Pradėsiu pasakojimą šiek tiek iš toliau. Per pirmas atvykimo savaites susipažinau su mergina iš Kinijos, besimokančia netoliese esančiam Musašino universitete. Ji papasakojo, kad šitoje miesto dalyje yra tarptautinis klubas, jungiantis užsieniečius ir užsieniu besidominčius japonus. Jis organizuoja visokius renginius, tarp jų ir gruodžio pradžioje vyksiančią kelionę prie Fudži kalno (japoniškai vadinamo Fudžisan, kur „san“ tiesiog reiškia „kalnas“). Gavęs to klubo numerį paskambinau, užsiregistravau kaip dalyvis ir šį sekmadienį anksti ryte sėdėjau autobuse kartu su visu būriu įvairaus amžiaus japonų ir studentų iš Kinijos, Korėjos ir Taivano.

Apmušęs kelis neatidėliotinus reikalus, pagaliau galiu skirti pusvalanduką parašyti kelias naujienas. Tiesa, jos jau spėjo kiek pasenti, nes papasakosiu apie sekmadienį buvusią mokytojų dieną, kuri čia minima ir universitetuose. Bet iš pradžių dar apie porą kitų korėjietiškų švenčių.

Pirmoji – tėvų diena, buvusi užpraeitą savaitgalį (gegužės 8-tą). Jos metu vaikai tėvams dovanoja gėles (parduotuvės, kaip ir per Vait dei, buvo nukrautos paprastesniais ir įmantresniais gėlių “kašikėliais“) arba kokius nedidelius dalykėlius.

Antroji – pilnametystės diena, kasmet minima trečią gegužės pirmadienį (šiemet – gegužės 16-tą). Jos metu sulaukusieji 20 metų gauna dovanų, kai kurie sudalyvauja tradicinėje “įšventinimo“ ceremonijoje (čia vienas video), o dalis tiesiog naudojasi galimybe daryti tai, kas būnant nepilnamečiu buvo nelegalu – eina į barus gerti arba išsinuomoja nakčiai viešbučio kambarį.

Bet grįžkime prie mokytojų dienos. Bent jau Chung-Ang’e yra tradicija tądien fakulteto dėstytojams ir studentams praleisti bent kelias valandas kartu, dažniausiai einant pavakarieniauti į restoraną. Šiemet pasibuvimas vyko kiek kitaip nei įprasta, nes buvo suorganizuotas lipimas į kalną ir dieninis pasisėdėjimas restorane.

Korėjoj šventinė savaitė. Vakar buvo Vaikų diena, o ateinantį antradienį – Budos gimtadienis. Abi dienos nedarbo, todėl naudodamasis proga įgyvendinau seniai regztą planą užkopti į kurį nors Seulo kalną. Pirmam bandymui pasirinkau vidutinioką – 338 metrų aukščio Invansaną (인왕산), esantį šiaurinėje miesto dalyje. Diena prabėgo labai įdomiai, nes užlipti buvo palyginti nesunku, oras pasitaikė jau beveik vasariškas, o kalnas palepino jau išsiilgtais pavasariškos gamtos kvapais ir tolių vaizdais.

Lipimas į viršų prasidėjo dar einant miesto gatvėmis, kol galiausiai namai pradėjo retėti ir prasidėjo kalno papėdėje esančios budistinės šventyklos teritorija.