Neseniai sužinojau, kad visame Tokijuje išsimėtęs makaronų restoranų tinklas Kagetsu vykdo specialią akciją, kuriam laikui į meniu įtraukdamas kelis veganiškus valgius. Buvo smalsu išbandyti, todėl su dviračiu nuvažiavau iki artimiausio restoranėlio. Įsikūręs jis prekybos centre, prekių vaikams aukšte, aplinka nelabai autentiška, triukšminga, jautiesi kaip valgykloje :) Šiaip ar taip meniu tikrai turėjo atskirą skyrelį su “vege-ramen“ makaronais, “vege-gioza“ koldūnais ir “vege-itameši“ ryžių patiekalu. Viskas sotu, skanu ir pakankamai nebrangu. Reikia tikėtis, kad čia ne kelių savaičių eksperimentas ir tų valgių greitu laiku nepanaikins, nes kitose vietose gauti ramen arba giozos be mėsos nelabai įmanoma.

Interjeras. Kiti Kagetsu restoranėliai būna labiau japoniškesni, reikės prie progos užsukti.

Pasidalinu CNN parengtu turistinės propagandos straipsneliu apie 50 gražių Pietų Korėjos vietų. Nuotraukos atrinktos pačios įspūdingiausios ir dar su kompiuteriu paredaguotos, todėl nuvykus gali tekti nusivilti, bet šiaip ar taip planuojant kelionę į Korėją keletą vietų tikrai galima įtraukti į maršrutą (išskyrus, žinoma, nr. 21).

Jau prieš tai buvau rašęs apie parlamentarų kovas Pietų Korėjoje. Vakar dienos įvykiai paskatino prie to sugrįžti ir papildyti kolekciją. O nutiko tai, kad tarp Pietų Korėjos ir JAV po ilgų derybų galiausiai įsigaliojo laisvos prekybos sutartis. Amerikoje jos patvirtinimas praėjo ramiai, o Korėjoje per vakarykštį lemiamą balsavimą opozicijos atstovai neištvėrė, pradėjo triukšmauti, sukėlė šiokį tokį apsistumdymą ir… paleido posėdžių salėje ašarines dujas. Korėjos mastu nieko ypatingo, bet paskutinis žingsnis gan originalus.

Korėjiečiai turi įdomų pop muzikos stilių, vadinamą „trot“ vardu. Šis skaidosi į dar smulkesnius stiliukus, iš kurių man pačiam labiausiai patinka kūriniai, pasižymintys pigių sintezatorių garsais ir šiek tiek psichodeliniu skambesiu. Keli pavyzdžiai jūsų ausims:

O jeigu domina labiau klasikinis „trot“, tuomet rekomenduoju šį:

Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centras maloniai kviečia visus besidominčius Korėja į intensyvius korėjiečių kalbos ir kultūros vasaros kursus, kurie vyks Kaune, birželio 27–liepos 8 dienomis. Daugiau informacijos galite rasti Azijos studijų centro puslapyje.

Paskutinis įrašėlis iš Pietų Korėjos. Galvojau, kaip čia apibendrinti tuos tris mėnesius, bet nėra kada leistis į gilesnes analizes, tai parašysiu šiaip minčių kratinį, kas man labiausiai įstrigo.

Atrodo, kad trys mėnesiai yra pakankamai geras laiko tarpas apsišlifuoti pirmuosius įspūdžius ir pradėti jausti kuo gyvena vietiniai žmonės. Tamtyč atvykęs iš karto užsiprenumeravau dviejų Pietų Korėjos laikraščių naujienų RSS – Chosun Ilbo ir Korea Herald. Su pirmuoju truputį prašoviau, nes tik neseniai išsiaiškinau, kad jis stipriai konservatyvios dešiniosios pakraipos, todėl neskelbia nemažai įdomių liberalių ir kairiųjų naujienų. Kaip bebūtų, šie laikraščiai buvo bene geriausias informacijos šaltinis, nes… šiaip korėjiečiai studentai ne visada seka naujienas ir dažnai jų kažko paklausus jie tik gūžteldavo pečiais. Ypač kai mano korėjietiškas pažįstamų ratas susidėjo praktiškai vien iš studijuojančių arba inžineriją, arba tarptautinius santykius, todėl vidaus įvykiais jie nelabai domėjosi. O jeigu ir domėjosi, tai teko pastebėti, kad nebuvo linkę tų dalykų labai analizuoti. Pusiausvyrą pataisė jau nuo pirmų dienų per CS sutiktas Jun, kuris buvo be abejonės labiausiai kritiškai savo šalies atžvilgiu nusiteikęs korėjietis, kokį man teko čia sutikti. Be to, labai gerai kalba angliškai, todėl visada įdomu su juo pabendrauti. Vakar, susitikus jau paskutinį kartą prieš man išvykstant, pabandėm padaryti kelis apibendrinimus. Aš jam papasakojau, kas atkreipė mano dėmesį, ir klausiau, ar klystų, ar visgi jam pačiam irgi panašiai atrodo. Keli dalykai, kuriuos spėjom aptarti ir dėl kurių sutarėm (priklausomai nuo interpretacijos, juos galima vertinti kaip neigiamus, teigiamus arba neutralius; palieku šį suskirstymą pasidaryti patiems):

Beliko vos kelios dienos kai teks atsisveikinti su Pietų Korėja ir traukti atgal Lietuvon. Mielai pabūčiau ilgiau, iki semestro galo, bet magistrinio gynimas birželio 1 d. verčia pakoreguoti planus ir sugrįžti ankstėliau. Šiaip ar taip prabuvau čia 3/4 laiko, kurį praleis kiti mainų studentai, su dėstytojais susitariau dėl nuotolinių atsiskaitymų, neigiamų pažymių dėl to neparsivešiu, universitetas irgi nepanikuoja, kad anksčiau išvykstu. Žodžiu, viskas tarsi būčiau ilgiau, tik tiek, kad nevaikščiosiu į paskaitas ir apskritai negyvensiu Seule.

Pasiruošimai grįžimui namo tikriausiai visiems pažįstami: ką parvežti? kokios lauktuvės būtų įdomios? kiek ko tilps į lagaminą? ko čia nepamiršus? kam atiduoti paskutinius likusius lietuviškus saldainius? ar nesuges kimči kol parskris tuos tūkstančius kilometrų?.. Nors per tris mėnesius pats apsipranti prie korėjietiškos aplinkos, prieš grįžimą vėl pradedi galvoti, kas čia yra neįprasto ir kuo būtų galima nustebinti laukiančius Lietuvoje. Galiu tik pasidžiaugti, kad iš Korėjos keistesnių lauktuvių lengviau parvežti nei iš kokios Europos šalies :)

Kalbant apie pirmuosius įspūdžius, korėjiečių kalbos dėstytoja davė užduotį visai klasei surašyti labiausiai į akis kritusius kultūrinius ypatumus. Pasidalinsiu keletu jų.

Apmušęs kelis neatidėliotinus reikalus, pagaliau galiu skirti pusvalanduką parašyti kelias naujienas. Tiesa, jos jau spėjo kiek pasenti, nes papasakosiu apie sekmadienį buvusią mokytojų dieną, kuri čia minima ir universitetuose. Bet iš pradžių dar apie porą kitų korėjietiškų švenčių.

Pirmoji – tėvų diena, buvusi užpraeitą savaitgalį (gegužės 8-tą). Jos metu vaikai tėvams dovanoja gėles (parduotuvės, kaip ir per Vait dei, buvo nukrautos paprastesniais ir įmantresniais gėlių “kašikėliais“) arba kokius nedidelius dalykėlius.

Antroji – pilnametystės diena, kasmet minima trečią gegužės pirmadienį (šiemet – gegužės 16-tą). Jos metu sulaukusieji 20 metų gauna dovanų, kai kurie sudalyvauja tradicinėje “įšventinimo“ ceremonijoje (čia vienas video), o dalis tiesiog naudojasi galimybe daryti tai, kas būnant nepilnamečiu buvo nelegalu – eina į barus gerti arba išsinuomoja nakčiai viešbučio kambarį.

Bet grįžkime prie mokytojų dienos. Bent jau Chung-Ang’e yra tradicija tądien fakulteto dėstytojams ir studentams praleisti bent kelias valandas kartu, dažniausiai einant pavakarieniauti į restoraną. Šiemet pasibuvimas vyko kiek kitaip nei įprasta, nes buvo suorganizuotas lipimas į kalną ir dieninis pasisėdėjimas restorane.

Šlifuoju paskutinius magistrinio kampus (pridavimas už trijų dienų), todėl trumpai parašysiu tik apie vieną įdomesnę smulkmenėlę.

Kažkada minėjau, jog pavasarį į Korėją iš Kinijos ir Mongolijos atpučia smėlio audras. Dažniausiai jos vos pastebimos, bet kartais būna ir pakankamai stiprios. Šiųmetinės nėra labai išskirtinės, tik oras šiek tiek neskaidrus ir… šiokie tokie nepatogumai kambaryje. Kadangi orai jau visai šilti, kone kiaurą parą laikom pravirus langus. Iš pradžių buvo viskas tvarkoj, bet paskutines kelias dienas ėmiau pastebėti, kad mano sulankstomas kompiuteris koksai tai apdulkėjęs. Nuvalau, o kitą dieną vėl tas pats. Su stalu irgi panašiai. Palangės nevaliau, tai ji geriausias įrodymas:

Kambario palangė su smėliuko sluoksniu.

Nežinau ar iki Lietuvos atbangavo žinia, kad ketvirtadienį Seulo įvyko du sprogimai: vienas Seulo, o kitas Autobusų terminalo stotyje. Nuo jų niekas nenukentėjo, nes užtaisai buvo nedideli ir įdėti į daiktų saugyklas. Šiandien policija jau sulaikė tris įtariamuosius, bet ko jie tokiu elgesiu galėjo siekti, niekas dar nežino. Šiaip ar taip, visose metro stotelėse atsirado po kelis patruliuojančius pareigūnus ir tvyro šiokia tokia įtampa.

Viena iš pirmų teorijų, atsiradusių po sprogimų, kad tai dar viena Šiaurės Korėjos provokacija. Skamba nelabai įtikinamai, bet ką gali žinoti… Kalbant apie Šiaurę, vakar kaip tik universiteto dėka mainų studentai dalyvavo dar vienoje išvykoje. Šįkart – į Korėjos demilitarizuotą zoną (DMZ). Tai 4 km pločio juosta, likusi po Korėjos karo paliaubų pasirašymo ir tebedalinanti abi (teoriškai vis dar karo stovyje esančias) valstybes. Tiesa, į pačią DMZ negalima patekti, tad teko pabuvoti jos pakraščiuose.