Pietryčių Azija   Leave a comment

Kaip matosi iš blogo, laikas nuo paskutinio įrašo ne itin kelioniškas (apie buvimą Lietuvoje paprastai nerašau), o ir užimtas įvairiom veiklomis tiek, kad tik po metų atėjo įkvėpimas surinkti paskutinio pakeliavimo po Pietryčių Aziją įspūdžius. Jis patogiai gavosi kaip grįžimas iš Japonijos į Lietuvą, o beieškant skrydžių prisijungė kelios papildomos šalys. Tad galiausiai susidėliojo toks maršrutas: Japonija (2014 m. lapkričio 13 d.)  – Honkongas – Makao – Vietnamas – Kambodža – Laosas – Tailandas – Norvegija – Lietuva (2014 m. gruodžio 23 d.) Įspūdžių išsamiai nerašiau, todėl čia tiesiog keli trumpi pastebėjimai ir nuotykiai palydimi nuotraukų. Galima iš anksto perspėti, kad prieš keliaudami buvom ganėtinai pavargę nuo Tokijaus ir didelių miestų apskritai. Be to, išlepinti ankstesnių apsilankymų Indonezijoje ir Malaizijoje, su kuriomis galėjom lyginti šias šalis.

11-14:
Mes jau Honkonge. Pirmi įspūdžiai, kad daugybė statybų, žmonių įvairovė, chaotiškiau nei Tokijuj, didesnės erdvės. Atmosfera azijietiška, neina net lyginti su Japonijos tvarka. Bet kartu ir europietiška, visur angliški užrašai. Bus gera tarpinė stotelė prieš dar betvarkesnį Vietnamą. Viešbutis tvarkingas, bet nedidelis, o ir kaina beveik kaip Japonijoje. Apskritai kainos kažkiek panašios, tik transportas pigesnis.
Oras lietuviškai vasariškas, apie +24 dieną su tropine drėgme.
Rytoj pavaikščiosim čia, o sekmadienį plauksim dienai į Makao.

11-16:
Vakar pravaikščiojom Honkonge, o šiandien buvom nuplaukę į Makao. Su greitu keltu apie valandą užtrunka. Ten vienos dienos užtenka, nebent eitum į kazino, kurių pusė visos šalies-miesto. Kita pusė – portugalų paveldas: namai, bažnyčios, fontanai… Savaitgalį labai daug turistų, reikia brautis, kai kur net sunku praeiti.
Jeigu Honkonge viskas angliškai kiniška, tai Makao portugališkai kiniška (nes vienas buvo britų, o kitas portugalų kolonija). Primena Singapūrą, kur irgi Azijos ir Europos mišinys.
Bendras įspūdis, kad Honkongas gyvesnis ir įvairesnis. Čia dar atrodo, kad kelias dienas galėtume pabūti, o Makao į dienos galą nežinojom kur dar eiti.

11-17:
Vietnamas. Kol atvažiavom į miestą, jau buvo sutemę, bet įspūdis toks, kad panašu į Indoneziją. Transportas padrikas, daug motorolerių, šviesoforai mažai ką reiškia, pilna mažų parduotuvėlių, daug kur be kainų, reikia derėtis. Po Japonijos labai pigu. Monetų neturi, visas kainas apvalina iki 1000 ir naudoja tik banknotus (1 euras yra apie 26000 vietinių dongų). Orai kaip Honkonge, apie +24, bet ne taip drėgna.
Rytoj pravaikštinėsim mieste, o poryt važiuosim dienai prie vandenyno. Per ateinančią savaitę žadam traukiniais pervažiuoti visą Vietnamą išilgai iki pietuose esančio Saigono.

11-19:
Jau šįvakar naktiniu traukiniu paliekam Hanojų ir ryt ryte būsim Hue mieste. Hanojus visai patiko – nors ir chaotiškas, bet pakankamai jaukus. Daug komunizmo ženklų: pjautuvai su kūjais, penkiakampės žvaigždės, tarybiniai paminklai, net Lenino aikštė. Vis galima pamatyti anei kareivius, anei policininkus, kurie stovi ir kažką saugoja. Prie vieno pastato pradėjo mojuoti, kad nefotografuotume, nors ten nieko išskirtinio nebuvo. Savotiška atmosfera.
Šiandien buvom apie 100 km nuo Hanojaus prie vandenyno, Halong įlankoje. Ji pilna nedidelių stačių salų, kai kuriose yra olos. Vaizdai įspūdingi. Paplaukiojom laivu aplinkui, įlindom į vieną didelę olą ir grįžom. Transportas lėtas, tie 200 km užtruko 6 valandas. Gavosi visos dienos išvyka.

11-20:
Atvykom į Hue. Naktinis traukinys su gultais kupe, galvojom, kad nuvargins, bet labai gerai pamiegojom. Tokių naktinių dar du imsime, tik vieną atkarpą dieniniu keliausim, nes neva labai gražūs vaizdai. Radom gerą viešbutį, didelis kambarys tik 11 dolerių (doleris čia antra valiuta, daug kur jais galima mokėti. Net turguje užsieniečiams sako doleriais ir tik perklausus dongais.) Hue buvo imperatoriaus miestas-rūmai-tvirtovė. Yra išorinis kvadratas su aukšta siena ir kanalais, o viduje mažesnis. Šiandien buvom, yra įspūdingi vartai, bet šiaip nieko per daug ypatingo, daug kas per karus sugriauta kone iki pamatų, dabar bando restauruoti. Hue pabūsime tik dieną, o rytoj važiuosim į netoli esantį mažesnį miestelį ir apsistosime gal trims dienoms.

11-21:
Atvykę į nedidelį Hoi An miestą. Jis netoli trečio pagal dydi miesto Da Nang, Vietnamo viduryje. Viena Hoi An dalis – turistinis ir ramus senamiestis, o kita – įprastos gatvės su tuntais motorolerių. (Atrodo, kad kiekvienas Vietname turi po motorolerį ir išmanų telefoną. Kartais naudoja abu vienu metu.) Dar nedaug pamatėm, nes atvažiavom į vakarą. Prieš tai gal tris valandas važiavom traukiniu vaizdingomis pakrantėmis, o paskui dar autobusu valandą. Autobuse bandė apgauti kontrolierė, paimti trigubą kainą, bet mes iš anksto paskaitę buvom ir nepasidavėm. Dar būna restoranuose meniu užsieniečiams su didesnėmis kainomis. Žodžiu, bando pasinaudoti turistais kaip kas išmano. Bet tik tiek, šiaip saugu, nebuvo jokių įtartinų situacijų, kad bandytų ką iš kišenių ištraukti ar pan.
Rytoj bandysim nusigauti iki pakrantės, neva gražūs paplūdimiai. Orai atšilę, apie +27, tai bus proga ir išsimaudyti.

Šiaip pora pastebėjimų:
– daug Nokia telefonų, net atskiros specializuotos parduotuvės kai kur. Japonijoje niekur Nokia nemačiau, galvojau, kad jau beišnykstanti kompanija.
– mašinos 80% japoniškos, o motoroleriai kone visi.

11-23:
Sėdim stotyje ir laukiam naktinio traukinio į Nha Trang miestą. Jame stabtelsime tik iki vakaro, o tada vėl naktinis traukinys į Saigoną.
Vakar buvom prie vandenyno. Paplūdimys primena Lietuvos pajūrį: baltas smėlis, ruožas žalumos, o tada jau gatvė ir namai. Yra dalis, kur visokios pavėsinės ir ramybės neduoda prekiautojai, bet paėjom toliau, kur ramiau. Ten niekas šiukšlių negreboja, primesta visko iš jūros, bet nėra labai baisiai. Bangos aukštos, užtenka iki kelių įsibristi ir tada visas šlapias būni, reikia atsilaikyti, kad neparverstų. Dėl bangų apturėjom ir nuotykį. Nesitikėdamas, kad tos bangos taip trenkia, nuėjau į vandenį su akiniais. Bet viena kaip dėjo, parvertė į vandenį ir akinius nuplovė. Bandėm ieškoti, paskui tikėjomės, kad išplaus į krantą, bet per kokias tris valandas nieko nepavyko padaryti. Vanduo purslotas, dugno aiškiai nesimato, taip ir grįžom neradę. Bet tik įvažiavę į miestelį pamatėm optiką ir padarė už 35 dolerius naujus. Gal ir į gerą, nes aniem buvo jau 5-6 metai.

Hoi An senamiestis paliko įspūdį, gražūs namai. Jeigu tik kas dešimt metrų kas nors ko nors šūkaudami nesiūlytų pirkti, būtų rami vieta praleisti kelias dienas.

Valgyti einam vis į kokį restoranėlį. Sočiai privalgyti ir gauti šviežių sulčių galima už maždaug 10lt, bet paprastesnėse “vietinėse“ vietose galima ir dvigubai ar trigubai pigiau. Dar pirkom vaisių (mangų, papajų) ir kas dien bent po vieną kokosą. Tradiciniai visur randami saldumynai – įvairiausi cukriniai kozinakai su žemės riešutais ir sezamais.

Senamiestyje ir apskritai daug kur kitur Vietname kabo vyriausybiniai užrašai ir propagandiniai plakatai. Užrašų dizainas visur vienodas – ryškiai geltonos raidės raudoname fone. Senamiestyje jie ypač nesiderino su aplinka.

Įdomu, kad čia nors oficiali ideologija komunizmas, bet mokslas ir sveikatos apsauga mokami. Mokykloje metai vaikui kainuoja apie 1000lt plius visos priemonės, todėl kai kurie tėvai neišgali arba pataupo ir vaikai į mokyklą neina. Vidutinis mėnesio atlyginimas yra apie 500lt, o minimumo kaip tokio valstybė gal ir neprižiūri. Bet didelio skurdo bent miestuose nesimato, visi kažkuo užsiima.

Pabaigai apie orus. Kuo toliau į pietus, tuo šilčiau. Čia apie +27, o Saigone nesitikim mažiau nei +30. Vis palyja, bet lig šiol tik naktimis.

11-25:
Šįryt atvykom į Hočiminą, kuris anksčiau vadinosi Saigonu. Prieš tai dieną pabuvom Natrange, kuris tarsi vietnamietiška Palanga. Visa pakrantė turistinė, sutvarkyta, gulinėja atostogautojai. Gal 90% jų yra rusai, daugybė parduotuvių su vietnamietiškais-rusiškais užrašais.

Pusę dienos patinginiavom netoli jūros parke po palmėmis, o kitą pusę praleidom susitikę su pažįstama, kuri karto mokėsi Japonijoje. Pavežiojo motoroleriais po miestą, parodė įdomesnes vietas, pakvietė į savo namus. Smagiai prabėgo laikas.

Saigonas jau baigia susilieti su kitais miestais, nepastebime kažko šviežio. Žiūrint atgal, Hanojuje pritrūko vienos dienos, o kitur užtenka po dieną dvi pasibūti. Vis erzina, kad žmonės šaukia, siūlo, bando kažką įkyriai parduoti, negali ramiai gatve eiti ar kokias prekes apžiūrėti. Kainas turistams užkelia, sako net iki 10 kartų didesnes, o jeigu nusideri (nuo dešimgubos iki dvigubos ar trigubos, t.y. vis tiek nemažai iš mūsų uždirba – tikrąsias kainas vietinė pažįstama išpasakojo), tai parduoda, bet susiraukusiu veidu, maždaug čia mes jiems dieną sugadinome. Malaizijoje ir Indonezijoje iki tokio lygio nebūdavo, ten smagesnė atmosfera, derybos irgi abipusiai smagios būdavo, nesiraukydavo.

Rytoj ryte autobusu išvažiuosim į Pnompeną, Kambodžos sostinę. Turėtume nudardėti per šešias valandas.

Vienoje nuotraukoje grybų sriuba, bet ne duonos kepale, kaip Lietuvoje būna, bet jauname kokose. Išvalgai ir dar gali minkštimą išsiskobti.

11-27:
Vakar sėkmingai atvykom i Kambodžą ir šiandien visą dieną pravaikščiojom sostinėje. Įspūdis geras: gražus miestas, žmonės ne tokie įkyrūs kaip Vietname, daug puošnių šventyklų. Šalis teoriškai vargingesnė, nei bet kurios kitos, kuriose lig šiol buvom, bet iš sostinės nepasakytum. Tik matosi į mokykla neinančių ir dirbančių vaikų (plauna mašinas, kažką pardavinėja gatvėje). Vidutinis atlyginimas neva apie 200lt per mėnesį, bet kainos kaip Vietname. Tikriausiai kaimas labai vargingas, nusveria vidurkį (arba šešėlis didelis), nes mieste su 200lt neįsivaizduoju kaip būtų įmanoma išgyventi.

Su pinigais painiava. Turi savus rielius, bet šalia gal net populiaresni JAV doleriai. Visur gali abiejais mokėti, bet parduotuvėse dažniau matyti doleriai, čekyje irgi jais surašo. Bet amerikietiškų monetų nėra, todėl jeigu kaina 0,75 dolerio, grąžą atiduos rieliais.

Rytoj važiuosim į Siemreabo miestą, kuris šalia Ankor Vato šventyklų. Pabūsime dvi pilnas dienas.

Apie nuotraukas:

Kur su portretu, ten Kambodžos karalius. Prie rezidencijos yra didelė ir jauki aikštė. Praktikoje valdžia priklauso ministrui pirmininkui ir jo partijai. Demokratijos nėra, jau 30 metų valdo žmogus vardu Hunsenas.

Kur su vežimėliu prie motociklo, ten visam mieste šmirinėjantys moto taksi. Kai kurie labai išpuošę savo karietas.

Kur gėrimas, ten tamarindų limonadas. Skonis beveik visiškai toks pats kaip praskiesto svarainių sirupo.

Kur puošnūs bokštai ir vartai, ten budistų šventyklos ir vienuolynai.

Kur prikringeliuota, ten gražusis Kambodžos raštas. Nieko negali suprasti, bet principas abėcėlinis, nebūtų sunku išmokti.

11-28:
Pervažiavom šiandien nemažą gabalą Kambodžos. Atstumas ne toks ir didelis, gal 250 km, bet užtrukom beveik devynias valandas. Didžioji dalis kelio tokia, kad primena vaizdus iš Afrikos – platus rausvos žemės žvirkelis, iš šonų truputis medžių, visur dulkės, o pakelėse vis po kokį vargingą namelį stovi. Vadinasi toks kelias žemėlapyje “valstybiniu greitkeliu“. Transporto nedaug, populiarūs motociklai, prie kurių pritaisytos priekabos. Su jais veža viską, nuo žmonių iki arbūzų. Kai kur vyksta kažkokie kelio darbai, bet nesuprasi, ką ten daro.

Dulkėmis nusėsta viskas, kas prie kelio. Mūsų kuprines sudėjo į autobuso bagažo skyrių, bet ten tikriausiai nesandaru, nes kai atvykus ištraukė, buvo visos nuklotos kelio smėliu ir dulkėm. Vairuotojas paplojo su delnu per šonus, kažkiek nupurtė ir atidavė lyg čia savaime suprantama būtų.

Kaimai kuklūs, namai ant poros metrų polių, nedideli, dauguma apšepę. Net satelitinių antenų nesimatė, kurių gausa Indonezijoje ant panašių namų stebėdavomės. Kai kas turi ančių, kelias karves, ant žemės ryžius papylę džiovina. Vienur vaikai su mokyklinėm uniformom eina, kitur laksto pusnuogiai. Gyvena žmonės “ūkiškai“ – neužsiima puošyba, pasitvarkymu, kiemo įsirengimu. Padaryta tiek, kiek minimaliai reikia kasdien.

Laukuose darbai nevyksta, nes prasidėjęs sausasis periodas, ryžių antro derliaus negali išauginti. Kaimiškos technikos nesimatė. Per visą laiką nematėm ir nei vieno miško, labai daug jų iškirtę, sengirių praktiškai neturi.

Apsistojom prie Ankor Vato artimiausiame mieste – Siem Reab. Jis atrodo gan turistinis, kainos užkeltos, bet tvarkos irgi daugiau. Rytojui sutarėm motorinį taksi su “karieta“, pavežios per dieną po šventyklas. Pabūsime čia dvi dienas, o jeigu patiks, gal ir daugiau. Po to jau į Laosą.

12-01:
Šiandien vėl diena autobuse. Palikome Siem Reap ir atvykome į Pakse miestą Laose. Šiaurinėje Kambodžoje keliai geresni, beveik visur asfaltas, nereikėjo iš lėto vilktis. Pakelių vaizdai irgi panašūs, gal tik miško lopinėlių daugiau. Vienoje vietoje kirtome kampą per laukus, kur aplink tik krūmai, žolės ir vienas kitas namo stogas tolumoje. Pora nuotraukų iš ten.

Su autobusais betvarkė: turėjom išvažiuoti 7 val., bet valandą vėlavo, autobusiukas ne toks, kokį žadėjo, vežė kelias valandas ilgiau nei turejo, susodino keleivius, važiuojančius į skirtingas puses, tada miesteliuose persodindavo į kitus autobusiukus… Pasikalbam su šalia sėdinčiais, kur važiuoji? Aš tai į Tailandą. O aš į Laosą. Gūžtelim pečiais, kaip čia taip, ir tikimės, kad nuveš, kur žadėjo. Šiaip autobusų kompanijų nėra daug (o gal tik viena), tad galiausiai džiaugiesi, kad bent kas veža, nesvarbu jau kaip.

Pakeliui vienoj vietoj sustojo, liepė išlipti ir nuvažiavo į kokį tai kiemą. Ten mūsų kuprinės, tai einu pažiūrėti, kas bus, nes yra istorijų, kad iškrausto. Pasirodo, ne tik keleivius vežioja. Supuolę išėmė vieną galinę sėdynę ir į jos vietą įdėjo didelę kulbę iš kažkokio puošnesnio medžio. Kur ją vežė, neaišku.

Ant sienos irgi tvarkelė. Iš pradžių sustoja pakelėje ir liepia išlipti. Nuveda į pavėsinę, ten laukia vyrukas su pusiau oficialia apranga, išdalina atvykimo lapelius, visi užpildo, tada surenka pasus ir sako, kad susimokėkite už vizą, o jis viską padarys. Oficialiai viza kainuoja 35 doleriai, o jis liepia mokėti 45. Mes apie tai prisiskaitę iš anksto, nuėjom Tokijuj į Laoso ambasadą ir pasidarėm vizas už tikrą kainą. Bet visi likusieji autobuse buvo be vizų ir neprieštaraudami susimokėjo. Viena mergina paklausė už kiek mes darėmės ir pasakiau, kad tikra kaina turi būti 35 doleriai, bet vis tiek 45 atidavė. Nesitikėjom, kad taip visi be kovos pasiduos.

Tas vaikinas tada suvežioja neturinčių vizos pasus, o papildomus 10 dolerių visi pasidalina: gauna vairuotojas, kad atveža klientus, pasieniečiai, kad leidžia tokius cirkus ir aišku tas tvarkytojas. Mes einam patys tiesiogiai, nes vizas turime, bet… pasieniečiai nori kažko ir iš mūsų. Sako, už štampą po du dolerius. Vienas štampas Kambodžos pusėje, o kitas – Laoso. Kambodžos pasieniečiams sakome, kad mes jau susimokėjome. Tikriausiai pagalvoja, kad tam vaikinui, ir praleidžia. Einam spėriai iki Laoso pusės, o tai dar persigalvos.

Laoso pasieniečiai tą patį – iš abiejų keturi doleriai. Vėl sakom, kad jau susimokėjom. Bet šalimais tas pasų tvarkytojas, persimeta kažką vietine kalba ir mumis jau netiki. Bet nepasiduodam, vis sakom, kad jau ambasadoje susimokėjome viską. Prastovėjome prie langelio gal 10 minučių, darbuotojas kuičiasi, štampų nededa. Galiausiai nusileido kažką burbėdamas. Išdidžiai praėjom sieną kaip priklauso :-)

Apie Ankorą… Jo šventyklose praleidom dvi aktyvias dienas. Mieste susiradom tuktuką, kuris nuveždavo ir vietoje pavėžindavo. Teritorija didelė, pėščiomis niekaip neprivaikščiotum. Pagrindinė šventykla – Ankor Vatas – įspūdžio nepaliko, bet tarp kitų yra labai gražių. Visos pusiau griuvėsiai, kažkiek restauruoja, bet atrodo, kad labai iš lėto. Stilius daugumos vientisas, motyvai pradeda kartotis, bet kai kurios įdomiau suprojektuotos. Man labiausiai patiko Bayon, galite per google daug nuotraukų rasti, čia tik kelias pridedu.

Ankore pirmą kartą pasimatė tankesnės džiunglės, seni stori medžiai. Daugiau ir gyvūnų: driežai, gyvatės, makakos, visokie paukščiai.

Laosas iš pirmo žvilgsnio panašus į Kambodžą, bet labai trumpai mes čia dar ir tepabuvom.

12-03:
Toliau tęsiasi Laoso linksmybės. Paksėje neužsibuvom, nes nieko ten per daug išskirtinio, norisi daugiau dienų kitom vietom pasilikti. Ryte vėl į autobusą ir važiavom per dieną iki sostinės Vientiano. Atstumas nemažas, keliai nekokie (siaura juosta prasto duobėto asfalto), mašinų yra, todėl užtrukom nuo ankstyvo ryto iki… paryčių. Agentūroje sakė, kad nuvažiuos per 12 valandų, mes užmetėm dar porą-tris nuo savęs, bes žinom, kad pažadai prasilenkia su realybe, bet galiausiai išsitęsė iki 20 valandų.

Autobusas vietinis, vis stoviniavo, prisigrūdo žmonių, sodino juos ant kėdučių praėjimuose. Sustojimuose prilipdavo prekiautojų su ant pagaliukų privertų kažkokių mėsų. Šalia vyras rinkosi skaniausią iešmą čiupinėdamas, paskui su riebaluotais pirštais ieškojo kišenėje pinigų, valgydamas metė likučius tiesiai autobuse ant grindų, valėsi rankas į sodynes. Kaip ir Kambodžoje – mokyklos metas, bet tarp prekiautojų yra vaikų. Tik čia neišmokę angliškai, mums nieko nesiūlė.

Vienoje vietoje sustojo ilgesniam laikui. Iš pradžių praėjo pardavėjų tuntas, o kai visi visko apsipirko, pradėjo nešti į vidų salietrinius maišus ar tai su grūdais, ar su pašarais kiaulėms (nes nupiešta kiaulė ant maišo). Prikrovė ant grindų gulščiai dviem aukštais, tada kiti keleiviai per juos lipdavo.

Į tualetus galima sakyti nestodavo, nes jų čia nelabai yra. Stabtelėdavo prie šiukšlėmis nuklotų krūmų, kas norėdavo, eidavo į juos. Viena moteris nesivargino paeiti, čia pat atsitūpė. Mes susižvalgom – būsim jau ir Indiją pamatę, neš iš ten panašių pasakojimų daug. Tik po šešių valandų važiavimo sustojo aikštelėje, kur buvo keli tualetai.

Po dešimt valandų važiavimo, jau į vakarą, pradėjo kažkas autobuse klaksėti. Sustojom laukuose, vairuotojas ir jo padėjėjas atsidarė galą, išsitraukė įrankius, išardė greičių dėžę ir pradėjo tepaluoti krapštytis. Nelabai sekėsi, po pusantros valandos sustojo šalia kitas autobusas, jo vairuotojas bandė gelbėti, bet nepavyko. Į tą autobusą persodino dalį keleivių, bet mūsų neatrinko, nes toli važiuojame. Galiausiai po trijų valandų pavyko pataisyti ir sutemus pajudėjome toliau.

Važiuojant sutemus nustebino, kad daug motociklų važiuoja aklinoj tamsoj be jokių šviesų ir atšvaitų, o kai kurie ir prieš eismą. Buvo situacijų, kai atrodė, kad jau kokį nutrenksim. Bet kam tos šviesos, jeigu galima ir be jų išgyventi. Praktiški čia žmonės.

Dar keliuose daug gyvūnų: karvės, kiaulės, šunys, vištos, ožkos… Visi palaidi, irgi reikia važiuojant saugotis.

Kraštovaizdis kalnuotesnis, kalnuose matosi miškų išlikę, bet lygumos iškirstos, visur daug krūmynų ir laukų. Dabar sausasis metas, nėra ryškios žalumos.

Atvykome į sostinę prieš keturias ryto. Stotis už miesto, teko dar ieškoti, kas į centrą nuvežtų, bet nesunkiai pavyko. Iš anksto užsakytame viešbutyje prikėlėm budintį, įleido į kambarį.

Šiandien pasivaikščiojom mieste, bet nieko ypatingo jame nėra. Daugiau mašinų ir mažiau motorolerių nei kituose miestuose, šen ten spalvingos šventyklos, vaikšto vienuoliai, turistų mažoka, turgeliai paprasti. Žmonės į užsieniečius dėmesio nekreipia, nesikabinėja. Atrodo, kad turizmas mažai išvystytas, angliškai vietiniai beveik visai nekalba, net jeigu ir dirba viešbutyje ar pan. Tvarkos irgi trūksta, vis kažkur kažkas nedadaryta arba tiesiog numota ranka. Kaip pavyzdys, pora nuotraukų iš ne per toliausiai nuo viešbučio esančios parduotuvės.

Sostinė nesužavėjo, tad rytoj vėl diena autobuse ir dar toliau į šiaurę iki Luang Prabang miestelio. Jis tarp kalnų, prie Mekongo upės, turėtų būti gražu. Pabūsim ten pailsėjimui nuo važiavimo kelias dienas.

12-05:
Nuo vakar esame Laoso šiaurės mieste Luang Prabang. Jis įtrauktas į UNESCO sąrašą dėl savo architektūros – laosietiško ir kolinijinio mišinio. Gražu, bet kvapo neužgniaužia. Radom gerą viešbutį, o ir norisi pailsėti nuo važiavimo, todėl pabūsime iki pirmadienio.

Iš Vientiano važiavom autobusu, bet jau pasimokę ėmėme ne vietinį visur stoviniuojantį, o ekspresą (čia juos vadina VIP bus). Jis keliais doleriais brangesnis, bet užtat neveža pašarų ir nestoja kas keli kilometrai. Vien ekspresas užtruko 11 valandų, tai net sunku įsivaizduoti kiek laiko tas vietinis važiuoja. Tuo labiau, kad kelias per kalnus ir progų kažkam sugesti yra daugybė.

Šiaip pats maršrutas įspūdingas, kelias kone visą laiką aukštyn, žemyn, į kairę, į dešinę. Tai užkyla iki maždaug pusantro kilometro, tai vėl leidžiasi. Vaizdai tokie, kaip įsivaizdavau Laosą: kalnai, slėniai, džiunglės, maži kaimeliai… Tik spėjom pro langus dairytis.

Pakeliui sustojom mažam turgelyje. Nusipirkom keturias dideles papajas ir kekę bananų tik už 4 lt. Labai pigu palyginus su miestų turgais. Bananai čia mažesni ir turi stiprų obuolių skonį. Jų trūkumo tikriausiai nėra, nes viešbutyje jų padėtas krepšys nemokamai, o viename restorane išeinant irgi pasiūlė “for free“.

Į galą kelionės vairuotojas stabtelėjo prie vieno namo, iš ten išbėgo vyrukas, atsinešė šlangą, kanistrą ir iš autobuso išleido gal 10 litrų kuro. Dar vienas vietinis versliukas :-)

Orai čia gaivesni, naktimis ir +15 būna, o dieną apie +28. Bet saulė vis tiek labai stipri. Nuo jos vietiniai slepiasi, populiaru neštis skėtį vidurdienio metu.

12-07:
Ramiai pabuvom Luang Prabange. Miestelis nedidelis, išvaikščiojom skersai išilgai. Skaniai valgėm, apžiūrinėjom turgų, tinginiavom viešbutyje, ėjom žiūrėti filmų (kaip tik vyksta kasmetinis festivalis, rodo visokius aplinkinių šalių). Orai labai geri, panašūs į karštas lietuviškos vasaros dienas – dieną karšta, bet ne per daug ir nėra drėgmės, tvankumo, o naktį maloniai vėsu.

Turistų nemažai, dauguma iš Kinijos, Korėjos, JAV ir kai kurių Europos šalių. Lietuvių nesutikom, bet su japonais du vakarus iš eilės pavyko susidurti ir pasikalbėti.

Nuotrauka su gatvele yra mūsų viešbučio. Labai patiko, galvojom dar dienai prasitęsti, bet jau pilnai užrezervuotas. Tad ryt jau keliausim toliau. Šįkart iš lėto laivu Mekongo upe. Užtruks dvi dienas kol pasieksim Tailando pasienį, nakvosim nedideliuose miesteliuose.

12-08:
Šiandien visą dieną plaukėm Mekongu. Vaizdai tiek pat gražūs kaip ir važiuojant per kalnus autobusu, bet pati kelionė ramesnė. Laivas nedidelis, pusiau vietinis, truputį stovinėjo pakrančių kaimuose, bet atplukdė laiku pagal tvarkaraštį. Visą kelią vien tik kalvos, džiunglės ir vienas kitas namelis. Kalvose matosi “pionieriai“ – atsikelia koks žmogus, pasistato trobelę ant šlaito, išsikerta aplink mišką, medieną parduoda, likučius išdegina ir turi žemės gabalą. Kai tampa nederlinga, keliasi toliau. Senoviška lydiminė žemdirbystė, bet tikriausiai su šiuolaikiniais laosietiškais niuansais. Pridėtose nuotraukose matosi.

Dabar esame pusiaukelėje iki Tailando sienos. Kaimelis nedidukas, bet pusė namų viešbučiai, nes visi lėti laivai čia sustoja nakčiai. Konkurencija maža, todėl už normalią kainą gavome tik prastą kambarį. Nieko tokio kai tik vienai nakčiai, rytoj ryte vėl išplauksime toliau.

12-09:
Šiandien antra diena plaukimo Mekongu. Į pavakarę pasiekėme miestelį visai ant Laoso-Tailando sienos (rašosi Houayxay, o tariasi berods “hauaišiai“). Tailande teoriškai jau pabuvome, nes siena keliolika kilometrų ėjo Mekongo viduriu ir vis įplaukdavome.

Laivas visai patiko, bet antrosios dienos buvo su labai garsiu varikliu, išūžė visą galvą. Variklis neuždarytas kažkur patalpoje, su prastu duslintuvu, triukšmas didžiulis. Vietiniai įpratę, o užsieniečiai ausines užsidėję ar ausų kamštukus. Mes irgi visą kelią muzikos klausėm (nors vis tiek variklis fone girdisi), nes aplinkos garsais nepasimėgausi.

Dramblių plaukiant matėm tik naminių, laukinių gal ir nėra. Iš kitų gyvūnų kone vien tik karvės – jų bandos vis pakrantėse gulinėja. Kai kur atrodo, kad gal laukinės, nes visai nuošaliose vietose, aplink keli kilometrai miškų, bet tikriausiai kažkas jas prisižiūri. Kuo arčiau Tailando, tuo daugiau kalvų plynai iškirstos, kai kur ataugę krūmynai. Vietų su senais storais medžiais nedaug. Taip pat prasideda plantacijos, ypač bananų.

Rytoj ryte kirsim sieną ir autobusu važiuosim pusdienį iki Čiangmai miesto (vienas iš didesnių Tailando šiaurėje). Apie jį visokių gerų įspūdžių prisiklausę, pabūsime kelias dienas, gal kokią dienos išvyką sugalvosime netoliese. O po to jau beliks tik Bankokas.

12-10:
Mes jau Tailande. Šalis labiau prakutus, bet ant sienos vėl cirkai – bando pinigus nusukti. Laosą palikom tvarkingai, o Tailando pusėje pastatytas staliukas, kuris “padeda“ sklandžiau susitvarkyti dokumentus. Davė lapelius, atšvietė pasus ir prašo po dolerį. Klausiam už ką, sako, kad atšvietė. Mes su savim turim paso kopijų, siūlom jas naudoti. Pamojo ranka, maždaug tiek jau to, eikit nesusimokėję.

Kai viską supildėm, bandom gauti vizą. Mokestį priima tik vietiniais batais, kurių mes dar neturim. Siūlom dolerius, turi 30 būti pagal normalų keitimo kursą. Siunčia prie to pačio staliuko, kuris veikia ir kaip keitykla. Kursas ten neoficialus, o toks, kad viza dviem nuo 60 dolerių pabranksta iki 67. Kitų variantų nėra, nei bankomato, nei kokio banko skyrelio. Štai ir pagavo, teko sumokėti 67. Šiaip tai sumokėtum ir galvos nesuktum, bet kai akivaizdžiai apgaudinėja, tai pikta. Tokie “geri“ pirmi įspūdžiai apie šalį. Galvojom, kad čia bus galima kažkiek atsipalaiduoti, bet panašu, kad toliau reikės būt budriems, kad kur neapgautų. Beje, pagal vizas Tailandas yra brangiausias, nes už 33 dolerius duoda tik 15 dienų. Vietnamas irgi panašiai – pigiausia viza 62 doleriai, bet gali būti mėnesį.

Važiuojant iš karto krito į akis, kad normalūs keliai: platus asfaltas, yra vidurio linijos, kelio ženklai, galima per valandą 80-90 km įveikti, nereikia tarp duobių laviruoti. Pakelės namai puošnesni, su kiemeliais. Laukuose žemės ūkis įvairesnis, ne tik ryžių laukai, bet ir kitokie augalai, yra sodų. Visur mažiau šiukšlių, tvarkingiau žmonės gyvena. Miestas irgi puošnesnis, bet dar tik gerokai turistišką centrą apėjom. Gan nemažas kontrastas po Kambodžos ir Laoso. Matosi, kad gerokai turtingesnė šalis (pagal statistiką už Laosą tris kartus, o už Kambodžą – keturis).

Nuotraukos iš paskutinio Laoso miesto: Mekongas su Tailandu kitame krante, statybos su bambukiniais pastoliais ir autobuso vairuotojo kasečių kolekcija.

12-12:
Leidžiam laiką Čiangmai mieste. Dabar sėdim vegetarų draugijos restorane, slepiamės nuo vidurdienio karštos saulės. Čia visko daug skanaus ir pigaus: už 5 litus sočiai pavalgai, atsigeri daug šviežių sulčių ir dar gauni pyrago gabalą. Tik lėkštes pačiam reikia išsiplauti, tokia tvarka.

Per šias dienas apvaikščiojom miestą, radom skanių vietų, nusipirkom bilietus sekmadienį važiuoti pas dramblius… Miestas, jeigu pažiūrėtumėte žemėlapį, turi kvadratinį centrą. Jo vidus turistinis, kai kur pernelyg iščiustytas, vien tik viešbučiai, masažo salonai ir vakarietiški restoranai. Už kvadrato ribų prasideda įdomesnės gatvės su vietine kasdienybe. Vaizdai primena Malaiziją, tik šventyklos išskirtinės, iš tolo blizga.

Kaip ir kitose šalyse, beveik visos mašinos japoniškos, o ir šiaip daug japoniškų prekių matosi. Vis kur kokia technika, tai ir japoniška: mitsubishi kondicionieriai, hitachi vandens šildytuvai, sony televizoriai. Bet korėjietiška irgi skinasi kelią.

Visose šalyse labai daug šunų. Dauguma labai ramūs, neloja, guli tingiai arba ateina draugiškai apie kojas pasitrinti. Visi laisvai bėgioja, nebūna pririštų. Šitame mieste taip pat daug laksto, atrodo, kad kiekvienas namas turi bent po vieną.

Kur nuotraukos su augalais, ten papaja ir bananas. Bananų būna dviejų rūšių: ryškiai geltonų kaip Lietuvoje tik mažesnių, ir murzinai atrodančių irgi nedidelių. Pirmi iš plantacijų, ten kekes maišais apdengia ir jie gražiau nunoksta. Antrieji – “laukiniai“, šiaip kur augantys, prie namų ar laukuose. Mes tuos antruosius visada ir perkam, nes skanesni ir gal per pusę pigesni. Papajos irgi populiarus vaisius, nesezoninis, kiaurus metus būna, daug kur prie namų auga.

Nuotrauka su namų horizontu – vaizdas pro viešbučio langą. Visos likusios – miesto gatvės ir vienas iš nedaugelio parkų su vaivorykštiniu fontanu.

Orai čia žiemiški – dieną +30 ir kaitri saulė, o naktį atvėsta iki smagių +20.

12-14:
Rašau iš autobuso į Bankoką. Jis geriausias, kiek lig šiol važiavom, net internetas yra. Bet naktinis. Kažkodėl dieną neradom jokio gero autobuso, visi brangūs ir neaiškūs.

Buvimą Čiangmai pabaigėm labai įdomiai – važiavom pas dramblius. Čia turų pamatyti dramblius daugybė, bet beveik visi su kokiu nors išnaudojimu: jodinėjimais, šou ir pan. Bet jau prieš atvykdami buvom suradę, kad yra prieglauda, gelbėjanti dramblius, laikanti juos laisvai ir nerengianti jokių pasirodymų. Į ją ir važiavom.

Daugiau apie dramblių išnaudojimą tose šalyse: 1, 2, 3.

Įsikūrusi slėnyje, gan didelėje teritorijoje, turi upę, miško. Dramblių keliolika, visi su liūdnom istorijom, kai kurie invalidai, raišuojantys, akli (buvę savininkai mušdavo, kiti rasti miške įkliuvę į medžiotojų spąstus ir t.t.), bet dabar atrodo gyvena laimingai, skaniai valgo, ką nori veikia.

Per dieną ėjom žiūrėti ką drambliai daro, buvo galima duoti moliūgo ar arbūzo gabalą, kad iš rankos su straubliu paimtų, kai eina į upę maudytys, eiti kartu ir pataškyti vandeniu. Žodžiu, kuo drambliai šiaip užsiima, tą galima ir atvykusiems kartu paveikti. Darbuotojai žino, koks kiekvieno dramblio charakteris, prie vienų neleidžia artintis, kiti draugiškesni, galima paglostyti.

Per dieną drambliai gauna du kartus po keliasdešimt kilogramų vaisių, po glėbį kukurūzų stiebų, o likusį maistą susirenka patys. Kasdien suvalgo apie 350 kg augalų. Jauniausiam drambliui buvo apie metai, o vyriausiam – apie 70. Jeigu geros sąlygos, sulaukia ir 100 metų ar daugiau.

Prieglaudą įkūrusi vietinė aktyvistė, gelbėja ir kitokius gyvūnus. Tokia veikla nepopuliari, dramblys čia kaip koks arklys Lietuvoje – kai pelno neneša, kai kurie savininkai ir nustoja rūpintis.

Dar svarstėme važiuoti į kokį nacionalinį parką ieškoti laukinių dramblių, bet iki to, kuriame didžiausia tikimybė juos pamatyti, labai prastas susisiekimas, be išsinuomoto motociklo sunku nuvykti. Teks palikti kitam kartui.

Kelionės pabaiga bus rami, beveik savaitę praleisime Bankoke, nebent netikėtai kur nors sugalvosime pavažiuoti dienai.

12-16:
Antra diena Bankoke. Daug nevietinių kompanijų, brangių viešbučių, restoranų, prekybos centrų. Jie sterilūs ir neįdomūs, be tailandietiškų akcentų, neaišku ar patys tailandiečiai į juos ir eina, nes nemažai užsieniečių sukiojasi. Prekių taip pat daug europietiškų, amerikietiškų, japoniškų. Taip pat pasigendam vaisių, per visą kelionę čia jų mažiausiai, o ir tie brangoki.

Bet… visai patinka Bankoko transportas. Yra tarsi mikriukai, autobusai, metro traukiniai, tuktukai ir taksi. Mums užtenka pirmų dviejų. Po truputį perprantam maršrutus ir sėkmingai važinėjam. Pavažiavimas tik apie 50 centų. Metro daug brangiau, apie 2,5 lito. Viena nuotrauka iš autobuso su medinėm grindim.

Vėl susidūrėm su apgaudinėjimu, šįkart vegetariškam restorane, kur ėjom pavalgyti. Kainos vienokios, bet sugalvojo ir sako daug didesnes. Bet… pasisekė su viešbučiu, labai gražus ir kambariai gerai išplanuoti, tvarkingi. Net balkoną savo turime. Žodžiu, nieko itin naujo. Visos šitos šalys buvo su daug “bet…“, Tailandas ne išimtis.

12-18:
Bankoke prisižiūrėjom visokių padirbinių kiek dar kitur nematę. Viskas atvira, prekiauja nesislapstydami, policija nieko nedaro. Keli pavyzdžiai:

– Prekių ženklų imitacijos, nuo batų iki lagaminų.
– Filmai ir muzika, kaip anksčiau Lietuvoj turguose daug būdavo.
– Aparatūra. Šiandien užkliuvo akis už dėžutės nuo turimos planšetės, gerai padaryta tik užrašyta, kad turi 512 gb atminties, ko nebūna. Paprašiau, kad parodytų, ištraukė kažkokią pigią planšetę su blankiu ekranu, ant jos priekio užrašyta Samsung, gale irgi. Iš pradžių sakė, kad 300 lt, paskui jau nuleido iki 250 lt.
– Dokumentai. Viena gatvė jais garsėja, gali beveik bet ką padaryti, nuo pažymėjimų (studento, žurnalisto, policijos ar kitokios specialybės) iki diplomų. Turi katalogą, kur gali išsirinkti, ko nori. Yra jame ir lietuviškos vairavimo teisės. Duodi jiems nuotrauką, asmens duomenis ir per valandą padaro. Kainos nuo 30 iki 250 lt. Pridedu video kaip ten kas. Su vienu pardavėju taip pakalbėjom:

– gal turi piloto pažymėjimą?
– turiu, kokio reikia?
– didelio lėktuvo, Boingo ar pan.
– (suprato, bet irgi rimtai) o gal skrydžiui į mėnulį?
– (abu juokiamės) paimčiau ir NASA kosmonauto pažymėjimą.

Čia straipsnis angliškai išsamiau: www.thebigchilli.com/features/khao-sans-fake-documents-industry

12-20:
Priešpaskutinė diena Bankoke. Pasivėžinom daugiau po miestą, bet jis mūsų taip ir nesužavėjo. Gyvenam netoli didelės gatvės, kuria reikia vis važiuoti link centro. Joje gal 8 kilometrai nesibaigiančių prekybos centrų, viešbučių ir kitokių neįdomių pastatų. Centre yra truputis tarsi senamiesčio, bet jis neišraiškingas ir neatrodė labai gyvybingas.

Dar yra karaliaus rezidencijų ir didelių šventyklų. Jos sužavėtų pirmom dienom, bet mes jau tris savaites jas visur matom, nieko išskirtinio. Be to, daug kas mokamu įėjimu ir tokiu, kokių Tokijuj nematydavome – 50 lt ir pan. Tai net ir nėjome, nesitikime, kad būtų verta. Visur kitur važiuojant matosi grubūs dideli pastatai arba paprasti nameliai be jokių tradicinių elementų. Palyginus su kitom sostinėm, mažai jaukumo. Ypač Hanojus atrodo kaip Bankoko priešingybė.

Vienintelis azietiškesnis bruožas – prekeiviai gatvėse ir daugybė turgų. Įdomiausias buvo didelis gėlių turgus, kur 90% prekybos skirta budistinei atributikai: gėles pina į vainikėlius, juosteles, krepšelius ir paskui deda ant altorių kaip aukas arba naudoja apeigose. Visi kiti turgai beveik vien tik rūbų ir visokių smulkių daiktų.

Transporto įvairovę praėjusį kartą pagyriau, bet kai reikia važiuoti ryte arba vakare, tenka sėdėti ilgai kamščiuose. Gal tik porą kartų vidury dienos pavyko greičiau nuvažiuoti. Labai užsigrūdęs miestas, autobusai neturi savo atskirų linijų, kemšasi kartu su kitom mašinom. Metro irgi persigrūdęs. Kelių dienų užtenka pajausti, kad nebūtų itin patogu ir smagu čia gyventi jau vien dėl transporto.

Tailande nėra valdžioje komunistų, kaip kitose šalyse, bet propagandos pilna kitais pavidalais – visur kabo karaliaus plakatai, labai stiprus asmenybės kultas, groja karališką himną kai kuriose viešose vietose tam tikru laiku, visi turi tada atsistoti, o jeigu ne, yra įstatymai ir gali gauti baudą. Čia tik dalis keistumų. Dėl kai kurių kartais pasijauti kaip Orvelo 1984-tuosiuose.

Palyginus šį maršrutą su ankstesnėmis kelionėmis, vykstantiems pirmą kartą į Pietryčių Aziją rekomenduotume pradėti nuo Malaizijos arba Indonezijos, nes daug ko galima rasti labai panašaus, kainos kai kur pigesnės, su vizom neplėšikauja, nėra apgavysčių, gatvėje taip nesikabinėja, žmonės angliškai geriau kalba, nėra dvigubų kainų turistams… Lyginanti krenta į akis daug dalykų, kurie ten geriau ir patogiau būdavo. Pavyzdžiui, vietoje Ankorvato galima aplankyti Borobudurą ir Prambananą. Bet… praėjus metams jau pasiilgstame aplankytų vietų ir mielai dar kartą ten grįžtume. Visų pirmą į Laosą, iš jo įspūdžių daugiausiai ir šalis pasirodė išskirtinesnė nei kitos.

Posted 2016/01/09 by linasd in Kita

Tagged with

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: