Dienos bėga retai kada iš universiteto ribų beišeinant, tad ir nėra labai apie ką dažnai blogą atnaujinti. Išimtis tik paskutiniai du savaitgaliai. Praėjusį vykau į kasmetinę vegetarų šventę, o šį pagaliau pavyko pirmąkart aplankyti kasmėnesinį ekologišką turgelį. Viskas vyko toje pačioje vietoje – šalia Jojogi parko.

Vegetarų šventė (apie ją jau rašiau užpernai ir pernai) savo turiniu buvo tipiška, su daug vis kažkuo prekiaujančių palapinių. Paįvairinimo įnešė tik oras, nes lietus pylė kaip iš kibiro, bet nuotaikos tikrai nesugadino, gal tik bendro šurmulio buvo mažiau.

Dėl visokių vasaros pabaigos veiklų teko atitrūkti nuo blogo atnaujinimo. Pasivijimui pasakojimas apie fejerverkų festivalius, kurie nuvilnija per visą Japoniją liepos-rugpjūčio mėnesiais. Labai norint, Tokijuj kiekvieną savaitę galima bent į porą suspėti. Dažniausiai rengia kažkur atviresnėse vietose, prie upių ar ežerų. Į didesnius prisirenka šimtai tūkstančių žiūrovų, atsineša užkandžių, susėda ant žemės ir apie valandą gėrisi, kaip japonai sako, ugninėmis gėlėmis (花火, hanabi). Gražu, bet tuo pačiu reikia nusiteikti, kad bus daug grūsčių ir teks įdėti pastangų, norit rasti gerą žemės lopinėlį atsisėdimui.

Per visokias veiklas yra likę neaprašyti du savaitgaliai. Vienas trijų savaičių senumo, per kurį vykau į Tokijo centrą, nes prie Jojogi parko buvo rengiama tradicinė Žemės dienos šventė. Orai pasitaikė ne kokie, apsiniaukę, su beveik žiemiškai žvarbiu vėju ir vis praeinančiu lietumi. Nelabai ir buvo ūpo daug vaikštinėti ir viską atidžiai apžiūrėti. Tuo labiau, kad panašu į ankstesnių metų renginius: daug staliukų su visokiais pardavinėjamais „eko“ niekučiais, palapinės su maistu, keletas koncertų ant scenos ir pora paskaitų apie gamtą.

Šios savaitės aktyviausios dienos prabėgo Jungtinių Tautų universitete (JTU) vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje pasidalinti žiniomis apie žmogaus sukeltus aplinkos pokyčius ir jų kontrolę. Truko ji net tris dienas nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro ir sutraukė visą pulką įdomių žmonių iš įvairių pasaulio kampelių. Užsiregistravau į ją kaip savanoris, todėl buvau kiek suvaržytas įvairių pareigų, bet jų nebuvo itin daug. Pagrindinis darbas – prižiūrėti paskirtą pranešimų salę arba kambarį, į kurį ateina keli pranešėjai, moderatorius ir klausytojai. Pranešėjams reikia padėti susikelti skaidres ir jas paleisti (kompiuteriai japoniški, patiems sunku susigaudyti), su moderatoriumi susitarti dėl laiko sekimo (kad pranešėjai neprikalbėtų daugiau, nei reikia), o klausytojams atsakyti į įvarius jiems kylančius organizacinius klausimus. Tuo pat metu dar septyniuose kituose kambariuose tokiu pačiu principu vyko pranešimai kitomis temomis ir tokių sesijų per tris dienas buvo gal aštuonios. Kaip matyti, konferencija ne tokia, kur visi vienoje salėje sėdi, o ištisas pranešimų festivalis :-)

Pats konferencijos turinys bent man buvo labai įdomus, nenuobodžiavau. O ir šiaip gana draugiška atmosfera, per pertraukėles buvo galima su dalyviais pabendrauti, o vakarais ėjome kartu vakarieniauti.

Daugiau nelabai yra ką papasakoti, tik parodyti kelias nuotraukas iš JTU dvylikto aukšto. Nuo ten atsiveria visai gražūs vaizdai į Tokijo šiaurinę pusę: matosi imperatoriškų rūmų parkas, ministerijų pastatai, biurai ir keletas dangoraižių. Štai visa panorama:

Ant stogo įrengta žaidimų aikštelė vaikams:

Per porą pastarųjų dienų teko susidurti su dviem lietuviškumo apraiškom Tokijuje, o jeigu būčiau pasistengęs, tai galėjau susidurti ir su visom trim. Ta praleistoji buvo Vasedos universitete vykęs Čiūnės Sugiharos klubo renginys, kurio metu norintieji galėjo susipažinti su Lietuva ir paragauti šaltibarščių bei cepelinų. Į jį būtų tekę skubėti po popietinės paskaitos, todėl likau neaplankęs.

Po dviejų dienų kitoje Tokijo vietoje vyko lietuviškų menų parodėlės-parduotuvėlės uždarymas. Ją organizavo dėl Lietuvos šiek tiek galvą pametusi japonė menininkė Saori. Patikę jai Lietuvos žmonės, menai, miestai, todėl jau trečią kartą Tokijuje rengia įvairių lietuviškų daiktelių parodą, mezga ryšius su menininkais. Šįkart buvo drožinių, keramikos, mezginių, lininių Muku rūbų ir netgi didokas palubėje kabantis šiaudinis sodas (kurio, deja, taip ir nenufotografavau).

Universiteto užsienio studentų skyrius karts nuo karto vis pasiūlo tai bilietus į renginius, tai nemokamą išvyką, tai dar kažką įdomaus. Vietų skaičius dažniausiai būna ribotas, todėl tenka išbandyti sėkmę loterijoje. Paskutinius kelis kartus vis nepavykdavo papulti tarp atrinktų laimingųjų, bet galiausiai nuskilo ir gavau bilietą į koncertą, kuris vyko Ikebukuro rajone esančiame Tokijo metropoliteno teatre. Bet apie jį po kelių nuotraukų, kurias padariau pakeliui:

Tipiškas vaizdelis laukiant stotyje traukinio.

LGBT eisenos Tokijuje vyksta nuo 1994 metų. Jos nėra reguliarios, buvo metų su pertraukom, todėl šiemet atsigriebta ir surengti net du renginiai: vienas pavasarį, o kitas – vakar. Nusprendžiau užsukti į pastarąjį pasidairyti, nes niekad prieš tai Japonijoje neteko tokiose eisenose pabuvoti. Tikėjausi, kad pamatysiu kokių nors japoniškų neįprastumų, bet viskas vyko gan ramiai. Iš vienos pusės, nebuvo kai kurioms šalims būdingo karnavališkumo, o iš kitos pusės, nuotaikos negadino kai kuriose dar kitose šalyse susirenkantys keiksmais besisvaidantys ir smurtu savo argumentus norintys įrodyti veikėjai. Žodžiu, daugmaž eilinis renginys.

Sekmadienį užsukau į visą savaitgalį Tokijo centre vykusią Žemės dienos renginį: pusiau mugę, pusiau koncertą, pusiau ūkininkų turgelį, pusiau nevyriausybinių organizacijų šurmulį. Tiek dalyvių, tiek lankytojų buvo gana daug. Nors labai didelių įdomybių nepamačiau, porą valandų pasidairyti buvo visai įdomu.

Vakar ir užvakar leidau laiką Tokijo centre esančiame Jungtinių Tautų Universitete, kur pasisiūliau savanoriauti rengiant su darniuoju vystymusi susijusią konferenciją. Pagrindinis jos organizatorius buvo gan šviežiai įkurta organizacija Katerva, siekianti vienyti darniuoju vystymusi besidominčius žmones. Jeigu atsidarysite jos puslapį, pamatysite, kad ten informacijos nelabai daug ir ji gan abstrakti, akcentuojanti kovą su „globaliais iššūkiais“, o kas jie tokie, kaip ta kova vyksta ir kuria linkme ji veda, nelabai aišku. Panaši buvo ir konferencija, bent man pasirodžiusi truputį aptaki ir be aiškesnių kontūrų.

Trumpai apie kelis šios savaitės įvykius.

Pirmiausia, pratęsiu savo ataskaitą apie žemės drebėjimus. Vakar buvo jau šeštas per beveik tris mėnesius. Tiesa, labai silpnas, vieno balo.

Kitas mažas, bet skanus dalykas, kad į svečius užsukęs Homma atnešė visą maišą naminių umeboši slyvų. Tai tradicinis japoniškas valgis: slyvos nuskinamos nesunokę, sudedamos su druska ir prieskoniniu augalu šiso į puodą ir marinuojamos apie porą mėnesių. Rezultatas – labai stipraus rūgštaus ir sūraus skonio užkandis. Vienas valgyti beveik neįmanoma, bet kartu su ryžiais gerai dera.