Tikriausiai dauguma yra girdėję, kad Japonija pasižymi aptarnavimo kokybe. Klientai čia gerbiami, jais siekiama visakeriopai pasirūpinti, parodyti dėmesį ir palikti gerą įspūdį. Visa tai smagu, bet kartais šiek tiek persistengiama ir prasideda, kaip aš sakau, „apšokinėjimas“ – bereikalingas ir kartais įkyrus arba gluminantis aptarnavimas. Pavyzdžiui, pirkinių maišelio panešimai iki išėjimo, palydėjimai ir atsilankstymai prie lifto, perdėti atsiprašymai, jeigu atsiranda kokių nors netikėtų nepatogumų. Keli kiti atvejai:
– du darbuotojai perspėja pėsčiuosius apie ant žemės nutiestą kabelį
Baigėsi universitete atostogos ir rečiau bepapildau blogą. Be to, per Japoniją iš pietų į šiaurę keliauja sakurų žydėjimo banga, todėl kelis pusdienius paskyriau nuvykimui vis į kitą parką, pasidžiaugti pavasariu ir pažiūrėt, kaip kiti švenčia hanami – žiedų šventę. Visa gamta bunda, žaliuoja, žydi, pavasariškai (o palyginus su Lietuva, tai ir beveik vasariškai) šilta…. Jeigu kada susiruoštumėte atvykti į Japoniją, rekomenduoju pasirinkti būtent balandžio pradžią, kada žydi sakuros, arba spalio galą, kada gamta nusidažo rudens spalvomis. Pamatysite gražių vaizdų, nevargins nei lietus, nei žiemos žvarbumas ar vasaros tvankumas su +35 laipsniais.
Per BBC galima paklausyti visai įdomią radijo laidą apie kintančią Japonijos maisto kultūrą ir žemės ūkį – Japan’s Food Dilemma. Prie jos prisiminiau vieną interviu, kuris buvo kaip klausymo užduotis per japonų kalbos atsiskaitymą. Jame vienas profesorius pažėrė pluoštą skaičių ir faktų, dalis kurių minimi ir BBC laidoje. Pavyzdžiui:
Japonija yra didžiausia maisto importuotoja pasaulyje (statistika kelių metų senumo, bet gal vis dar taip ir yra);
Japonija iš savo žemės ūkio gauna 40% suvartojamo maisto, likusius 60% importuoja;
žemės ūkis Japonijoje labai „senas“ – vidutinis ūkininkų amžius virš 60 metų. Be to, gausiai subsidijuojamas, o kai kuriems produktams uždėti dideli muitai, kad apsaugoti vietinius augintojus. Todėl vietinis maistas gan brangus. Pavyzdžiui, ryžių kilogramas kainuoja apie 12lt, pora morkų – virš 3lt, ir pan. Tiesa, pastaruoju metu nemažai kalbama apie reformas, rinkos liberalizavimą ir kitus dalykus, kurie sukelia nemažai ginčių;
iš viso per metus Japonijos gyventojai suvalgo apie 50 milijonų tonų maisto, iš kurio 30 mln. tonų importuoja;
daugiausiai maisto į Japoniją atkeliauja iš Šiaurės Amerikos (beveik 16 mln. tonų), tada seka Azija (beveik 8 mln.), nemažai ir iš Europos (apie 2 mln.);
iš tų 50 milijonų tonų kasmet į šiukšliadėžes keliauja apie 9 milijonai dar tebetinkamo naudoti maisto (dažna problema išsivysčiusiose šalyse, Japonija ne išskirtinė).
Prie to pačio dar vienas BBC straipsniukas apie Japonijos vaisių dovanojimo kultūrą ir prie jos prisitaikiusią pasiūlą. Jeigu trumpai, tai čia užsukę į prekybos centrą galite išvysti pagarbiai išdėstytus pavienius melionus, obuolius, vynuoges, braškes, mangus ir kitokius vaisius, arba jų rinkinius, gražiai įpakuotus į dėžutes. Vaisiai bus atrinkti taisyklingų formų, spalvų, be jokių pažeidimų, kartais su prierašais apie ypatingą jų auginimą ir priežiūrą. Jeigu susiviliosite, už visą šį grožį reikės pakloti nemenkas sumas. Tarkime, kelis šimtus už melioną arba keliasdešimt litų už vieną obuolį. Dažniausiai tokie vaisiai nėra šiaip parsinešimui namo ir suvalgymui. Juos perka kaip prabangias dovanas ypatingoms progoms arba norint pamaloninti verslo partnerius.
Kad jau yra paklausa, bus ir pasiūla. Kaimuose tam tikslui atsiradę kruopščiai prižiūrimi sodai, daržai, šiltnamiai, kuriuose siekiama kiekvieno vaisiaus skonio ir išvaizdos tobulumo. Tai iliustruojančios nuotraukos, taip pat iš BBC.
Pabaigai vienas video apie vaisių kainomis besistebinčius amerikiečius :)
Pratęsiu praėjusiam įraše pradėtą grožio temą šįkart persikeldamas į šiuos laikus ir trumpai žvilgteldamas į Japonijos statybininkų madas. Tai man padės padaryti kompanija Tobi, siuvanti darbinius rūbus, ir jos spalvingi katalogai, kuriuos susidomėjusieji gali rasti pdf formatu štai čia. Plačiau nuotraukų nekomentuosiu, tik paminėsiu, kad statybininkai Japonijoje turi savo specialius rūbus ir avalynę, iš kurių juos nesunku atpažinti. Kiekviena statybinio kostiumo detalė turi savo funkciją, viskas jame apgalvota ir praktiška. Sakyčiau, kad šiuolaikiniai statybininkai labiausiai iš visų darbuotojų primena samurajus, tik vietoje kardo nešiojasi grąžtą, plaktuką arba laužtuvą :)
Šiandien su japonų kalbos klase nuėjom į čia pat esantį ICU muziejų (apie jį trumpai jau buvau užsiminęs). Viskas ten po senovei, tik pasikeitus nenuolatinė antro aukšto ekspozicija: vietoj prieš tai buvusių popieriaus raižinių išstatytos senovinės kosmetikos dėžutės (kaip kad šioje nuotraukoje), veidrodėliai ir kitokie grožio reikmenys. Visai įdomu pasižiūrėti, ypač į veidrodžius, kurių metaliniai rėmeliai išgraviruoti įvairiausiais motyvais.
Prie eksponatų buvo truputį parašyta ir apie senąsias madas. Neįprasčiausia detalė susijusi su anksčiau buvusiu dantų grožio supratimu. Jeigu dabar nemažai žmonių sapnuoja apie baltus dantis ir sumoka nemažus pinigus visokioms balinimo procedūros, tai tuo tarpu Japonijoje bei Pietų Azijoje ilgą laiką grožio idealas buvo dantys, iš tolo blizgantys savo juodumu.
Pastarosios dienos buvo pakankamai ramios. Penktadienį baigėsi atostogos ir nuėjau į porą paskaitų, bet jose dar pošventinės nuotaikos, nes nei dėstytojai labai rimtai į darbą kibo, nei studentai gausiai susirinko. Nemažai klasiokų-kursiokų išvažinėję po užsienius arba grįžę namo ir dar nebuvo parvykę atgal į universitetą. Prie to prisidėjo ir tai, kad šiandien (sausio 9-tą) Japonijoje laisvadienis, todėl po pirmos darbingesnės dienos iškart iškrito ilgas savaitgalis, tikriausiai paskatinęs daugelį keliom dienom prasitęsti atostogos.
senbeiten.wordpress.com 