotipą „kirminiuką“ sukūrė Ghibli studijos režisierius Miyazaki, nes šio muziejo pastatai jį įkvėpė sukurti filmą Spirited Away.