Nuotraukų reportažas iš rudenėjančio Inokašira parko.

Inokašira yra vienas iš didesnių ir žymesnių parkų, esančių netoliese. Su dviračiu galima numinti per kokias 15 minučių. Aišku, numynus reikia surasti vietą, kur jį pastatyti...

Jau prieš tai buvau rašęs apie parlamentarų kovas Pietų Korėjoje. Vakar dienos įvykiai paskatino prie to sugrįžti ir papildyti kolekciją. O nutiko tai, kad tarp Pietų Korėjos ir JAV po ilgų derybų galiausiai įsigaliojo laisvos prekybos sutartis. Amerikoje jos patvirtinimas praėjo ramiai, o Korėjoje per vakarykštį lemiamą balsavimą opozicijos atstovai neištvėrė, pradėjo triukšmauti, sukėlė šiokį tokį apsistumdymą ir… paleido posėdžių salėje ašarines dujas. Korėjos mastu nieko ypatingo, bet paskutinis žingsnis gan originalus.

Trumpai apie kelis šios savaitės įvykius.

Pirmiausia, pratęsiu savo ataskaitą apie žemės drebėjimus. Vakar buvo jau šeštas per beveik tris mėnesius. Tiesa, labai silpnas, vieno balo.

Kitas mažas, bet skanus dalykas, kad į svečius užsukęs Homma atnešė visą maišą naminių umeboši slyvų. Tai tradicinis japoniškas valgis: slyvos nuskinamos nesunokę, sudedamos su druska ir prieskoniniu augalu šiso į puodą ir marinuojamos apie porą mėnesių. Rezultatas – labai stipraus rūgštaus ir sūraus skonio užkandis. Vienas valgyti beveik neįmanoma, bet kartu su ryžiais gerai dera.

Paskutiniu metu teko šiek tiek daugiau nei įprastai pasivažinėti metro. Jie kimšte prikimšti reklamų, prilipintų ant visų sienų arba rodomų per virš durų esančius ekranus. Kelias įdomesnes suradau internete.

Nabtesco – mašinų detalių kompanijos:

Kaip jau rašiau anksčiau, bendrabutyje kurį laiką prasidėjęs šildymo sezonas, nors lauke nėra taip jau labai šalta. Radiatoriai pleškina taip, kaip Lietuvos daugiabučiuose žiemą nekaitina. Tai nebūtų kažkas labai blogo, nes juos galima prisukti arba visai užsukti. Yra tik vienas bet – kambarys šią vasarą buvo renovuotas ir panašu, kad statybininkai „protinguoliai“ sugalvojo radiatorius išdažyti pirmais po ranka pasitaikiusiais dažais, nes jiems pakaitus visas kambarys „prakvimpa“ šviežių dažų aromatu. Dabartinis sprendimas yra laikyti radiatorius pilnu pajėgumu, tuo pačiu plačiai pravėrus visus langus, bet eina jau antra savaitė ir dažų kvapas sumažėjo gal tik kokiu ketvirtadaliu. Tikiuosi, kad dar pora savaičių ir pranyks… Jeigu turite kokių patarimų kaip tai paspartinti, lauksiu komentaro :)

Kita trumpa žinutė ta, kad neseniai teko praeiti visus su japoniškos vizos gavimu susijusius biurokratinius labirintus. Nerašysiu visko smulkiai čia bloge, nes labai mažai kam tai būtų įdomu, bet jeigu kažkas turėsite kokių klausimų, rašykite komentarą ir mielai pasidalinsiu patirtimi.

Aplink universitetą yra bent keletas budistinių ar šintoistinių šventyklų. Kai kurios visai nedidukės, net nepažymėtos žemėlapyje. Į vieną iš tokių užvakar bevažiuodamas dviračiu užsukau. Ji skirta šintoizmo dievybei Inari, kuris globoja žemdirbyste ir atneša gerą derlių. Jo atstovai žemėje yra lapės (japoniškai – kitsune), todėl prie visų Inari šventyklų bus daug lapių statulų. Šie gyvūnai japonų tautosakoj yra labai protingi ir turi magiškų savybių. Kitas lengvai pastebimas atributas – prie įėjimo stovintys raudoni vartai, dažniausiai ištisa jų eilė. Visa tai lengvai pamatysite nuotraukose.

Kartą per savaitę važiuoju į už kelių kilometrų esantį prekybos centrą, kuriame nors ir nemaža betvarkė, bet galima rasti visokių įdomių dalykų geromis kainomis. Apie juos gal kitą kartą, nes prisėdau įdėti nuotraukų iš rudeninės gerybių mugės, kurią užtikau visai atsitiktinai pakeliui. Vyko ji tarsi kažkokios gamyklos kieme, didokame angare.

Vieną dieną į duris paskambino paštininkas ir įteikę visą dėžę… persimonų. Atkeliavo jie iš pat Sado salos, kurioje gyvena prieš kelis metus Tokijuje sutiktos Yuko tėvai. Pas juos teko pabuvoti porą kartų ir prie progos tikriausiai dar ne sykį bus galima nuvykti.

Nesu paskutiniu metu aktyvus blogo rašytojas. Visos dienos užsipildo veiklom, bet jau ne už kalnų savaitės ar dviejų atostogos ir bus galima truputį atsikvėpti. Negaliu sakyti, kad persidirbu ar persimokinu, visi užsiėmimai pačiam labai įdomūs, bet truputį nuo to atitrūkti nepakenktų. Tiesa, prieš tai dar bus sesija, su keliais didesniais japonų kalbos atsiskaitymais.

Šiaip ar taip, per savaitę sugebėjau pabuvoti keliuose vietose už universiteto ribų. Pirmiausia, antradienį užsukau į nostalgiškai dvelkiantį Koendži rajoną, kuriame gyvenau prieš ketverius metus. Jokių didelių pasikeitimų ten nėra, vis toks pats jaunatviškas ir bohemiškas Tokijo rajonas. Tiesa, Vasedos bendrabutis nors dar tebestovi, bet jau priklauso kitam universitetui.

Ketvirtadienį buvo laisvadienis, mat Japonijoj tada švenčiama Kultūros diena. Ta proga nuvažiavau iki Tokyo Big Sight parodų rūmų, kur vyko tarptautinė ekologiškų produktų paroda. Tikėjausi kažko didesnio, bet viskas vienoje salėje, kurią galima iš lėto apeiti per valandą. Nepaisant to, atmosfera gan smagi, pakalbinau kelis dalyvius, gavau visokių nemokamų paragavimų ir porą maišiukų česnako iš vieno ūkininko :)

Viena iš parodos alėjų.

Pažadėjęs parašinėti apie žemės drebėjimus, taip ir darau. Tik ką buvo dar vienas, ne itin didelis, išskyrus porą stipresnių krestelėjimų. Anot seismologų, epicentre buvo beveik penki balai, bet maniškėje Mitakoje kažkas tarp dviejų ir trijų. Paveiksliuką galite rasti čia.

Sumoje – 5 pajausti drebėjimai per 2 mėnesius.