DMZ

Nežinau ar iki Lietuvos atbangavo žinia, kad ketvirtadienį Seulo įvyko du sprogimai: vienas Seulo, o kitas Autobusų terminalo stotyje. Nuo jų niekas nenukentėjo, nes užtaisai buvo nedideli ir įdėti į daiktų saugyklas. Šiandien policija jau sulaikė tris įtariamuosius, bet ko jie tokiu elgesiu galėjo siekti, niekas dar nežino. Šiaip ar taip, visose metro stotelėse atsirado po kelis patruliuojančius pareigūnus ir tvyro šiokia tokia įtampa.

Viena iš pirmų teorijų, atsiradusių po sprogimų, kad tai dar viena Šiaurės Korėjos provokacija. Skamba nelabai įtikinamai, bet ką gali žinoti… Kalbant apie Šiaurę, vakar kaip tik universiteto dėka mainų studentai dalyvavo dar vienoje išvykoje. Šįkart – į Korėjos demilitarizuotą zoną (DMZ). Tai 4 km pločio juosta, likusi po Korėjos karo paliaubų pasirašymo ir tebedalinanti abi (teoriškai vis dar karo stovyje esančias) valstybes. Tiesa, į pačią DMZ negalima patekti, tad teko pabuvoti jos pakraščiuose.

Šiaurės-Pietų pasienis turi tris linijas. Pirmiausia, pati siena brėžiama pagal fronto liniją, likusią po paliaubų pasirašymo. Antra linija eina 2 km atsitraukus į kiekvieną pusę ir žymi pačios DMZ ribas. Galiausiai yra riboto patekimo zona, į kurią galima patekti tik praėjus ją saugančių kareivių patikrinimą. Mūsų ekskursija pabuvojo pastarosios viduje ir visai prie pat pačios DMZ ribos, nuo kurios tolumoj matosi Šiaurės Korėjos teritorija.

Pirmas trumpas sustojimas buvo Imdžingak parke, esančiame prie geležinkelio linijos į Šiaurę ir arčiausiai pasienio esančio traukinių tilto. Ten įrengtas paminklas atskirtoms šeimoms ir... kad nebūtų taip liūdna - atrakcionų parkas.

Prie vieno spygliuota viela atitverto akligatvio palikta daug vėliavų ir šiaip juostelių su užrašais. Nežinau kas jose sakoma, bet ekskursijos vadovė minėjo, jog čia atvyksta daug šeimų prisiminti savo giminaičių Šiaurėje, tad ir rašteliai turėtų būti su tuo susiję.

Patsai tiltas. Šiuo metu nebenaudojamas. Pirmam plane galima pamatyti šiek tiek spygliuotos vielos. Ji žymi riboto patekimo teritoriją.

Pirmas ilgesnis sustojimas buvo jau visai netoli DMZ, pravažiavus pro patikrinimo postą ir kareivėliui parodžius pasus. Atvykome prie trečiojo požeminio tunelio, kurį Šiaurė kariniais tikslais kasė į Pietus, kad galėtų pervesti kareivius. Iš viso tokių tunelių yra surasti keturi, bet nežinau ar į kitus galima įlįsti ir apžiūrėti. Tuo tarpu lauke esanti skulptūra simbolizuoja susivienijimo viltį.

Viduj neleidžia fotografuoti, tad čia tik įėjimas. Visi užsimaukšlina geltonus statybininkų šalmus ir lenda gilyn. Iš pradžių turistinis platus tunelis, o nusileidus apie 70 metrų po žeme prasideda autentiškas Šiaurės rankų darbas. Tuneliukas siauras ir neakštas, daug kur reikia eiti susilenkus, iškaltas granite, kas tikrai turėjo būti ilgas ir varginantis darbas. Beveik pasiekus DMZ ribą, atsitrenki į sieną ir tenka apsisukus keliauti atgal į paviršių. Tiesa, sienoje yra langelis, pro kurį matosi, jog tunelis tęsiasi toliau.

Išlindus į lauką, ėjom pažiūrėti trumpo ir neinformatyvaus filmuko apie tunelį ir DMZ. Susuktas jis holivudišku stiliumi, tarsi koks veiksmo filmo “traileris“ – su dramatiška arba lyriška muzika, greitai besikeičiančiais vaizdais, sodriu komentatoriaus balsu ir abstrakčiais pasakojimais. Nauda iš jo beveik nulinė, išskyrus tai, kad prisiminus buvo iš ko pasijuokti autobuse. Du pavyzdžiai apie neatsakytus klausimus, kurie man iš karto atėjo į galvą, vos išgirdus faktinius teiginius: 1) skelbiama, kad tunelis yra 1,7 km ilgio, bet tuomet jis turi prasidėti netoli paliaubų linijos, pietinėje DMZ pusėje. Kaip šiauriečiai priėjo taip arti? Ar kasė kitą tunelį iki jo?; 2) filme teigiama, kad per valandą šiuo tuneliu gali praeiti 30 000 ginkluotų kareivių. Jeigu 30 000 padaliname iš 3600 valandoje esančių sekundžių, gauname 8,3. Bent man sunkiai įsivaizduojama, kaip tuo siauru tuneliuku, kuriame reikia eiti pasilenkus, per sekundę gali pralįsti 8-9 ginkluoti žmonės. Gal kažkas darė kokį bandymą? Žodžiu, rašykit komentarą, jeigu kas žino atsakymus :)

Važiuojam toliau - Dora apžvalgos aikštelė. Tai bene pagrindinė vieta, nuo kurios atsiveria padoresnis Šiaurės Korėjos vaizdas. Ji pastatyta ant Dora kalno, nuo kurio papėdės prasideda pati DMZ. Vardan saugumo ar kokių kitų priežasčių, aikštelėje nubrėžtos geltonos linijos, kurias peržengus negalima fotografuoti, tad aiškių nuotraukų nepavyko padaryti.

Be to, oras dėl dulkių audros buvo apsiblausęs, o ir šiaip nieko ten ypatingo - laukai, kalnai, du itin aukšti vėliavų stulpai ir tolumoj esantis fiktyvus propagandiniu vadinamas Šiaurės Korėjos kaimas Kidžodong. Beje, DMZ viduje yra du kaimai: šis ir Pietų pusei priklausantis Desondong.

Pasididinę turėtumėte šiaip taip įžiūrėti kairėje esantį stulpą su raudona Šiaurės vėliava, o dešinėje, su aiškiau matomą balta Pietų. Jie abu DMZ ribose, tačiau skirtingose paliaubų linijos pusėse, minėtuose dviejuose kaimuose.

Dar vienas vaizdelis, kiek pavyko pritraukti ir iškėlus fotoapratą į viršų nuo linijos pagauti. Dešinėje Šiaurės Korėjos vėliavos bokštas ir aplink jį esantis kaimelis.

Kad kokie "šnipai" nefotografuotų už linijos, aplink sukiojosi keli kareivukai. Vienas studentas bandė, bet nepavyko - paėmė fotoaparatą ir nuotrauką ištrynė. Nors pagalvojus, tai grįžęs gali ją su spec. programėlėm atkurti :-)

Pats apžvalgos aikštelės pastatas.

Truputį pavažiavus buvo sekantis sustojimas - šiuo metu tik turistinę funkciją atliekančioje Dorasan stotyje, prie vienintelės Šiaurę ir Pietus jungiančios Gjongul geležinkelio linijos. Dorasan yra paskutinė stotelė iš Pietų pusės.

Kažkada bus galima pirkti traukinio bilietą Lisabona-Busanas. Kažkada...

Tiek tad pabuvimo prie DMZ. Grįžinėjant į Seulą kurį laiką pakelėje matosi tvoros su spygliuota viela ir sargybos bokšteliai.

Kažur pusiaukelėj universitas užpirko visiems valgyti. Jau tradicija tapęs bibimbap.

Kiti ant stale įtaisytos dujinės viryklės kepė mėsą.

Paskutinis sustojimas buvo jau Seule, prie prezidentūros. Tiesa, į ją patekti sunkiai įmanoma, todėl nuvežė į netoliese esantį prezidentūros muziejų. Čia jo kiemelyje esanti skultūra. Neišsiaiškinau ką ja norima pasakyti.

Pats muziejus gan interaktyvus, kur galima vis kažką spausti, liesti, žiūrėti vaizdus ekranuose ir pan.

Įdomiausia atrakcija – kambarys, kurio viena pusė su mėlynu fonu, o kitoje kabo monitorius. Įėjęs atsistoji į mėlyną dalį ir filmuojanti kamera tave tiesiogiai įmontuoja į nuotrauką su “dviejų megabaitų“ prezidentu. Pasistaipęs ir radęs patikusią pozą, gali spausti mygtuką, stoti šalia virtualaus prezidento ir pasidaryti nuotrauką. Tada belieka įrašyti savo el. pašto adresą ir ją tau išsiunčią. Eilė buvo gan ilga, tai nelaukiau pats nusifotografuoti :)

Pačiam iš šio muziejaus didžiausią įspūdį paliko prezidentų gautų dovanų ekspozicija. Yra tikrai įdomių daiktų iš įvairių pasaulio kampelių.

Štai ir viskas. Išvyką galiu apibendrinti vienos iš kelionės vadovių žodžiais – “nieko ypatingo, tiek tiek, kad būsite pabuvę ir pamatę“. Nes jeigu nežinotum visos bendros informacijos apie Šiaurės ir Pietų istoriją, tunelis būtų tik tuneliu, laukai paprastais laukais, o stotis stotimi. O dabar vien sąsajos su Šiaurės Korėją skamba kaip kokia egzotika, ką Pietūs visai gerai išnaudoja kai kurias vietas sėkmingai paversdami į turistinius objektus.