Viena iš atostoginių veiklų yra su fotoaparatu pavaikštinėti po aplinkui esantį parką-mišką ir paieškoti įdomesnių ropojančių, skraidančių ar šliaužiančių padarėlių :) Dabar fotografuoju su nelabai iš arti pritraukiančiu objektyvu, bet po savaitės kitos turėčiau gauti makro žiedus ir galėsiu pasiūlyti galbūt įspūdingesnių kadrų. Taip pat daugeliu atvejų negaliu išsamiau papasakoti apie rastus gyvūnus, nes prireiktų kelių valandų landžiojimo po internetą vien kol atrinkčiau tikslius jų pavadinimus.
Atseit šapelis. Jų būna ant spygliuočių, primena upėse dažnai matomas apsiuvas: kirminiukas, aplink save susilipinęs iš spyglių ir žievės namelį. Vieni kabo, kiti iš lėto šliaužioja šakomis.
Šiandien pažiūrėjau Katsuhito Iši filmą „Arbatos skonis“ (茶の味, čia no adži) ir likau sužavėtas. Vienas iš tų mano skonio filmų: kasdienis gyvenimas, be įtampos ar didelio veiksmo, šiek tiek komedijos, šiek tiek dramos ir daug grožio paprastume bei detalėse. Nesakau, kad visi mano mėgstamiausi filmai tokie, bet nemažai jų turi būtent šiuos elementus: „Niekas nežino“, „Vis eina ir eina“, „Stebuklas“, „Pasirūpink mano kate“, „Mano karalienė Karo“, „Kartu“ ir dar keletas kitų.
Grįžtant prie Arbatos skonio, jis taip pat parodo kasdienybę, šįkart – kaimiškoj Japonijos vietovėj gyvenančios šeimos. Maždaug savaitės ar dviejų laikotarpį. Ypatingo siužeto nėra, visi veikėjai turi savų nedidelių problemų, kurias bando išspręsti, tiek atskirai, tiek ir kartu. Komedijos elementų įneša šiek tiek ekscentriški kai kurių šeimos narių charakteriai, kurie iš pradžių gali pasirodyti keisti, bet greitai įtraukia ir atrodo visai tikroviški. Be jų, filmas prikaišiotas šiek tiek siurrealistinių epizodų, tačiau jie irgi galiausiai puikiai įsipina į bendrą tėkmę ir nustoja stebinę. Apibendrinus, Arbatos skonis bent man pasirodė kaip itin šviežias ir pozityviai nuteikiantis filmas, tikrai vertas tų dviejų su puse valandos. Kai susitiksime, priminkite, kad parodyčiau :)
Japonijoje yra gan daug įvairių socialinių plakatų, kurie pamokina, įspėja, informuoja. Ypač traukiniuose ir stotyse, bet kartais ir gatvėse ar kitose vietose. Kelis nufotografavau pats, bet dalis senesnių bus paimti iš jau nustojusio gyvuoti blogo pinktentacle.com.
Prie statybų: kaip reikia būti pavyzdingu statybų darbuotoju.
Šiandien išlaikęs paskutinį egzaminą pradėjau vasaros atostogas. Truks jos apie du su puse mėnesio, nes daugelyje Japonijos universitetų pavasario semestras baigiasi birželio pabaigoje, o rudeninis prasideda rugsėjo viduryje arba spalio pradžioje (maniškiame – rugsėjo 10 d.) Neaišku, ką per šį laiką nuveiksiu. Norisi ir pailsėti, ir pastūmėti į priekį savo tiriamąjį darbą. Galbūt pavyks įgyvendinti abu dalykus :)
Vakar vasaros pradžią pažymėjo ir pirmasis šių metų taifūnas. Paprastai jie būna liepos-rugsėjo mėnesiais, todėl šis buvo palyginti ankstyvas. Štai koks jo takelis per Ramųjį vandenyną.
Rudenį bendrabutyje sklido remonto garsai – kažkas kažkur kažką gręždavo. Tarsi sieną, tarsi metalą. Tai rytais, tai dieną. Trumpai, kokią sekundę. Tada tyla ir vėl sekundę. Žiemą nurimo, bet pavasarį meistras sugrįžo. Kai gręžimas pradėjo girdėtis visai už durų, išėjau pažiūrėti. Sušmėžavo nuskrendantis nedidelis paukščiukas ir gręžimo garsas nutilo visai dienai. Įtariamasis yra, bet reikia įkalčių :)
Kitą dieną pasigirdus garsui išėjau kiek galėdamas tyliau ir prisėlinęs pamačiau, kas čia visą tą laiką vyko: atskrenda paukščiukas, nutupia ant lango rėmo (kuris čia susideda iš dviejų besislankiojančių dalių: klibančio metalinio tinklelio nuo vabzdžių ir ne itin tvirto metalinio stiklo rėmo) ir pradeda su snapu kalenti į tarpą. Kerta negailėdamas 20 ar daugiau kartų per sekundę, todėl rėmo virpesys ir sukuria garsą, tarsi kažkas sieną gręžtų. Pabaigęs pasislenka į šoną ir vėl kalena. Panašu, kad į langų tarpus būna prilindę visokių musių ar kitokių paukščiuko mėgstamų dalykų, o jis visa tai išsirankioja.
Susiradęs internete Japonijoje gyvenančių genių sąrašą ir peržiūrėjęs nuotraukas atrinkau, kad čia bus japoninis pigmėjinis genys (Dendrocopos kizuki), japoniškai vadinamas kogera (コゲラ). Nedidelis, gal kaip kielė ar dar mažesnis. Pakankamai dažnas paukščiukas, aptinkamas ne tik Japonijoje, bet ir Korėjoje, Kinijoje, Rusijoje. Susipažinimui pora video:
O šiame matosi mano minėtas greitas kalenimas, tik jo garsas kitoks, nes į medį:
Šiandien su universiteto pagalba iš arčiau apžiūrėjau netoliese esantį spalvotą daugiabutį, vadinamą Reversible Destiny Houses („grįžtamo likimo namai“).
Prieš dvi ar tris savaites į mano jau kelis sykius minėtą Freecycle atkeliavo laiškas, kad vienas žmogus kraustosi ir išdalina visą savo sukauptą turtą. Sąraše aptikau tai, ko laukiau nuo pat atvykimo – nedidelę orkaitę. Greitai susitariau dėl paėmimo ir vakare jau turėjau ją savo kambario kampelyje-virtuvėje. Orkaitė pakankamai kompaktiško dydžio, bet kažkodėl ganėtinai sunki, todėl teko padirbėti ją parvežant iš kito Tokijo galo. Šiaip ar taip vertėjo, nes savo darbą atlieka gerai.
Pirmas pabandymas buvo už kelių dienų, bet rimčiau jai teko padirbėti šį šeštadienį, kada vienu ypu iškepiau porą pyragų ir kelias skardas sausainių. Tą pačią dieną bendrabutyje vyko šiemet studijas pabaigusių magistrantų vakarėlis, todėl buvo ką skanaus nusinešti :)
Šokoladinis anei pyragas, anei sausainis. Angliškai vadina „brownie“.
Keksas su meduolių prieskoniais. Nelabai išvaizdus, bet skonis iš visų kepinių buvo bene geriausias ir labai greitai jo neliko :)
Sausainiai lapės-kicūnės. Formelė iš anksčiau aprašytos virtuvės gatvės.
Kepa lapės ir ne tik.
Receptų prigaudžiau iš Seule gyvenančios Mipos blogo. Jame galite rasti daug skanių veganiškų saldumynų receptų ir dar skanesnių jų nuotraukų.
Lygiai prieš keturis mėnesius rašiau apie priešingoje pakrantėje nei Tokijas esantį miestą Matsudai, į kurį su savanorių grupele Kohebi vykome kasti sniego. Nuo tada buvau priregistruotas prie jų el. pašto grupės ir gaudavau laiškus apie įvairias kitokias veiklas, kuriuose kviečiama dalyvauti. Labai kažko įdomaus nepasitaikė iki praėjusios savaitės, kol neatkeliavo žinutė, kad ieškomi norintys vykti į tą patį Matsudai padėti sodinti ryžių. Tokios galimybės pasikelti ūkininko kvalifikaciją, žinoma, jokiu būdu negalėjau praleisti ir penktadienį vakare kartu su būriu japonų išriedėjom autobusu iš Tokijo. Buvo keli pažįstami veidai iš ankstesnio karto, bet ir daug nematytų žmonių.
Į Matsudai atvykome beveik vidurnaktį, todėl visi didieji skirtumai tarp to, kaip šis miestas atrodo žiemą, ir kaip vasarą, paaiškėjo tik ryte. Vietoje trijų-keturių metrų sniego sienų teko išvysti eilinį per daug niekuo neišsiskiriantį miestelį, apsuptą žaliuojančios gamtos ir pilną visur išmėtytų ryžių laukelių. Todėl tenka Matsudai perkrikštyti iš „sniego miesto“ į „ryžių miestą“ :)
Vaizdas anksti ryte. Teko numigti tik kelias valandas ir keltis 6 val.
senbeiten.wordpress.com 