Universiteto ir kitokios veiklos suvalgo nemažai laiko, todėl truputį apleidau blogą. Atgaivinimui pasakojimas apie kelionę prie didelės Budos statulos. Iki jos išsiruošėme didžiąją dalimi dėl to, kad kelionei į Fukušimą pirkome Seišiun 18 bilietą (apie jį šio įrašo pačioje pradžioje jau rašęs), su kuriuo galima penkias pasirinktas dienas važinėtis visos Japonijos paprastaisiais (t.y. ne greitaisiais) traukiniais. Išvažinėjom keturias dienas, o penkta liko. Kadangi nustoja galioti rugsėjo 10 d., iki to laiko reikėjo sugalvoti kokią nors kelionę. Išsirinkom beveik vien tik iš gandų girdėtą vietovę, kurioje prieš maždaug 20 metų savivaldybė sugalvojo turistų pritraukimui pastatyti didžiausią pasaulyje statulą. Kieno, ilgai matyt neteko galvoti, pasirinko tradicinį variantą – Budą. Taip atsirado 100 m aukščio Ušiku Daibucu (Ušiku miesto didžioji Buda), stovintis ant 10 m aukščio lotoso žiedo, padėto ant 10 m aukščio pjedestalo. Skamba visai įdomiai :) Tik tiek, kad nepasiskaitėm išsamiau, kaip ten kas yra. Jeigu būtume paskaitę, tikriausiai būtume išsirinkę kitą maršrutą.

Pirmiausia su traukiniu važiavom valandžiukę kitą už Tokijo ribų, kol pasiekėm Ušiku. Tuomet sėdom į autobusą ir važiavom dar valandžiukę, kol per miesto pakraščius, o paskui jau ir laukais miškais privežė prie Budos. Paaiškėjo, kad Buda aptverta ir už priėjimą arčiau reikia pakloti 800 ienų (~20lt, nors jau už pavažiavimą autobusu panašiai tiek sumokėjom). Daugoka, kai Buda ir taip matosi. Be to, paaiškėjo, kad aplink Budą yra parkas, o jame įkurtas mini zoologijos sodas, todėl apsilankydamas paremi ir jį. Dėl to ir už 100 ienų nesinorėtų eiti… Tad pavaikščiojom aplink ir pasigėrėjom statula iš tolo.

Tokijo gatvėse nemažai visokių iškabų ir ženklų japonų kalba. Didelė dalis užsienio turistų tikriausiai į juos nelabai atkreipia dėmesio, o jeigu ir atkreipia, tai nesupranta, kas ten parašyta. Be reikalo… Kartais jų turinys būna visai įdomus. Keli pavyzdžiai.

Ant žemės užrašyta tomare – sustok.

Vasaros pabaigoje prisiruošėm nuvykti į Fukušimos prefektūrą aplankyti ten gyvenančio pažįstamo. Gyvena jis Aizu-Vakamacu mieste, kuris jau gan tolokai nuo vis dar nesutvarkytos ir radiaciją skleidžiančios atominės elektrinės. Nors pats miestas taip pat buvo užterštas, palyginus su kitais regionais, visai nestipriai – radiacija pastatų viduje artima foninei, o lauke porą ar tris kartus didesnė, nei Lietuvoje arba iki šešių kartų didesnė, nei įprasta Japonijoje. Pagal esamą vyriausybės politiką, tokiais atvejais jokių specialių priemonių nesiimama, gyvenimas teka kaip tekėjęs.

Pats miestas Japonijos mastais nedidelis – apie 125 000 gyventojų. Apsuptas kalvų, miškų, šalia ketvirtas pagal dydį šalies ežeras Inavaširo. Miestietiška dalis niekuo nesužavėjo – jau įprasti namai, mažai žalumos, nėra senamiesčio ar kitokios savo architektūra įdomesnės dalies. Todėl geriau traukti pasižvalgyti į kalvas, miškus, paežeres. Tą ir padarėm, aplankę porą krioklių ir ne tik.

Tik atvykus pasitinka raudonos karvytės Akabeko – tradicinis regiono žaisliukas. Stovi prie stoties, laukia suvenyrų parduotuvėse, nupaišytos ant traukinio vagonų…

Važiuojant dviračiu link stoties tekdavo vis pravažiuoti pro štai tokį sklypą su dviem pastatais:

(nuotrauka ištraukta iš Google StreetView)

Dėl visokių vasaros pabaigos veiklų teko atitrūkti nuo blogo atnaujinimo. Pasivijimui pasakojimas apie fejerverkų festivalius, kurie nuvilnija per visą Japoniją liepos-rugpjūčio mėnesiais. Labai norint, Tokijuj kiekvieną savaitę galima bent į porą suspėti. Dažniausiai rengia kažkur atviresnėse vietose, prie upių ar ežerų. Į didesnius prisirenka šimtai tūkstančių žiūrovų, atsineša užkandžių, susėda ant žemės ir apie valandą gėrisi, kaip japonai sako, ugninėmis gėlėmis (花火, hanabi). Gražu, bet tuo pačiu reikia nusiteikti, kad bus daug grūsčių ir teks įdėti pastangų, norit rasti gerą žemės lopinėlį atsisėdimui.