Į Tokijų po truputį atslenka ruduo. Dienos trumpėja (apie 17 val. jau būna tamsu), orai vėsta (sukasi tarp +10 ir +15). Nors žalumos dar nemažai, ją baigia nustelbti spalvoti lapai. Štai ką galima pamatyti apėjus ratą netoli bendrabučio:

Šį savaitgalį universitete vyko kasmetinis ICU festivalis (arba japoniškai – „ICU sai“). Šurmulio buvo nemažai: ištisa palapinių alėja, trys scenos su muzika arba šokiais ir visas būrys tiek savų, tiek su universitetu nelabai susijusių lankytojų. Beveik viską rengė patys studentai, o tiksliau jų klubai. Užsiimantys menais rengė pasirodymus, o kiti turėjo po savo staliuką, prie kurio kažkuo prekiavo. Vieni čia pat pagamintu maistu, kiti savo dirbiniais, treti šiaip sunešę iš kažkur įvairių sendaikčių. Kaip anksčiau minėjau, japoniška prekyba neretai būna gana triukšminga, taip ir čia visi tarpusavyje konkuravo, kas garsiau prišauks klientus, o vienam rėkaujančiam užkimus, jį pakeisdavo kitas :) Keletas nuotraukų, kaip visa tai atrodė:

Anksčiau buvau įdėjęs nuotraukų su universitetu rudenį ir žiemą, todėl pagalvojau, kad pats laikas pavasario vaizdams. Sekmadienio ryte apsukau ratą ir truputį pafotografavau. Kaip matysite, viskas jau vasariškai žalia, daug augalų peržydėję, pavasaris beveik pasibaigęs. Orai paskutines porą savaičių kaip lietuviškos vasaros: dienom dvidešimt keli, naktį – apie +15. Dažnokai lyja, kartais su žaibais ir griaustiniais, bet iki vasaros drėgmės ir karščių dar toli. Jeigu žvilgtelt į įdomiąją orų statistiką, tai per metus Tokijuje iškrenta apie 140cm kritulių, Vilniuje dvigubai mažiau – 68. O vidutinė metų temperatūra Tokijuje – +16, Vilniuje – +6. Šie skirtumai gan greitai pasijaučia, truputį neįprastas toks ankstyvas pavasaris ir šiluma.

Kelias, kuris eina ratu aplink visą universiteto teritoriją.

ICU universiteto miestelyje pats slyvų žydėjimas. Ankstyvesnės jau mėto žiedlapius, vėlyvesnės dar tik skleidžiasi. Dūzgia bitės, žmonės gulinėja ant vis dar rudos pievos, laksto vaikai – rami ir šilta sekmadienio popietė. Daugmaž už savaitės sužydės sakuros ir prasidės tikrasis hanami – gėrėjimosi žiedais šventė. Reikės aplankyti vietinius parkus, kur jų daug prisodinta.

Kaip ir visuose japoniškuose universitetuose, taip ir ICU yra galybė studentų klubų, pradedant koto grojikais ir baigiant nardytojais. Vidiniame universiteto tinkle yra atskiras skyrelis, kur jie skelbiasi apie savo renginius, kviečia naujus narius ar šiaip norinčius pasibūti kartu. Griežtos tvarkos čia nėra, tereikia nueiti į vieną iš susitikimų, o jeigu patiks, patapti nuolatiniu klubo dalyviu.

Penktadienį nutariau išbandyti vieną iš jų – dangaus stebėtojų būrelį. Susitikimas vyko ant vieno nedidelio kalniuko pačioje universiteto teritorijoje, atėjo gal 8 žmonės. Klubui universitetas duoda nedidelį teleskopą, kurį sutvėrus galima pasižvalgyti į ką tik norisi. Klubas pasirodė visai atsipalaidavęs, niekas apie jokias aukštąsias astronomijas nekalbėjo, tik šiaip pasėdėjom ant pievelės, pasišnekučiavom, o su teleskopu ilgiausiai pražiūrėjom į kaip tik tada patekėjusį mėnulį.

Po dviejų savaičių praleistų hostelyje, viename kambaryje gyvenant dar su trim kitais žmonėm, galiausiai persikėliau į erdvų bendrabučio kambarį. Tiksliau namas bendrabučio tipo, bet pats kambarys labiau primena vieno butuką, nes turiu nuosavą vonią, o pagrindinė erdvė padalinta slankiojančiom sienom per pusę: į miegamąjį ir pagrindinę patalpą su kampe įkomponuota mini virtuvėle. Nedidelė iliustracija:

Štai tai jau aš ir Tokijuj. Vakar ryte atskridau ir iš karto puoliau tvarkytis visokius reikalus, todėl nelabai buvo laiko prisėsti ir ką nors parašyti. Prie to dar prisidėjo laiko skirtumo svaigulys, kai dieną laikaisi, kad neužmigtum, o naktį neima miegas nors tu ką.