Štai ir paskutinis įrašas apie Indoneziją. Pradėsiu nuo priešpaskutinę dieną aplankyto Bogoro botanikos sodo. Jis apie 50 km nuo Džakartos, nesunku nuvykti traukiniu. Kainavo neatsimenu tiksliai kiek, bet tikrai labai mažai. Pro langus visą kelią tesimato beveik tik miestas, nes besiplečianti Džakarta užpildė namais anksčiau iki Bogoro buvusį tarpą.
Bogoro sodai suviliojo, nes gali pasigirti kelių šimtų metų istorija ir tūkstančiais augalų rūšių. Atrodė, kad bus įdomi išvyka. Nuvykus paaiškėjo, kad to įdomumo tik per pusę, nes sodas yra labiau panašus į parką: dauguma augalų neturi jokių lentelių, kad galėtum sužinoti, kokia tai rūšis, labai mažai stendų su paaiškinimais, tad belieka tik šiaip vaikštinėti, o ne mokytis apie tropinę florą. Iš šitos pusės nuvylė. Bet jeigu atvyksti kaip į parką, tuomet graži vieta ir gali lengvai pusę dienos praleisti.
Javos sala – tai keliolika ugnikalnių, daugybė ryžių terasų, o kas likę užstatyta gyvenvietėmis. Bent jau taip atrodė važiuojant traukiniu iš Džogjakartos į Džakartą. Įdomus maršrutas, pamatai kaip žmonės gyvena. Galiu rekomenduoti.
Bilietus gavome nesunkiai, be jokių rezervacijų, bet perkant iš anksčiau būtų kažkiek pigiau. Dabar teko už pusės dienos pasivėžinimą sumokėti ~35lt vidurine klase.
Tarp Balio ir mūsų kito sustojimo Džogjakartos – apie 550 km. Gal ir gerai, kad nepavyko rasti autobuso ar traukinio, nes su visais persėdimais būtume užtrukę gal beveik parą. Lėktuvu, tuo tarpu, nuskridome per nepilną valandą. Iš oro uosto sakydami daug „no, thank you“ prasibrovėm pro taksistus ir nuėjom tiesiai į netoli esančią traukinių stotį. Neatsimenu kiek tiksliai, bet bilietas iki miesto centro kainavo labai nedaug, gal 25 lietuviški centai.
Pati Džogjakarta nėra kažkuo labai išsiskiriantis miestas ir turistus labiausiai suvilioja tuo, kad čia patogu apsistoti norint aplankyti du netoliese esančius į Pasaulio paveldą įtrauktus šventyklų kompleksus: budistinį Borobudurą ir hinduistinį Prambananą. Taip ir mes padarėm: atvykom, pavaikščiojom mieste, kitą dieną nuo ankstyvo ryto apvažiavom šventyklas, po pietų dar po miestą, o jau kitą rytą išriedėjom traukiniu link Džakartos.
Ubudas viso labo kelios gatvelės, kurias galima per porą valandų išvaikščioti, nebent dėmesį patraukia parduotuvės. Greitai perpranti kas kur ir jautiesi tarsi ne dvi dienas, o jau kuris laikas čia gyventum.
Planuojant kelionės maršrutą buvau skeptiškai nusiteikęs dėl Balio. Įsivaizdavau, kad ten tik prašmatniais vakarietiškais viešbučiais apstatyti paplūdimiai ir nėra ten ką labai pamatyti, geriau laiką kitoms Indonezijos vietoms paskirti. Gal dėl tokių mažų lūkesčių Balis galiausiai paliko tokio gerumo įspūdį, kad net norėtųsi vieną dieną ten sugrįžti (ko negalėčiau pasakyti, tarkime, apie Džakartą).
Iki Balio iš Surabajos vykom trimis transporto rūšimis: traukiniu, keltu ir autobusu. Visus juos suderina traukinių kompanija, nereikia pačiam per daug kažkuo rūpintis. Pirmiausia tenka naktį praleisti traukinyje, kuris išvyksta apie 22 val., bet kažkodėl po pusvalandžio sustoja ir gal pusantros valandos stovi nieko nedarydamas. Galvojom, kad gal koks gedimas, bet vietiniai keleiviai ramūs, traukinio darbuotojai irgi nepanikuoja, tai nusprendėm, kad tikriausiai toks tvarkaraštis.
Vagonai, beje, labai praktiški, su elektros lizdais ir patogiom sėdynėm. Čia aukščiausia klasė, bet bilieto kaina nuo žemesnių ne ką tesiskyrė. Vėliau išbandėm ir vidurinę. Tarp jų didelio skirtumo nėra, tik pastarojoje sėdynės neatlošiamos.
Pakilę Borneo saloje, nusileidome Javos rytuose, Surabajos mieste. Džiungles ir retai apgyvendintas platybes pakeitė javų laukai ir galybė miestelių. Ko daugiau ir tikėtis, kai teritorijoje dvigubai didesnėje nei Lietuva gyvena susispaudę 143 milijonai žmonių. Vien pačioje Surabajoje ir apylinkėse virš 5,5 mln.
Surabaja, beje, reiškia „ryklio ir krokodilo miestas“ (sura – ryklys, buaya – krokodilas). Panašiai kaip koks Vilkaviškis :-)
Kaip jau įpratę, trečią rytą keliamės švintant. Kartu su mumis bunda ir viskas aplinkui, bet labiausiai išsiskiria gibonų koncertas. Taip kiekviena jų grupė kasryt tekant saulei praneša apie savo buvimą aplinkiniams.
Didžioji dalis laiko tris dienas būnant Tandžungputingo parke prabėgo klotoke – laive-restorane-namelyje. Klotoku laivą vadiną dėl jo dvitakčio variklio, skleidžiančio „klot, klot, klot“ garsą; lietuviškai tikriausiai išsiverstų kaip „pupsikas“ :-)
Vienas iš kelionės į Indoneziją tikslų buvo palandžioti po tropinius miškus ir sutikti įvairiausius jų gyventojus. Skaitėm tai apie vieną nacionalinį parką, tai apie kitą, kol galiausiai apsistojom prie Tandžungputingo (toliau dėl trumpumo tebūnie TP). Tiesiog su juo viskas buvo aiškiausia: kad yra vietiniai laiveliai-namai, su kuriais turistus paplukdo, kad gausu gyvūnų, yra takai per džiungles ir pan. Kitur situacija painesnė: arba neaiški parko būklė, arba sudėtinga iki jo nuvykti, arba nežinia, kas viską galėtų aprodyti.
senbeiten.wordpress.com 