13 kilometrų

Iš pradžių (kaip ir pridera) apie orus. Nors prieš vykdamas į Seulą tikėjausi, kad čia bus kiek šilčiau, bet panašu, jog nuo lietuviško oro nepavyko pabėgti. Šįryt kompiuterio termometras tiek Kaune, tiek Seule rodė tą pačią temperatūrą – -1 C. Tiesa, dieną būna truputį šilčiau, bet tuo pačiu pučia žvarbus vėjas, todėl jausmas gan žiemiškas. Žvilgtelėjus į orų prognozę per artimiausias 10 dienų didesnių pokyčių nežadama. Atrodo, pavasaris čia neskuba.

Vakarykštę ramesnę dieną, kada sukiojausi tik netoli savo universiteto, pakeitė aktyvesnė. Ir toliau mankštinu kojas, kurios jau priprato prie ilgesnių atstumų, todėl šiandien net nesėdau į metro ir visur ėjau pėsčias. Padariau nemažą ratą ir sukoriau apie 13 kilometrų. Maršrutas pajuodintas (beje, visas nuotraukas galima spustelt ir pamatyti didesnes):

Pradžia ir pabaiga - Chung-Ang universitetas apatiniame kairiame kampe.

Lig šiol neturiu gero Seulo žemėlapio, todėl prieš eidamas tiesiog pažiūriu google maps, įsimenu svarbesnius objektus ir tokiu būdu bandau susigaudyti. Nenuostabu, kad tai priveda prie keleto pasiklydimų, bet kai nėra kur skubėti, tai per daug ir nesijaudini :)

Stogai stogeliai ne per toliausiai nuo universiteto.

Mano universitetas yra ne per toliausiai prie Seulą kertančios Han upės. Ji įspūdingo dydžio – plotis beveik 1 km. Paėjęs šiek tiek pakrante užlipau ant tilto ir po keliolikos minučių jau buvau kitoje pusėje.

Greitkelis pakrantėje.

Viena iš vietų, kurią norėjau šiandien pamatyti buvo Korėjos Valstybinis muziejus. Įkurtas jis gan naujai atrodančiame pastate, apsuptas parko, prie pat iškastas tvenkinys… Tik tiek, kad visa gamta žiemiška ir parkas neatrodo labai gyvybingai. Užtat vaizdai nuo muziejaus atsiveria visai gražūs:

Pro plyšį kyšo Seulo bokštas.

Priekinis kiemas-parkas su tvenkiniu.

Kita parko pusė ir vaizdas į šiaurinę miesto pusę.

Pats muziejus gan tipiškas: eksponatai, kortelės su aprašymais… T.y. nėra prigalvota atrakcijų lankytojams, kad juos įtraukti domėtis. Todėl ekspozicijos, kurios visos skirtos Korėjos ir kitų Azijos šalių istorijai, labiausiai patiks tiems, kas jau iš anksto tuo žavisi. Bent man buvo labai įdomu pamatyti korėjietiško rašto raidą, nuo kinietiškų hieroglifų iki pirmųjų hangul spaudinių, gausią budistinių skulptūrų kolekciją, Korėjos senosios dailės darbus, meno dirbinius iš kitų Azijos šalių ir daugybę kitų dalykų. Keli pavyzdžiai:

Knyga, kurioje pristatomas hangul rašto sukūrimas - Hunmindžongum. Išleista 1446 metais.

Bodisatva metalistas ;-)

Budistinis rūpintojėlis

Praleidus muziejuje beveik 3 valandas, kitu kelionės tikslu tapo maisto paieška. Buvau suradęs, kad už kilometro ar dviejų yra dar vienas Loving Hut restoranėlis (jau trečias, kurį aplankau čia Seule), tad patraukiau link jo. Vietoje tiesaus nuėjimo teko pasiklysti ir paklaidžioti, bet tai išėjo gal tik į naudą. Pirma nauda, kad pamačiau didžiąją Amerikos sieną. Taip galima pavadinti aukštą mūrinę tvorą, juosiančią centrinę amerikiečių karinę bazę (jų Pietų Korėjoje iš viso yra penkios). Kadangi pats bazės plotas yra apie 2,5 kv. km, tai ir sienos yra nemažai.

Nors tvora 3-4 metrų ir viršuje su spygliuotos vielos spirale, kas keli metrai kabo po užrašą, įspėjantį jos nekirsti. Tarsi kažkas bandytų tai daryti, jeigu ženklų nebūtų.

Antras pasiklydimo pliusas buvo Itėvon rajono pamatymas. Jis garsėja tuo, kad didžia dalimi dėl amerikiečių bazės gatvėse galima išvysti palyginti daug ne korėjietiškos išvaizdos žmonių. Iš tikro, užsieniečių tankis čia žymiai didesnis nei kitur, o ir dauguma parduotuvių nukabinėtos vien tik angliškomis iškabomis. Bet atmetus šį išskirtinumą, niekas kitas didesnio įspūdžio nepaliko.

Ir štai po kelių įtarimų, kad pasiklydau dar labiau, išalkusios akys pagaliau pamatė Loving Hut. Buvo išbandyti du valgiai: makaroninis “džadžangmjon“ ir sriubinis “doindžang džigė“. Pastarasis yra vienas iš populiaresnių korėjietiškų valgių – tiršta sriuba su grybais, daržovėmis, tofu ir fermentuotomis sojų pupelėmis. Paprastai į ją deda ir žuvies ar kitų jūros “gėrybių“, bet Loving Hut tuo ir gera, kad čia galima išbandyti tradicinius korėjietiškus valgius paruoštus veganiškai.

Sriuba sunkiam dubeny, kuris ilgai išlieka karštas.

"Bančan" - užkandžiai, kurie tiesiog privalomi su kiekvienu pagrindiniu korėjietišku patiekalu. Arčiausiai - kimči, toliau - šviežias (trumpo fermentavimo) kimči, toliausiai - neatpažintos žolės su sezamais.

Ryžiai su keletu pupelių, kurios ir suteikia rausvą spalvą.

Kitas valgis - makaronai su padažu. Žinau žinau, nuotraukoje neatrodo labai gražiai, nes pamiršau nufotografuoti kai tik atnešė, o sumaišius makaronus su padažu ir gaunasi tokia neaiški masė. Šiaip ar taip skonis labai geras.

“Užsipylus degalų“ buvo galima traukti atgal į bendrabutį. Dalį kelio ėjau pakrantės dviračių ir pėsčiųjų takeliu, kuris atrodė maždaug taip:

Dešinėje (antrame "aukšte") eina greitkelis, todėl nuolat girdisi nemažas ūžesys ir pasivaikščiojimas nelabai malonus.

Tada kirtau upę (kitu tiltu nei eidamas į priekį). Buvo jau vakaras, atšalo, pakilo vėjas, kuris virš upės labai sustiprėjo, todėl sustojau tik kartą padaryti poros nuotraukų.

Audringa upė ir miestietiškas horizontas.

Atsidūręs kitam krante žinojau tik kryptį, kuria reikėtų eiti. Vėl teko paklaidžioti, nes pėsčiųjų takai arba baigdavosi, arba sukdavo ten, kur man nereikia (nes buvau netoli didesnių kelių, kurie vis trukdydavo tiesiog eiti norima kryptimi), bet galiausiai atsidūriau pusiau pažįstamoje vietoje ir apie 20 val. pasiekiau bendrabutį.

Nuo pėsčiųjų tilto.

Tiek smagybių šiandien. Ryt jau būsiu ramus, sėdėsiu prie magistrinio ir pabandysiu jį pastūmėti bent keliais puslapiais į priekį. Bet gal sugalvosiu ir čia kažką parašyti :)