Japonijos energetika yra viena iš sričių, kurioje po kovo 11-osios drebėjimo ir cunamio vyksta daug įdomių dalykų. Tikriausiai iki Lietuvos atvilnijo žinia, kad nuo gegužės pradžios iki dabar šalyje neveikia nė vienas iš 54 atominių reaktorių, kurie anksčiau pagamino apie ketvirtį visos elektros. Iš pradžių jie buvo uždarinėjami saugumo patikrinimams, o vėliau nepaleisti iš naujo dėl vietinių gyventojų protestų ir bendrų antiatominių nuotaikų visoje Japonijoje. Vietoje to, energijos trūkumas kompensuojamas padidinus gamtinių dujų importą ir deginant jas. Artėjant vasarai nerimaujama, kad to nepakaks ir teks kai kuriuose regionuose valandai kitai nutraukinėti elektros tiekimą. Skirtingai nuo Lietuvos, elektros energijos suvartojimas Japonijoje išauga vasarą, labiausiai dėl kone kiekvienuose namuose, biuruose, parduotuvėse ir bet kur kitur įrengtų oro kondicionierių naudojimo. Neseniai ministras pirmininkas Noda paskelbė, kad norint išvengti energijos trūkumo, reikia iš naujo paleisti bent dvi-tris atomines elektrines. Prieštaraudami prie ministerijų renkasi žmonės, neseniai vyko vienas didžiausių pastarųjų laikų protestas, sutraukęs keliolika tūkstančių dalyvių.

Be kalbų apie atominės energetikos grąžinimą, valdžia skatina taupyti energiją. Praėjusią vasarą, dar nepamiršus cunamio žalos ir Fukušimos elektrinės avarijos, prie taupymo prisijungė palyginti daug žmonių. Pagrindinis duodamas patarimas – oro kondicionierius išjungti arba nustatyti ne žemiau kaip ties +28 laipsnių padala. Kruopščiausios buvo valstybinės įstaigos: prisiminus praėjusių metų rugsėjį, kada reikėjo tvarkytis dokumentus, pastatų viduje buvo tokia pati temperatūra kaip lauke arba truputį vėsiau, būtent tie +28. Universitetai, bent jau maniškis tai tikrai, taip pat palaikė +28. Privatus verslas buvo vangesnis: vieni rodė solidarumą, kiti energiją naudojo kaip anksčiau. Pavyzdžiui, The Economist pernai vasarą rašė apie parduotuves, kurios laikė įjungtus kondicionierius su ~20 temperatūra ir tuo pačiu neuždarydavo lauko durų, nes neva tokios svetingumo ir klientų pritraukimo tradicijos.

Šiemet vėl kalbama apie taupymą, tačiau neatrodo, kad prisijungs tiek žmonių ir kompanijų kaip pernai. Jau prieš porą savaičių, kai orai buvo optimalūs ir nereikia nei šildymo, nei šaldymo, parduotuvėse ir metro dvelkė šaltas kondicionierių vėjelis, gal apie +20 ar dar mažiau. Tas pats ir dabar, kai lauke nėra itin karšta (+27), išskyrus kai kuriuos prie taupymo prisijungusius prekybos centrus. Pavyzdingiausios, kaip ir pernai, valstybinės įstaigos. Žinoma, kai nuo liepos galo iki rugsėjo vidurio laikysis +35 ar daugiau, kai kuriems žmonėms reikės tų +28 ar truputį vėsesnio oro, bet tikrai ne +20, kas be viso kito sukuria stiprius temperatūrų kontrastus, žmonės sloguoja, peršąla gerklę. Logikos tokiame šaldyme sunku įžvelgti, ypač dabartiniame Japonijos energijos krizės kontekste, tačiau įpročiai keičiasi sunkiai.

Pabandęs paieškoti, ką apie tai mano patys japonai, radau kelių blogų įrašus (kad ir šis), kurių autoriai taip pat nesupranta, kaip galima protestuoti prieš atominę energetiką, kalbėti apie elektros energijos trūkumą ir tuo pačiu metu ją švaistyti. Prie to galima pridėti, kad daug modernių namų yra suprojektuoti taip, kad būtų priklausomi nuo kondicionavimo, o ne natūralaus vėdinimosi. O ką jau bekalbėti apie prastą namų šiluminę izoliaciją, kuri niekais paverčia pastangas juose palaikyti šilumą žiemą ir vėsesnę temperatūrą vasarą. Tad vietos energijos taupymui dar yra nemažai.

Parlamente ir ministerijose tuo tarpu ruošiama nauja energetikos strategija, kurioje, priešingai nei ankstesnėse, atominių vaidmuo turėtų būti gerokai mažinamas. Greito atsisakymo niekas nesiūlo, bet pagal dabartines nuotaikas visas atomines elektrines tikimasi uždaryti per ateinančius 20-25 metus, palaipsniui ženkliai stiprinant atsinaujinančią energetiką. T.y. gan panašu į Vokietijos planus. Ar šios pozicijos bus laikomasi, parodys keli ateinantys metai. Kaip žinia, žmonės nelaimes pamiršta, o ir politiniai vėjai į kitą pusę pradeda pūsti…

Prašome taupyti elektrą.

Atsisveikinant su Kim Džongilu, prisiskaičius šimtą ir vieną pasvarstymą kas dabar bus su Šiaurės Korėja ir tebelaukiant didesnių arba mažesnių pokyčių, pasidalinu vienu BBC reportažu. Kažkam gal jau bus matytas:

Jeigu ką, maniškis į kelis sakinius sutrauktas spėjimas yra toks, kad jokių revoliucijų Šiaurėje nesulauksime. Kadangi Kim Džongilas jau kurį laiką buvo silpnos sveikatos, bet šalyje nebuvo suirutės, rodo, kad už jo stovėjo ir tebestovi stipri rėžimą palaikanti ir radikalių pokyčių nenorinti komanda. Ji sureguliuos pagal save jaunąjį įpėdinį Kim Džonguną (jeigu tik jis bus iškeltas į aukščiausius postus), padarydama iš jo naują kulto objektą ir gyvenimas toliau tekės sava vaga. Po truputį galbūt galima nedidelių reformų, jeigu tik jas pasinaudodama proga paskatins kaimynė Kinija, tačiau revoliucijos tikėtis sunku. Ar tai tiesa, parodys laikas.

Stipriausias pokytis po 4 metų sugrįžus į Japoniją buvo tas, kad čia niekas kaip ir nepasikeitę patiems japonams, bet kartu stipriai pasikeitę tokiems atvykėliams kaip aš, kurie jautresni visokiems palyginimams. Ir kai lygini, lyg ir viskas taip pat – ta pati aplinka, tos pačios parduotuvės, tas pats gyvenimo ritmas, tokie pat žmonės. Jeigu čia būčiau gyvenęs, pernelyg nieko naujo nepastebėčiau. Bet atvykęs po kelių metų supranti, kad kai kas kitaip ir tas kitaip nutiko labiau su Europa nei su pačia Japonija.

Gerai, užteks painioti mintis – kalbu aš čia apie kainas, kurios prieš tuos kelis metus atrodė visai normalios ir įkandamos (turiu galvoj studentišką gyvenimo būdą, be jokių prabangių išlaidavimų), bet dabar tenka pripažinti, kad Japonija pavirto į ganėtinai brangią šalį ir šiuo metu kaip tik patiria naują brangimo šuolį. Palyginkime: dar prieš tris metus 100 japoniškų ienų kainavo apie 2,2lt, po poros metų palengva perlipo 3lt ribą, prieš mėnesį sukiojosi apie 3,2lt, o dabar per porą savaičių stipriai šoktelėjo ir susilygino su euru. Jeigu tai žinotum ir suspėtum investuoti į ienas, per pusę metų galėtum gauti 17% palūkanas (nes šių metų balandžio mėnesį 100 ienų buvo 2,9lt, o dabar beveik 3,5lt).

Šiomis dienom vėl atgyja diskusijos, ką daryti su humanitarinės pagalbos tiekimu Šiaurės Korėjai. Tiems, kas neseka šių įvykių, trumpa priešistorė:

Šiaurės Korėjos planinė ekonomika niekada nepasižymėjo savo stiprumu, tačiau iki 1991 metų gaudama nemažą paramą iš Sovietų Sąjungos (mainais už leidimą naudotis šalies uostais ir oro erdve), didelių krizių nepatyrė. Žlugus didžiausiai rėmėjai, geros dienos baigėsi: stipriai sumažėjo eksportas, BVP nukrito penktadaliu. Prie padėties sunkumo prisidėjo 1995 metų vasarą kilę potvyniai, sunaikinę nemažą dalį derliaus ir šalyje sukėlę badą. Manoma, kad nuo jo mirė 2-3 mln. žmonių. Tai matydamos, įvairios organizacijos ėmė tiekti šaliai humanitarinę pagalbą, ir tebedaro tai iki šiol (daugiausiai per Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programą ir Raudonąjį Kryžių). Kai kuriais periodais ši pagalba sumažėdavo dėl Šiaurės Korėjos ambicijų (pavyzdžiui, siekio kurti branduolinį ginklą), o kartais ir pati šalis sakydavo, kad jai maisto netrūksta ir neįsileisdavo humanitarinių darbuotojų.

Kim Džongilas tikriausiai negali skūstis maisto trūkumu. (ir ar tik ten ne "gaidelio" sausainiai?) :)