Kota Kinabalu miestas (Sabaho valstijos sostinė) buvo paskutinė mūsų stotelė Malaizijoje. Prieš išvykdami galvojome, kad lįsime giliau į Sabahą ir važiuosime iki priešingoje jo pusėje esančio Sandakano miesto, bet neišsisprendus visai su filipiniečių sukilėliais susijusiai suirutei, nusprendėme tas vietas palikti kitam kartui. Kad kažkas vyksta pajautėme jau važiuodami iš Brunėjaus, nes autobusą kelis kartus sustabdė policija ir peržiūrėję pasus kelis žmones išsivedė išsamesniam patikrinimui, o pakelėse vienur kitur matėsi stoviniuojantys ginkluoti kariškiai.

Bako parke yra viena iš geriausių galimybių Saravake pamatyti didnoses beždžiones. Jomis buvom susidomėję ne tik mes, bet ir kartu tądien buvę australai, todėl pasirinkome miško taką netoli pajūrio, mangrovių. T.y. tokių vietų, kur didnosės mėgsta leisti laiką. Einant į priekį žvalgėmės į kairę ir dešinę, bet nieko šlamančio medžiuose nepastebėjome. Gal kad visą rytą lijo, o gal ir dėl kažko kito miškas atrodė visai ramus. Truputį nusivylėm ir buvom beprarandą viltį, kad grįžimas bus įdomesnis. Bet… pusiaukelėje kažkas sutraškėjo vienur, kažkas kitur ir geriau įsižiūrėjus tarp medžių išryškėjo ne viena ir ne dvi didnosės. Visai nekreipdamos į mus dėmesio jos užsiėmė savo veiklom: skabė lapus, graužė žievę, šokinėjo nuo šakos ant šakos ar šiaip sėdėjo ir dairėsi į šonus.

Sekanti stotelė po Singapūro buvo Kučino miestas Borneo saloje. Joje Malaizija turi dvi valstijas: Saravaką ir Sabahą. Kučinas yra pirmosios sostinė, panašaus dydžio tiek plotu, tiek gyventojais į Vilnių. Visgi pati miesto struktūra ir gyvenimas pasirodė labai skirtingas.

Atvykome į centrinę dalį vakare ir pirmas įspūdis buvo nykokas: parduotuvėlės jau užsidarę, gatvės tamsios, purvinoka, pakampėmis tarakonai laksto, žmonių nedaug. Bet, kaip sako, rytas už vakarą protingesnis ir sekančios dvi dienos parodė, kad Kučinas yra visai jaukus miestas. Tvarkos jame, kaip ir kitur Malaizijoje, nelabai daug, transportas ne itin patogus, bet atvykėliai nesunkiai gali rasti, ką veikti.

Išsidėstęs Kučinas Saravako upės pakrantėse. Arčiau jos – senamiestis, toliau – naujesni rajonai. Atvykus tikriausiai teks daugiausiai laiko ir praleisti paupyje, bet rekomenduočiau pasivaikščioti ir toliau nuo jo.

Štai ir prabėgo dvi savaitės Pietryčių Azijoje. Vakar ryte su pilna galva įspūdžių, šimtais nuotraukų fotoaparatų kortelėse ir trupučiu lauktuvių kuprinėse grįžom į Tokiją. Viskas sekėsi gal net geriau, nei buvo galima prieš išvykstant tikėtis. Buvo ir įdomių nuotykių, ir skanaus maisto, ir pavaikščiojimo po džiungles, ir susidūrimų su įvairiausiais gyvūnais, ir susitikimų su vietiniais žmonėmis, o tuo pačiu ir jokių didelių nesklandumų, susirgimų ar kažko kito, kas sugadintų kelionės nuotaiką. Visos šalys paliko gerą įspūdį ir norą į jas sugrįžti dar kartą, nes dviejų savaičių viskam toli gražu nepakako, teko nuolat judėti į priekį, neužsibūnant vienoje vietoje daugiau nei dvi dienas.

Pradėsiu nuo žemyninės Malaizijos, kuriuose praleidome pirmąsias dvi dienas. Istorija, aišku, prasideda oro uoste. Skrydis buvo vėlyvas, keliolika minučių prieš vidurnaktį iš Tokijo Hanedos į Kvala Lumpūrą. Belaukdami išsikeitėm truputį malaizietiškų pinigų ringitų, kad būtų pačiai pradžiai. Daugiau neverta, nes kursas prastas, pačioje Malaizijoje žymiai geresnis ir visur japoniškas ienas priima.