Žiemiški paskutiniai blogo įrašai. Atrodo, lyg iš Nagano būtume parsivežę į Tokijų žiemą. Praėjo lygiai savaitė po anksčiau aprašyto šeštadienio, sniegas beveik nutirpo, o tada vėl prasidėjo pūga ir per dieną ir naktį prisnigo gal daugiau nei prieš tai. Jeigu nereikia niekur eiti iš namų, tai tik sėdi ir pro langą gėriesi kaip gražu ir balta, bet jeigu reikia ir dar iš ryto, tai nelabai kas: autobusai nevažiuoja, traukiniai vėluoja ir būna persigrūdę dar labiau nei paprastai, o šaligatviai vien pliurzė. Įdienojus kažkiek kelius pavalo, šaligatvius nukasioja, traukiniai pradeda dažniau važinėti ir po truputį viskas grįžta į įprastas vėžes. Tuo labiau, kad nešalta, apie +6 ir sniego per savaitę tikriausiai mažai teliks.
Nepaisant to, kad prieš kelias dienas buvo +18 šilumos, ją greitai išstūmė šiauriniai vėjai ir atnešė Tokijo standartais kalnus sniego. Snigo naktį, snigo dieną ir dar šianakt neva snigs. Vakaro žinios sako, kad iškrito 20 cm ir tiek nebuvę per paskutinius 20 metų. Pasijauti tarsi išgyventum istorinį įvykį :-) Sniegui, o ką jau kalbėti apie 20 cm, žmonės čia nelabai pasiruošę, todėl sustoja traukiniai, pranešama apie automobilių avarijas ir kelis šimtus vienaip ar kitaip susižeidusių pėsčiųjų.
Aš tuo tarpu prasėdėjau namuose ir pro langą gėrėjausi apsnigtu apelsinmedžiu.
Be žiūrėjimo pro langą užsiėmiau ir tradicine žiemiška japoniška veikla – gaminau amazakę. Tai toks fermentuotas ryžių valgis-gėrimas. Galima sulyginti su gira, bet skoniu gal panašiau į jogurtą. Pagrindinė sudėtinė dalis yra grybeliu apkrėsti ryžiai, vadinami kodži. Jų galima lengvai rasti parduotuvėse, ypač žiemą. Kad pagaminti amazakę, tereikia kodži sumaišyti su paprastais virtais ryžiais ir užpylus vandeniu apie 10 val. laikyti labai šiltoje vietoje (+50-60 laipsnių). Tam tinka ryžių virimo aparatas, kuris turi šilumos palaikymo funkciją. Grybelis per tą laiką suskaido krakmolą į paprastesnius angliavandenius ir gaunasi itin saldi košelė. Ją galima praskiesti ir gerti, valgyti pačią vieną, arba… toliau fermentuoti ir sulaukti, kol ji pavirs į sakę (amazakė išskaidžius reiškia ama – saldus ir zake – sakė). Dėl to ant parduotuvėse randamų jau pagamintos amazakės skardinių, panašiai kaip ir ant natūralios giros butelių, būna parašyta, kad gali turėti iki 1 laipsnio alkoholio, nes net ir pasterizavus vis dar gali labai iš lėto vykti fermentacija.
Galėčiau pasiūlyti pasigaminti patiems, nes labai paprasta, tik įtariu, kad Lietuvoje kodži niekur nėra…
„Smagiausia“ viso to dalis ta, kad naktį nelabai teatvėsta. Rašant šį tekstą jau beveik vidurnaktis, o lauke vis dar +33. Net ir vasariškas įprotis eiti miegoti po atviru dangum ant stogo ne itin pagelbėja pabėgti nuo karščio… Gerai tik tiek, kad anot prognozės tuoj viskas grįš į savo vėžes ir bus dienomis +33, o naktimis apie +26-27.
Tikriausiai ir Lietuvoje parodo vaizdų iš tiršto smogo apimto Pekino. Kaip visada gerą reportažą apie tai padarė nuotraukų blogas „The Big Picture“. Galite užsukti pažiūrėti. Iš jo ir ši nuotrauka:
Į pabaigą eina pirmoji vasara Tokijuje. Iš to, kokiais karščiais jos pradžioje gąsdino įvairūs sutikti japonai, tikėjausi, kad bus sunkiau prabūti, bet paaiškėjo, jog nieko čia ypatingo. Neprireikia nei kondicionieriaus, nei ventiliatoriaus, jeigu tik atsidarai visus langus ir duris, kad oras judėtų. Aišku, tiems, kas gyvena asfalto, o ne medžių, apsuptyje, kiek prasčiau, nes prisideda keli laipsniai.
Kas per karščius nemaloniausia, tai miegojimas. Kai kambaryje net ir naktį +29-32 laipsniai, bent man miegas pasidaro kažkoks paviršinis, sunkiau pailsi, net jeigu ir miegi ilgiau. Galiausiai radau sprendimą – eiti miegoti į lauką. Ir ne bet kur, o ant stogo. Jis čia plokščias, su aikštele, skalbinių virvėmis, tad tereikia nusinešti čiužinį ir kuo nors simboliškai užsikloti. Temperatūra paryčiais nukrenta iki +24-25, t.y. beveik pats tas, nei per karšta, nei per šalta.
Dienomis galima vėsintis palendant po vėsiu dušu (vėsiu, nes čia jis nešaltas; tikriausiai vandens vamzdžiai dėl šalčio nebuvimo neizoliuoti ir paviršiuj žemės) arba valgant kažką šalto. Tradicinis azijietiškas (randamas Japonijoje, Korėjoje, Taivane, Filipinuose ir gal dar kur kitur) vasaros desertas yra tarkuotas ledas su įvairiais saldžiais priedais. Patį paprasčiausią, su sirupu gamina taip:
Parašysiu trumpai apie Japonijoje populiariausius grybus, bet ir pradžių paskelbsiu, kad čia jau prasidėjo ta tikroji vasara, kada dienomis trisdešimt keli, o naktimis apie +26-27. Kadangi vandenynas išlygina klimatą, temperatūra užkilo palengva, per kelias savaites, be jokių šuolių. Prie jos iš lėto pripranti ir nebūna taip karšta, kad nežinai kur dėtis. O jeigu atsidarai langus, duris, kad oras judėtų, būtų skersvėjis, tuomet visai smagiai jautiesi. Tiesa, rugpjūtį bus dar keliais laipsniais daugiau, todėl per anksti girtis, kad oras nevargina :) Ko reikia pasisaugoti, tai saulės, nes ji vidurdienį būna beveik zenite ir labai greitai nudegina. Jeigu oda po žiemos balta, tai užtenka ir pusvalandį lauke pasivaikščioti, kad grįžtum raudonas.
Tikriausiai sugedęs termometras, nes rodo vien trejetus…
O dabar apie grybus. Sugalvojau apie juos parašyti, nes pastaruoju metu kone kasdien valgau. Pagrindinė priežastis, kad šaldytuve guli visas maišas sojų padaže marinuotų šitake grybų. Jie bene populiariausi Japonijoje.
Vakar pro Tokiją praūžė šilta pavasarinė audra. Gerokai palijo, bet labiausiai visi buvo sunerimę dėl vėjo, kuris siekė ~27 m/s, o gūsiais ir ~35 m/s. Kuriam laikui sustabdė traukinius, nukėlė lėktuvų skrydžius, žmones paleido anksčiau iš darbo (nes audra turėjo prasidėjo po pietų). Per radiją vis pranešinėjo, kas vyksta, kokia situacija. O šiandien lyg nieko nebuvę – ramu, šviečia saulė. Situacija bent jau universiteto parke žymiai geresnė nei po rugsėjo taifūno, apie kurį rašiau. Šįkart nėra nei išverstų medžių, nei prilaužytų šakų, tik dviračiai išguldyti ant šono, jokios akivaizdžios žalos nepadaryta. Tiesa sakant, aš net pasidžiaugiu tokiu stipresniu vėju, nes jis nuo netoliese augančio apelsinmedžio viršūnės nupurto iki pat pavasario puikiai išsilaikiusių vaisių, šiandien visą maišą galėjau prisirinkti :)
Užsiminiau apie radijo žinias. Jas pradėjau kiek dažniau klausyti, kai atradau šį puslapį. Jame galima internetu klausytis trijų valstybinio NHK radijo stočių: pirma programa (R1) daugiausiai žinios ir kitokios rimtesnės laidos (panašiai kaip BBC), antra programa (R2) – daugiausiai kalbų mokymuisi, todėl išgirsite tiek kalbant angliškai, tiek vokiškai, tiek kiniškai ar korėjietiškai, o trečioji (FM) – muzikos ir meno. Tad jeigu norite, kad fone kas nors burbėtų japoniškai, galite pasileisti :)
Tęsiu apie Matsudai. Prieš tai dar du aptikti paveiksliukai, kurie paaiškina didelį sniego kiekį vakarinėje Japonijos pakrantėje žiemą ir vasaros pradžioje būnantį lietingąjį sezoną rytinėje dalyje. Viskas susiję su viduryje esančiais kalnais ir besikeičiančiais vyraujančiais vėjais.
Čia Japonijos pjūvis žiemą. Vėjas drėgmę atneša nuo Japonijos jūros.
Tuo tarpu vasarą drėgmė atkeliauja iš Ramiojo vandenyno. Tokijuje kaip tik gegužės gale prasideda lietingos dienos.
Savaitgalį pavyko ištrūkti iš Tokijo ir nukeliauti apie 250 km į šiaurės vakarus, beveik iki pat priešingos pakrantės. Apie kelionę sužinojau iš vieno universiteto grupioko, o jis dar iš kitų draugų. Buvo aišku tik tai, kad galima nemokamai nuvažiuoti iki Nigatos, kur reikės pasavanoriauti padedant ruoštis vietiniam festivaliui kasant sniegą. Nesigilinau į detales, svarbiausia, kad už dyką galima pakeliauti :) Įsivaizdavau, kad vyksime į patį Nigatos miesą, ten pakasiosime sniegą ir grįšime atgal, bet paaiškėjo, kad viskas daug įdomiau. Ką gi, pradėkime…
Du taškeliai: juodas žymi Tokiją, o raudonas - Matsudai miestelį. Jis ne per seniausiai buvo įtrauktas į didesnio miesto Tokamači sudėtį (kaip kokie Rokai Kaune ar pan.), o žiūrint dar plačiau viskas yra Nigatos prefektūroje, Čiubu regione. Tarp abiejų taškelių yra kokie 250 km, juos skiria nemaži kalnai.
senbeiten.wordpress.com 