Nepaisant to, kad prieš kelias dienas buvo +18 šilumos, ją greitai išstūmė šiauriniai vėjai ir atnešė Tokijo standartais kalnus sniego. Snigo naktį, snigo dieną ir dar šianakt neva snigs. Vakaro žinios sako, kad iškrito 20 cm ir tiek nebuvę per paskutinius 20 metų. Pasijauti tarsi išgyventum istorinį įvykį :-) Sniegui, o ką jau kalbėti apie 20 cm, žmonės čia nelabai pasiruošę, todėl sustoja traukiniai, pranešama apie automobilių avarijas ir kelis šimtus vienaip ar kitaip susižeidusių pėsčiųjų.
Aš tuo tarpu prasėdėjau namuose ir pro langą gėrėjausi apsnigtu apelsinmedžiu.
Be žiūrėjimo pro langą užsiėmiau ir tradicine žiemiška japoniška veikla – gaminau amazakę. Tai toks fermentuotas ryžių valgis-gėrimas. Galima sulyginti su gira, bet skoniu gal panašiau į jogurtą. Pagrindinė sudėtinė dalis yra grybeliu apkrėsti ryžiai, vadinami kodži. Jų galima lengvai rasti parduotuvėse, ypač žiemą. Kad pagaminti amazakę, tereikia kodži sumaišyti su paprastais virtais ryžiais ir užpylus vandeniu apie 10 val. laikyti labai šiltoje vietoje (+50-60 laipsnių). Tam tinka ryžių virimo aparatas, kuris turi šilumos palaikymo funkciją. Grybelis per tą laiką suskaido krakmolą į paprastesnius angliavandenius ir gaunasi itin saldi košelė. Ją galima praskiesti ir gerti, valgyti pačią vieną, arba… toliau fermentuoti ir sulaukti, kol ji pavirs į sakę (amazakė išskaidžius reiškia ama – saldus ir zake – sakė). Dėl to ant parduotuvėse randamų jau pagamintos amazakės skardinių, panašiai kaip ir ant natūralios giros butelių, būna parašyta, kad gali turėti iki 1 laipsnio alkoholio, nes net ir pasterizavus vis dar gali labai iš lėto vykti fermentacija.
Galėčiau pasiūlyti pasigaminti patiems, nes labai paprasta, tik įtariu, kad Lietuvoje kodži niekur nėra…
Prieš metus pabambėjau, kad netoliese esančiame sode persimonai ant žemės pūva. Šiemet ir vėl tas pats. Vieni dar tik noksta, kiti jau nukritę genda. Kaip ir pernai, ant tvoros tik raštelis „parduodame persimonus“, o pas ką kreiptis – neaišku. Bet… šiandien, važiuojant pro šalį, pavyko pamatyti sode besidarbuojančią moterį. Klausiu, ar galima persimonų nusipirkti, tikėdamasis, kad sakys „pasirinkite ir vežkitės, niekas ir taip jų nevalgo“. Deja, paaiškėjo, kad už dyką neatiduos :-)
Nuėjom per sodą kartu iki netoliese esančio namo, ten pasikvietė sodo šeimininką, šis davė krepšį, sodo žirkles, parodė, nuo kurių medžių galima skintis ir pridūręs, kad kilogramas už 300 ienų (~7,5lt), paliko vieną. Štai tie medžiai (fotoaparato neturėjau su savimi, teko ne itin kaip fotografuojančiu telefonu įamžinti):
Per visokias veiklas yra likę neaprašyti du savaitgaliai. Vienas trijų savaičių senumo, per kurį vykau į Tokijo centrą, nes prie Jojogi parko buvo rengiama tradicinė Žemės dienos šventė. Orai pasitaikė ne kokie, apsiniaukę, su beveik žiemiškai žvarbiu vėju ir vis praeinančiu lietumi. Nelabai ir buvo ūpo daug vaikštinėti ir viską atidžiai apžiūrėti. Tuo labiau, kad panašu į ankstesnių metų renginius: daug staliukų su visokiais pardavinėjamais „eko“ niekučiais, palapinės su maistu, keletas koncertų ant scenos ir pora paskaitų apie gamtą.
Senokai berašiau apie maistą, bet tikriausiai laikas, nes prisikaupė šiek tiek nuotraukų. Visos iš aplankytų vietų, nes paskutiniu metu vis išvažiuoju iš namų į skirtingas Tokijo vietas daryti interviu tyrimui ir pasistengiu užsukti į pakeliui esančius veganiškus arba vegetariškus restoranėlius. Vienas iš jų buvo netoli Šibujos surasta falafelinė. Iš lauko net neatrodė, kad ten kažkas yra:
Senokai berašiau, nes pastarosios dienos buvo gan aktyvios ir nelikdavo laiko pabloginti. Štai ką veikiau:
Važiavau iki Tokijo pakraštyje esančio Hosei universiteto pasikalbėti su viena profesore apie savo tyrimą. Ji irgi domisi miškais, bet labiau iš ekonominės pusės. Šiaip ar taip, buvo gan naudinga susitikti, o ir universitetą apžiūrėjau. Jo teritorija didžiulė, erdvės daug ir viskas (tikriausiai dėl to) atrodo tuščia: studentų vienas kitas praeina, darbuotojų irgi nedaug, pastatų viduje tylu…
Mano rajonas jau toli gražu ne Tokijo centras, todėl čia galima rasti nemažai įvairaus dydžio sodelių su augančiais kaštainiais, persimonais, kiviais, vynuogėmis, obelimis arba citrusais. Beveik visi gražiai prižiūrėti, veja po medžiais nupjauta, kartais pamatysi ir kokį darbininką beplušantį. Atėjus rudeniui prie kai kurių sodų išdygsta staliukai, kur pardavinėja vietines gėrybes. Bet tik prie kai kurių. Kituose derliaus likimas mažiau aiškus, nes jis surenkamas ir kažkur išvežamas, o kitur – priešingai, labai aiškus, nes matosi, kaip vaisiai krenta po medžiais ir pūva, o sodo savininkui visai vienodai. Pro tokį sodą tenka kas kelias dienas su dviračiu pravažiuoti ir graudu žiūrėti, kaip ant žemės genda ryškiaspalviai persimonai. Atrodo, kad sodininkas tik valstybės išmokas įsisavina, o uždarbis iš derliaus nerūpi.
Praeitą savaitę pasimatė šiokie tokie pokyčiai – ant tvoros iškabino lentelę, kurios pilnas tekstas yra „prekiaujama persimonais“. Ir viskas. Nei kur kreiptis, nei už kiek, nei kada. Aš mielai eičiau pirkti, bet nežinau, kur ta prekyba vyksta. Galvojau, kad gal čia kas iš aplinkinių gyventojų tą sodą turi, todėl visi žino ir nereikia smulkiau rašyti. Pasirodo, kad tikriausiai ne, nes šįvakar viename name prie pat sodo vyko kažkoks sujudimas, todėl stabtelėjau ir paklausiau, ar žino, kur čia tų persimonų nusipirkti. Niekas nežinojo, neva savininkas ne visai vietinis. Taip lig šiol ir tenka man graudžiai į tuos persimonus žiūrėti pravažiuojant…
Beje, nors Japoniją galima pavadinti persimonų šalimi, jie čia nėra pigūs. Dažniausiai pardavinėja vienetais po kokius 3Lt. Jeigu pasiseka, galima rasti išparduodamų jau visai minkštų. Tokių kaina tuomet nukrenta iki kokių 1,5Lt, bet vis tiek nėra taip pigu, kad nusipirktum porą dėžių ir savaitę mistum vien tik persimonais, ką Lietuvoje su obuoliais rudenį būtų visai nesunku padaryti.
Ne per seniausiai viename supermarkete aptikau mano mėgstamų rudų ryžių išpardavimą: 5kg maišas tik apie 1500 ienų (~55lt). Vieną dieną paėmiau du maišiukus, o kitą dieną dar porą (jau paskutinių). Esu dabar apsirūpinęs keliems mėnesiams.
Prieš dvi ar tris savaites į mano jau kelis sykius minėtą Freecycle atkeliavo laiškas, kad vienas žmogus kraustosi ir išdalina visą savo sukauptą turtą. Sąraše aptikau tai, ko laukiau nuo pat atvykimo – nedidelę orkaitę. Greitai susitariau dėl paėmimo ir vakare jau turėjau ją savo kambario kampelyje-virtuvėje. Orkaitė pakankamai kompaktiško dydžio, bet kažkodėl ganėtinai sunki, todėl teko padirbėti ją parvežant iš kito Tokijo galo. Šiaip ar taip vertėjo, nes savo darbą atlieka gerai.
Pirmas pabandymas buvo už kelių dienų, bet rimčiau jai teko padirbėti šį šeštadienį, kada vienu ypu iškepiau porą pyragų ir kelias skardas sausainių. Tą pačią dieną bendrabutyje vyko šiemet studijas pabaigusių magistrantų vakarėlis, todėl buvo ką skanaus nusinešti :)
Šokoladinis anei pyragas, anei sausainis. Angliškai vadina „brownie“.
Keksas su meduolių prieskoniais. Nelabai išvaizdus, bet skonis iš visų kepinių buvo bene geriausias ir labai greitai jo neliko :)
Sausainiai lapės-kicūnės. Formelė iš anksčiau aprašytos virtuvės gatvės.
Kepa lapės ir ne tik.
Receptų prigaudžiau iš Seule gyvenančios Mipos blogo. Jame galite rasti daug skanių veganiškų saldumynų receptų ir dar skanesnių jų nuotraukų.
Neseniai sužinojau, kad visame Tokijuje išsimėtęs makaronų restoranų tinklas Kagetsu vykdo specialią akciją, kuriam laikui į meniu įtraukdamas kelis veganiškus valgius. Buvo smalsu išbandyti, todėl su dviračiu nuvažiavau iki artimiausio restoranėlio. Įsikūręs jis prekybos centre, prekių vaikams aukšte, aplinka nelabai autentiška, triukšminga, jautiesi kaip valgykloje :) Šiaip ar taip meniu tikrai turėjo atskirą skyrelį su “vege-ramen“ makaronais, “vege-gioza“ koldūnais ir “vege-itameši“ ryžių patiekalu. Viskas sotu, skanu ir pakankamai nebrangu. Reikia tikėtis, kad čia ne kelių savaičių eksperimentas ir tų valgių greitu laiku nepanaikins, nes kitose vietose gauti ramen arba giozos be mėsos nelabai įmanoma.
Interjeras. Kiti Kagetsu restoranėliai būna labiau japoniškesni, reikės prie progos užsukti.
senbeiten.wordpress.com 
