Dienos bėga retai kada iš universiteto ribų beišeinant, tad ir nėra labai apie ką dažnai blogą atnaujinti. Išimtis tik paskutiniai du savaitgaliai. Praėjusį vykau į kasmetinę vegetarų šventę, o šį pagaliau pavyko pirmąkart aplankyti kasmėnesinį ekologišką turgelį. Viskas vyko toje pačioje vietoje – šalia Jojogi parko.

Vegetarų šventė (apie ją jau rašiau užpernai ir pernai) savo turiniu buvo tipiška, su daug vis kažkuo prekiaujančių palapinių. Paįvairinimo įnešė tik oras, nes lietus pylė kaip iš kibiro, bet nuotaikos tikrai nesugadino, gal tik bendro šurmulio buvo mažiau.

Šiandien smagiai praleidau laiką vietiniame mokesčių inspekcijos skyriuje. Nuo vasario iki kovo vidurio visoje Japonijoje vyksta pajamų deklaravimo vajus, o aš, kad jau gaunu šiokį tokį atlyginimą iš universiteto ir pašalinio vertimų darbelio, taip pat turėjau jame sudalyvauti. Suradus mokesčių skyriaus pastatą paaiškėjo, kad jie, norėdami išvengti eilių, kieme pasistatė atskirą laikiną pastatėlį-būdelę, kuriame ir verda visas veiksmas. Pro vieną galą įeini, atlieki 4 žingsnių programą ir po kokio pusvalandžio jau išeini apsiforminęs :-)

Prie įėjimo šiokia tokia eilė, bet greitai tirpstanti. Belaukiant esi paraginamas deklaraciją užpildyti internetu, nes taip „patogiau“. Aš nuėjęs į nurodytą puslapį nesiryžau pats visko rašyti, ypač kai apskritai nelabai įsivaizdavau, kaip deklaracijos Japonijoje pildomos.

Senokai berašiau apie maistą, bet tikriausiai laikas, nes prisikaupė šiek tiek nuotraukų. Visos iš aplankytų vietų, nes paskutiniu metu vis išvažiuoju iš namų į skirtingas Tokijo vietas daryti interviu tyrimui ir pasistengiu užsukti į pakeliui esančius veganiškus arba vegetariškus restoranėlius. Vienas iš jų buvo netoli Šibujos surasta falafelinė. Iš lauko net neatrodė, kad ten kažkas yra:

Senokai berašiau, nes pastarosios dienos buvo gan aktyvios ir nelikdavo laiko pabloginti. Štai ką veikiau:

Važiavau iki Tokijo pakraštyje esančio Hosei universiteto pasikalbėti su viena profesore apie savo tyrimą. Ji irgi domisi miškais, bet labiau iš ekonominės pusės. Šiaip ar taip, buvo gan naudinga susitikti, o ir universitetą apžiūrėjau. Jo teritorija didžiulė, erdvės daug ir viskas (tikriausiai dėl to) atrodo tuščia: studentų vienas kitas praeina, darbuotojų irgi nedaug, pastatų viduje tylu…

Nedaug trūko, kad praleisčiau šiųmetinę vegetariško maisto mugę, kuri kiekvieną rudenį vyksta Tokijo centre. Nors beveik visą savaitę lijo, savaitgalį oras pasitaisė ir priminė lietuvišką vasarą. Galbūt dėl to žmonių jau iš pat ryto buvo pakankamai daug, prie kai kurių palapinių net su grūstimis arba eilėmis.

Ypatingai didelių įdomybių neteko pamatyti, daug kas panašu į tai, kas buvo pernai: restoranai siūlo pavalgyt, parduotuvės kažko nusipirkti, kepyklos išsidėlioję duonas ir bandeles, ūkininkai – savo derlių.

Prieš dvi ar tris savaites į mano jau kelis sykius minėtą Freecycle atkeliavo laiškas, kad vienas žmogus kraustosi ir išdalina visą savo sukauptą turtą. Sąraše aptikau tai, ko laukiau nuo pat atvykimo – nedidelę orkaitę. Greitai susitariau dėl paėmimo ir vakare jau turėjau ją savo kambario kampelyje-virtuvėje. Orkaitė pakankamai kompaktiško dydžio, bet kažkodėl ganėtinai sunki, todėl teko padirbėti ją parvežant iš kito Tokijo galo. Šiaip ar taip vertėjo, nes savo darbą atlieka gerai.

Pirmas pabandymas buvo už kelių dienų, bet rimčiau jai teko padirbėti šį šeštadienį, kada vienu ypu iškepiau porą pyragų ir kelias skardas sausainių. Tą pačią dieną bendrabutyje vyko šiemet studijas pabaigusių magistrantų vakarėlis, todėl buvo ką skanaus nusinešti :)

Šokoladinis anei pyragas, anei sausainis. Angliškai vadina „brownie“.

Keksas su meduolių prieskoniais. Nelabai išvaizdus, bet skonis iš visų kepinių buvo bene geriausias ir labai greitai jo neliko :)

Sausainiai lapės-kicūnės. Formelė iš anksčiau aprašytos virtuvės gatvės.

Kepa lapės ir ne tik.

Receptų prigaudžiau iš Seule gyvenančios Mipos blogo. Jame galite rasti daug skanių veganiškų saldumynų receptų ir dar skanesnių jų nuotraukų.

Prieš kelias dienas pavaikštinėjau po Haradžiuku rajoną. Viena jo pusė (su centrine Takešitos gatve) yra pilna madingų drabužių parduotuvių ir pakankamai turistinė, o kita – labiau alternatyvi ir pankiška, su meno galerijomis bei grafičiais išpaišytomis sienomis. Iš pastarosios ir bus beveik visos nuotraukos.

Grafičiai Tokijuj yra retas dalykas. Dažniausiai jie būna legalūs – sienos savininkas leidžia arba pats pakviečia ją išpiešti.

Neseniai sužinojau, kad visame Tokijuje išsimėtęs makaronų restoranų tinklas Kagetsu vykdo specialią akciją, kuriam laikui į meniu įtraukdamas kelis veganiškus valgius. Buvo smalsu išbandyti, todėl su dviračiu nuvažiavau iki artimiausio restoranėlio. Įsikūręs jis prekybos centre, prekių vaikams aukšte, aplinka nelabai autentiška, triukšminga, jautiesi kaip valgykloje :) Šiaip ar taip meniu tikrai turėjo atskirą skyrelį su “vege-ramen“ makaronais, “vege-gioza“ koldūnais ir “vege-itameši“ ryžių patiekalu. Viskas sotu, skanu ir pakankamai nebrangu. Reikia tikėtis, kad čia ne kelių savaičių eksperimentas ir tų valgių greitu laiku nepanaikins, nes kitose vietose gauti ramen arba giozos be mėsos nelabai įmanoma.

Interjeras. Kiti Kagetsu restoranėliai būna labiau japoniškesni, reikės prie progos užsukti.

Sekmadienį užsukau į visą savaitgalį Tokijo centre vykusią Žemės dienos renginį: pusiau mugę, pusiau koncertą, pusiau ūkininkų turgelį, pusiau nevyriausybinių organizacijų šurmulį. Tiek dalyvių, tiek lankytojų buvo gana daug. Nors labai didelių įdomybių nepamačiau, porą valandų pasidairyti buvo visai įdomu.

Pastaruoju metu vėl nerimsta tektoninės plokštės. 14-tą dieną po pietų netoli šiaurinės Hokaido salos buvo beveik 7  balų drebėjimas, bet Tokijuj vos vos jautėsi (vieno balo). Tą patį vakarą krestelėjo ir visai čia pat, 6 balų, o Tokijuj jau siekė du-tris. Ir galiausiai šiąnakt pusę penkių vėl netolimas 5 balų, o Tokijuj vėl du-trys. Užteko, kad iš miegų prikeltų.

Gal ir gerai, kad taip po truputį plokštės įtampą nuleidinėja. Tiesa, pabandžius paskaitinėti, nėra bendro sutarimo, ar dažni maži drebėjimai kaip tik padeda išvengti didesnio, ar visgi jį pranašauja. Kaip bebūtų, jokios žymesnės žalos šie trys per paskutines dvi dienas nepadarė, gyvenimas teka įprastine vaga.

Kalbant ne apie drebėjimus, vakar nukeliavau iki centrinio Šindžiuku rajono. Iš pradžių neatsilaikiau neužsukęs į kelias muzikos įrašų parduotuves, kurių ten ne viena, ne dvi ir ne trys. Vien ko verta Diskunion gatvė, kur be centrinio pastato su septyniais plokštelėmis ir kompaktais prikimštais aukštais yra dar penkios tam tikrame stiliuje besispecializuojančios parduotuvės.