Pakilę Borneo saloje, nusileidome Javos rytuose, Surabajos mieste. Džiungles ir retai apgyvendintas platybes pakeitė javų laukai ir galybė miestelių. Ko daugiau ir tikėtis, kai teritorijoje dvigubai didesnėje nei Lietuva gyvena susispaudę 143 milijonai žmonių. Vien pačioje Surabajoje ir apylinkėse virš 5,5 mln.

Surabaja, beje, reiškia „ryklio ir krokodilo miestas“ (sura – ryklys, buaya – krokodilas). Panašiai kaip koks Vilkaviškis :-)

Pastaruoju metu vėl nerimsta tektoninės plokštės. 14-tą dieną po pietų netoli šiaurinės Hokaido salos buvo beveik 7  balų drebėjimas, bet Tokijuj vos vos jautėsi (vieno balo). Tą patį vakarą krestelėjo ir visai čia pat, 6 balų, o Tokijuj jau siekė du-tris. Ir galiausiai šiąnakt pusę penkių vėl netolimas 5 balų, o Tokijuj vėl du-trys. Užteko, kad iš miegų prikeltų.

Gal ir gerai, kad taip po truputį plokštės įtampą nuleidinėja. Tiesa, pabandžius paskaitinėti, nėra bendro sutarimo, ar dažni maži drebėjimai kaip tik padeda išvengti didesnio, ar visgi jį pranašauja. Kaip bebūtų, jokios žymesnės žalos šie trys per paskutines dvi dienas nepadarė, gyvenimas teka įprastine vaga.

Kalbant ne apie drebėjimus, vakar nukeliavau iki centrinio Šindžiuku rajono. Iš pradžių neatsilaikiau neužsukęs į kelias muzikos įrašų parduotuves, kurių ten ne viena, ne dvi ir ne trys. Vien ko verta Diskunion gatvė, kur be centrinio pastato su septyniais plokštelėmis ir kompaktais prikimštais aukštais yra dar penkios tam tikrame stiliuje besispecializuojančios parduotuvės.

Ketvirtadienį po pietų vėl nusibeldžiau į Tokijo pakrašty esantį Tokyo Big Sight pažiūrėti tikriausiai didžiausios metuose ekologiškų produktų parodos Eco-Products 2011. Prieš mėnesį rašiau apie ten pat vykusią kitą, skirtą daugiausiai maistui, o ši buvo apskritai apie bet kokias daugiau ar mažiau „žalias“ inovacijas. Be to ir žymiai didesnė, apėmusi dvi didžiules sales ir per tris dienas sutraukusi, kaip skelbia organizatoriai, apie 180 000 lankytojų.

Nežinau ar prieš atvykdamas į Seulą, ar jau po to išgirdau gandą, kad yra kažkokie nemokami autobusai, vežantys į kitus miestus. Tik praeitą savaitę galiausiai prisiruošiau tuo pasidomėti išsamiau. Po kelių minučių paieškos atsidūriau šiame puslapyje, skirtame programai “Aplankyk Korėją 2010-2012“, kurios metu rengiami įvairūs turizmą populiarinantys renginiai. Tarp jų ir yra minėtieji autobusai, kurie tikrai važiuoja, tikrai už dyką ir net trimis kryptimis: į Džondžu, Gjongdžu arba Busano miestus. Tereikia užsiregistruoti ir pakliūti tarp laimingųjų, nes kartais norinčiųjų daugiau nei vietų, todėl rengiama loterija. Mano atveju jos neprireikė, nes pasirinkta kelionė į Džondžu, anot puslapyje rodomos statistikos, rečiausiai sulaukia itin didelio susidomėjimo. Tad šįryt kėliausi anksčiau nei įprastai ir 7.30 jau buvau šiaurinėje Seulo dalyje, iš kurios pajudėjo autobusas.

Štai tas gerasis vėžintojas.

Šios savaitės pradžia buvo visai rami. Pasėdėjau prie visokių smulkių mokslenimų, besiruošdamas korėjiečių atsiskaitymui sulipdžiau vikipedijos straipsnį apie šios kalbos gramatiką (toli gražu nepilnas ir tikriausiai turintis klaidų, tad prisijunkite su pataisymais), o per filmų paskaitą pažiūrėjau dar vieną korėjietišką filmą (“pipirmėtinis saldainis“, nieko ypatingo… jau kelintas korėjietiškas filmas, į kurio herojų elgesį negaliu įsijausti.)

Artėjant savaitgaliui prasidėjo išvykos į miestą. Orai buvo gražūs, todėl pradedant 5dieniu nemažai laiko praleidau už universiteto ribų. Kad vienas įrašas nesigautų pernelyg ilgas, skelsiu per pusę ir šiame pirmoji gastroliavimų dalis.

Vakar truputį lijo, bet jokių smėlio audrų nebuvo. Užtat bendrabutyje nuo pat ryto atjungė elektrą, nes vyko naujo pastato prijungimo į tinklą darbai. Kaip ir dauguma čia gyvenančių, patraukiau į miestą. Vieni ėjo žiūrėti į kino teatrą filmo, kiti šiaip kur pasėdėti, treti neištvėrę atsiskyrimo nuo virtualios tikrovės sulindo į internetines kavines, o aš važiavau atsisveikinti su Seulą paliekančia drauge iš Japonijos.

Iš pradžių susitarėm susitikti prie vienos kavinės, bet paaiškėjo, jog ji sekmadieniais uždaryta, todėl pritrūkę idėjų nusprendėm užsukti ne kur kitur, o į prie Sinčono stotelės esantį Loving Hut. Taip, tą patį, kur pirmą kartą apsilankęs gavau super aštrią sriubą. Kad tai nepasikartotų, šįkart paprašiau, jog nedėtų tiek daug čili. Nors užsisakyta doinčan džigė (tiršta fermentuotų sojos pupelių sriuba) buvo aštroka, bet jau normos ribose.

된장 찌개. Joje galima rasti tofu, daug grybų, visokių žolių, kažkiek daigų, svogūno laiškų ir aišku keistakvapės fermentuotos sojos pupelių masės.

Kadangi tądien nieko įdomesnio ir nenutiko, tai trumpai nukrypsiu į šoną ir pabandysiu bent truputį papasakoti neragavusiems korėjietiško maisto, ko iš jo tikėtis.

Šiandien Seule vėl pavasariško oro banga, būnant lauke net striukės nebereikia. Bet medžiai ir žolė dar neskuba žaliuoti, todėl bendra nuotaika tuo pačiu ir žiemiška.

Vakar diena prabėgo besimokant ir leidžiant laiką paskaitose, tik vakare užsukau į CECC klubą. Ten iš karto buvo nuspręsta eiti pavalgyti, tai porą valandų praleidau besėdėdamas ant grindų tipiškoje korėjietiškoje užeigoje, prie žemo stalo su dujine krosnele per vidurį. Ant jos uždeda keptuvę, prineša visokių kepimui tinkamų dalykų ir klientai patys pasigamina maistą pagal save. Dažniausiai tai būna visokie mėsos čirškinimai, todėl aš mėgavausi bančan (užkandžiais): surankiojau visą ant stalo buvusį tofu, marinuotus ridikus, svogūnų laiškus ir kitokias “smulkmenas“. Pavalgiau vidutiniškai, bet pats socializavimasis su korėjiečiais buvo visai smagus.

O šiandien pradėjau jau tradicines savaitgalines gastroles po miestą ir nuvykau į Gangnam rajoną. Iš turistinių knygelių aprašymo tai viena iš prabangiausių Seulo dalių, tačiau geriau pasidairius galima aptikti ne tik tai ir gale dienos atrodė, kad geriau vietoje “prabangiausia“ tiktų sakyti “kontrastingiausia.“ Bet reiktų pradėti iš eilės.

Iš pradžių (kaip ir pridera) apie orus. Nors prieš vykdamas į Seulą tikėjausi, kad čia bus kiek šilčiau, bet panašu, jog nuo lietuviško oro nepavyko pabėgti. Šįryt kompiuterio termometras tiek Kaune, tiek Seule rodė tą pačią temperatūrą – -1 C. Tiesa, dieną būna truputį šilčiau, bet tuo pačiu pučia žvarbus vėjas, todėl jausmas gan žiemiškas. Žvilgtelėjus į orų prognozę per artimiausias 10 dienų didesnių pokyčių nežadama. Atrodo, pavasaris čia neskuba.

Vakarykštę ramesnę dieną, kada sukiojausi tik netoli savo universiteto, pakeitė aktyvesnė. Ir toliau mankštinu kojas, kurios jau priprato prie ilgesnių atstumų, todėl šiandien net nesėdau į metro ir visur ėjau pėsčias. Padariau nemažą ratą ir sukoriau apie 13 kilometrų. Maršrutas pajuodintas (beje, visas nuotraukas galima spustelt ir pamatyti didesnes):

Pradžia ir pabaiga - Chung-Ang universitetas apatiniame kairiame kampe.

Vakar diena buvo gal ramiausia iki šiol buvusių. Pasitikrinęs pašto dėžutę radau laišką iš VDU politikos mokslų almanacho su kadaise jiems nusiųsto straipsnio recenzija, todėl teko paskirti pusdienį darant įvairius pataisymus.  Jeigu viskas bus gerai, turėsiu pirmąjį savo straipsnį akademiniame žurnale. Nieko ten per daug rimto, bet vis tiek smagu :) Be to, gera patirtis išsiaiškinant kaip veikia visa ta mokslinių žurnalų sistema.

Po pietų ėjau į paskaitą apie Japoniją ir Azijos regionalizmą. Profesorius labai draugiškas, jau pensijoje, bet vis dar turi keletą paskaitų. Pirmam kartui papasakojo savo įdomią ir vingiuotą gyvenimo istoriją, pravedė įvadą į tarptautinius santykius ir parodė filmą apie Japoniją.

Taip diena ir pasibaigė, be jokių anksčiau vykusių kelionių po miestą. Kad tai atsverti, šeštadienis buvo žymiai judresnis.

Sveikinimai su Nepriklausomybės diena :) Čia aš ne pavėluotai apie vasario 16-tą ar paankstintai apie kovo 11-tą, o apie kovo 1-ąją. Mat 1919 metais tą dieną Korėjos nacionalistai paskelbė nepriklausomybės deklaraciją, siekdami išsivaduoti iš Japonijos okupacijos. Deja, planas nepavyko. Po Antrojo Pasaulinio pabaigos šalį užėmė per pusę sovietai ir amerikiečiai, vėliau pusiasalis suskilo į dvi atskiras valstybės ir Korėja kaip tokia vis dar nėra vieningas darinys. Kaip bebūtų, pietų pusę kovo 1-ąją švenčia kaip nepriklausomybės dieną.

Kadangi viskas čia gan painu (nepriklausomybės diena nežymi pačios nepriklausomybės atgavimo įvykio), anot apklausų, pusė korėjiečių jaunimo nežino, kas gi minima tą kovo pirmąją. Įtariu, kad jiems tada svarbiausia, jog tai laisvadienis ir mokslo metai, kurie čia prasideda būtent kovo 1 d., nusikelia truputį vėliau :-)