Praktiškai nežiūriu korėjietiškos televizijos, bet per kelionę į Busaną teko šiek tiek su ja susipažinti dėl autobuse visą kelią buvusio įjungto televizoriaus. Atrodo, kad kaip ir Japonijoje, nemaža laidų dalis čia yra įvairūs šou. Kaip vienas pavyzdys – 1박 2일 (il bak i il, “1 naktis, dvi dienos“), kur visas siužetas sukasi apie 6 vyrų keliones po Pietų Korėją. Jų metu jie iš dalies parodo tam tikros vietovės įdomybes, bet daugiausiai laiko praleidžia užsiimdami visokiom daugiau ar mažiau kvailom ir nerimtom veiklom. Prasidėjęs 2007 metais, šis šou teberodomas iki šiol ir yra viena iš populiaresnių sekmadieninių laidų.

Čia viena ištrauka, kur jie su keliais užsieniečiais žaidžia šaradas:

Šįkart tiesiog atrastas video apie tai, kaip Japonijos TV įspėja apie žemės drebėjimus ir cunamius. Šiame galima matyti, ką rodė TV per pastaruosius įvykius, bet panašūs pranešimai būna ir visais kitais atvejais. Be to, žmonės informuojami ir per radiją bei siunčiant pranešimus į mobilius telefonus.

O radau jį, nes kilo mintis, kodėl esant palyginti nemažam laiko tarpui tarp žemės drebėjimo ir cunamio, pastarasis nusinešė tiek aukų? Jeigu per TV, radiją ir telefonus žmonės sužino, kad už keliolikos ar keliasdešimt minučių ateis 4, 6 ar 10 metrų bangos, kodėl galima rasti vaizdų, kai žmonės iš balkono filmuoja atslenkantį cunamį, keliu matosi važiuojančios mašinos, nuo bėgių nuplaunami važiuojantys traukiniai ir pan.? Kas skatina likti prie pakrantės stovinčiuose namuose vietoj to, kad trauktis gilyn nuo vandenyno? Juk net per 10 minučių galima nusigauti kilometrą ar du nuo kranto. Galbūt kažko nežinau ar nesuprantu?