Į kalnus su prancūzais

Kiek pavėluotai, bet apie praėjusio savaitgalio nuotykius.

Besėdėdamas prie knygų pasijaučiau užsisėdėjęs ir nusprendžiau susirasti kokią nors aktyvesnę veiklą. Žinojau, kad Japonijos aplinkosauginė organizacija Friends of the Earth beveik kiekvieną savaitgalį rengia išvykas į kalnus, kažkur netoli Tokijaus. Tikriausiai geresnio vaisto nuo užsisėdėjimo nelabai ir yra kaip užkopti kilometrą aukštyn, pasižvalgyti ir atsiveriančius tolius ir paskui nusileisti žemyn.

Sekmadienį iš pat ryto keliauju į Šindžiuku stotį, ten susirandu susitikimo vietą, kuri ant perono, iš kurio pajudės reikiamas traukinys. Ateinu gal 20 min. anksčiau, ten jau stoviniuoja dvi užsienietės. Užkalbinu, klausiu, ar čia “Friends of the Earth hiking tour“, jos sako “yes, yes“, tad laukiam kartu. Išsikalbam, kad jos iš Prancūzijos. Ateina keli japonai, pasilabina su jom prancūziškai. Tada prisijungia dar keli užsieniečiai, irgi prancūzai. Matomai prancūzai mėgsta į kalnus kopinėti… Netoliese iš kažkur išdygsta japonas su lentele “Friends of the Earth“, o jau kitą minutę atvyksta mūsų traukinys ir visi sulipę susirandam vietas.

Pagal planą turėjom važiuoti apie porą valandų, netoli Fudži kalno, bet praeina tik valanda ir išgirstu, kad jau lipam, atvykom. Stoviniuojam perone, tarsi laukiam kito traukinio, bet ne, tiesiog kažkas į tualetą suvaikščiojo, o kai jau grįžo, gaunam komandą, kad einam iš stoties. Man viskas darosi įtartina, klausiu kažko, ar čia tikrai kažko nesupainiota, nes turim važiuoti iki Fudži kalno. Sako, ne, tikrai jau esam čia, kur reikia. Klausimas po klausimo ir paaiškėja, kad čia ne joks Friends of the Earth lipimas į kalnus. Tiksliau, į kalnus bus lipama, bet lipikų grupė kiek kitokia – visi čia susirinkę iš frankofonų klubo “Friends of France“ ar pan. Pasirodo, kad jie susitiko lygiai tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje ir važiavo su tuo pačiu traukiniu kaip ir Friends of the Earth kompanija. Dar bandau su stoties darbuotoju išsiaiškinti, ar spėčiau pasivyti “saviškę“ kompaniją, bet panašu, kad nebe. Na ir tiek jau to. Norėjau lipti į kalną, lipimą į kalną ir gavau. Nelabai didelis skirtumas, ar su aplinkosaugininkais, ar su prancūzais-japonais.

Frankofonai priėmė svetingai, pasijuokėm kartu iš painiavos. Tos merginos tikriausiai išgirdo žodį “friends“ kaip “France“ ar pan., dėl to mane ir patikino, kad čia ta grupė, kurios ieškojau. Kaip pagal planą, sklandžiai įlipom visi kartu į beveik kilometro aukščio kalną, pasižvalgėm į tolius ir nulipom į apačią. Prasivaikščiojau iki soties :-)

Lipimo takas, kaip supratau, yra gan žinomas, bet daug kitų vaikštinėtojų nesutikom. Takeliai paprasti, kur stačiau padaryti laipteliai, bet kai kur ir jų nėra. Nuėjom iki viršūnės rudenišku mišku gal 5 km su visokiais pavingiavimais.

Vienoje atkarpoje vyko kalnų maratonas.

Pakeliui sutikti japoniškai mieli ženklai, perspėjantys apie gaisro pavojų.

Beveik visas miškas (kaip ir dauguma Japonijoje) užsodintas žmonių vienos rūšies medžiais. Kai kur gan monotoniškai atrodo.

Ir pagaliau viršūnė!

Papietavom visi iš savo pietų dėžučių. Šalimais buvo ir profesionalesnių lipikų, kurie iš kuprinės išsitraukdavo kone visą virtuvę – dujinę viryklę, virduliuką, puodelių – ir ant stalo ruošdavosi šviežią maistą.

Lipant į apačią kažkas tolumoj tarp medžių sušlamėjo ir… pirmą kartą pavyko iš taip arti pamatyti japoninę makaką. Jų kalnuose nemažai gyvena, tik reikia žinoti, kur jas surasti. Nors sakau “iš taip arti“, bet tupėjo ji gan tolokai, nepavyko aiškiai nufotografuoti.

Išlindus iš miško atsivėrė slėniai su nameliais, sodeliais ir arbatos laukeliais.

Beeinant radom ir savitarnos parduotuvėle. Pasiimi ko nori ir į dėžutę įmeti tiek, kiek ant lentelės parašyta. Nusipirkau čia pat auginamų kivių. Skanūs, galėjau daugiau paimti :-)

Tiek vaizdų iš kelionės. Kai vėl užsisėdėsiu, reikės pakartoti panašią išvyką. Tikiuosi, kad kitąkart jau susitiksiu ir su Friends of the Earth komanda :-)