Kaip matosi iš blogo, laikas nuo paskutinio įrašo ne itin kelioniškas (apie buvimą Lietuvoje paprastai nerašau), o ir užimtas įvairiom veiklomis tiek, kad tik po metų atėjo įkvėpimas surinkti paskutinio pakeliavimo po Pietryčių Aziją įspūdžius. Jis patogiai gavosi kaip grįžimas iš Japonijos į Lietuvą, o beieškant skrydžių prisijungė kelios papildomos šalys. Tad galiausiai susidėliojo toks maršrutas: Japonija (2014 m. lapkričio 13 d.)  – Honkongas – Makao – Vietnamas – Kambodža – Laosas – Tailandas – Norvegija – Lietuva (2014 m. gruodžio 23 d.) Įspūdžių išsamiai nerašiau, todėl čia tiesiog keli trumpi pastebėjimai ir nuotykiai palydimi nuotraukų. Galima iš anksto perspėti, kad prieš keliaudami buvom ganėtinai pavargę nuo Tokijaus ir didelių miestų apskritai. Be to, išlepinti ankstesnių apsilankymų Indonezijoje ir Malaizijoje, su kuriomis galėjom lyginti šias šalis.

Pasidalinsiu vienu ilgu kitų blogerių įrašu apie tai, kaip jie 2012-2013 metų žiemą praleido Pietryčių Azijoje, daugiausiai Tailande. Daug teksto, bet dar daugiau ir gražių nuotraukų. Užteko beveik savaitei paskaitymų prieš miegą :-)

mantaspra.com/2012-2013-ziemojimo-ipatumai-fotoreportazas-is-pr-azijos-nuolat-atnaujinamas/

Truputis praktinės patirties, likusios iš kelionės, ir kelios padrikos nuotraukos, kurios nepateko į praėjusius įrašus.

Transportas. Keliaujant Azijoje praverčia žinoti kelis pigių avialinijų pavadinimus: AirAsia, Peach, JetStar, Tiger… Be jų yra ir keletas smulkesnių. Paderinus kelionę prie pigių bilietų, galima nemažai sutaupyti. Judant žeme, autobusų ir traukinių kainos panašios. Borneo saloje belieka tik autobusai ir laivai.

Saugumas. Per visą kelionę nieko blogo nenutiko. Žmonės pasirodė draugiški, bet ir mes į rizikingesnes situacijas nesivėlėme. Pinigus ir dokumentus saugojome, kitus daiktus taip pat prižiūrėjome, bet iš bendros atmosferos atrodė, kad niekas labai ten ir nesitaiko jų nugvelbti.

Sveikata. Taip pat nieko nenutiko, bet pastangų įdėjome: pirkdavome vandenį arba gerdavom filtruotą (hosteliai turėdavo filtrus), prieš valgį plaudavome rankas, o jei nėra kaip, tada su alkoholinėm servėtėlėm valydavomės, rinkdavomės tvarkingesnes užeigėles, vaisius plaudavom ir lupdavom, į mišką eidami purškėmės nuo uodų (šie nešioja maliariją ir dengė gripą). Skiepytis nesiskiepijom, bet planuojant būti ilgesnį laiką atokesnėse vietose arba pasirinkus rizikingesnes šalis, tikriausiai verta.

Pinigai. Visur keityklos priima dolerius, eurus, kinų juanius ir japonų jienas. Aišku, tinka ir aplinkinių šalių valiutos. Geriausi kursai pigiausiose šalyse (mūsų atveju – Malaizijoje), miestų centruose. Turtingesnėse matomai išlaidų daugiau, tai ir kursą kilsteli. Niekur nebuvo keitimo mokesčio, telieka geriausią kursą pasiieškoti.

Informacija. Praverčia Lonely Planet ar kitokia kelionių knygą, ją galima keliaujant laisvu laiku autobuse ar traukiny skaitinėti ir taip kažką įdomaus surasti. Praktiškos informacijos turi ir wikitravel arba tripadvisor. Miestuose galima užeiti į turizmo skyrius, bent jau žemėlapių pasiimti.

Gal ir viskas. Jeigu kažko nepaminėjau, klauskite :-)

Istorijos pabaigai truputis nuotraukų. Reklamos Malaizijoje:

Antros dienos Taipėjuje vakaras prabėgo Šilino turguje, kuris neva didžiausias ir verčiausias aplankyti iš visų miesto turgų. Dydis jo tikrai nemažas, bet ar daugiausiai įspūdžius paliks, galima ir ginčytis. Bent man jau praėjusį kartą paminėtas netoliese buvęs turgelis atrodė išskirtinesnis, nes Šilinas sumodernintas, prekiautojai į kioskelius ar kaip kitaip tvarkingiau po stogu sudėlioti, nevyksta tiek daug improvizuoto veiksmo tiesiog ant gatvės.

Liko neaprašytos trys paskutinės kelionės dienos. Kadangi iš Kota Kinabalu lėktuvai neskrenda į Japoniją, buvo gera proga išsirinkti dar vieną šalį ir sugrįžti pro ją. Pro Filipinus kiek brangoka, o ir šalis didelė, verčiau atskirą išvyką į ją surengti. Tuo tarpu Taivanas atrodė kaip tik. Nors koją įkėlėm tik į Taipėjų ir truputį aplink jį, trijų dienų užteko susidaryti bent jau šiokį tokį įspūdį, kas tai per šalis.

Atstumas tarp Miri ir Brunėjaus sostinės Bandar Seri Begavano neilgas, todėl autobuse praleidžiam gal tik 3 valandas. Nepaisant to spėjam beveik visą Brunėjų ir pervažiuoti, nes jo dydis apie 12 kartų mažesnis nei Lietuvos. Stabtelim tik pasienio poste, kurį randam visai tuščią, net darbuotojai kažkur dinge. Atsiranda tik po kokių 15 minučių ir neskubėdami mus suštampuoja.

Antros kelionės dienos popietė ir mes jau Singapūre. Traukinys sustojo tik kirtus sieną, perėjome patikras, gavom po štampą į pasą ir išėjome ieškoti, kaip nusigauti iki centrinės dalies. Lig tol įsivaizdavau, kad Singapūras bus visas užstatytas daugiaaukščiais, nes plotas mažulytis, o gyventojų virš 5 mln., bet yra ten ir laukų, ir plačių kelių, ir atviresnių erdvių. Tiesa, beveik visi gyventojai gyvena daugiabučiuose, kurių ištisi „miegamieji“ rajonai, bet centre užsilikę ir mažesnių senesnius laikus menančių namelių. Sakyčiau, kad ši nuotrauka labai gerai parodo Singapūro įvairovę:

Jau koks mėnesis kaip po truputį lipdome kelionės į Pietryčių Aziją planus. Labiausiai norisi apžiūrėti Malaiziją ir Indoneziją, bet pradėjus darytis įdomesnių vietų sąrašėlį paaiškėjo, kad per dvi savaites, kurias šiuo metu galime skirti išvykai, geriau apsiriboti tik Malaizija. Indonezija liks kitam kartui. Nepaisant to, pakeliui patogu užsukti į Singapūrą ir Brunėjų, o grįžtant stabtelėti Taivane, todėl iš viso susidarys keturios šalys. Maršrutas turėtų būti maždaug toks: Tokijas -> skrydis į Kuala Lumpūrą -> traukinys į Singapūrą -> skrydis atgal į Malaiziją, tik jau į jos Borneo salos dalyje esantį Kučino miestą -> laivu iki Sibu miesto -> autobusu iki Miri miesto -> autobusu į Brunėjų -> autobusu atgalį Malaiziją, Kota Kinabalu miestą -> autobusu iki Sandakano miesto (dėl šito dar neaišku*) -> autobusu atgal į Kota Kinabalu -> skrydis į Taipėjų -> skrydis į Osaką -> autobusu į Tokijų. Aišku, daug paprasčiau visa tai atrodo žemėlapyje.

Keliaujant po Pietryčių ir Pietų Aziją geriausias pagalbininkas yra AirAsia oro linijos. Jos pigios, todėl galima nelabai brangiai ilgesnius atstumus įveikti. Tarkime, Tokijas-Kuala Lumpūras kainavo su visais mokesčiais 620Lt, o Taipėjus-Osaka – 200Lt. Tiesa, norint gauti pigius bilietus reikia ne skrydžius derinti prie planų, o planus prie skrydžių, nes kartais viena diena į šoną ir kaina būna dviguba. Dėl to grįžtant gavosi sustojimas Taivane, nes tiesioginis skrydis iš Malaizijos į Japoniją būtų brangesnis nei sulipdant du skrydžius su stabtelėjimu Taipėjuje. Panašiai ir su skrydžiu Taipėjus-Osaka, kuris žymiai pigesnis nei Taipėjus-Tokijas ir verta pavažiuoti likusį atstumą su autobusu. Žodžiu, norint mažiau išleisti, verta peržiūrėti įvairiausias jungtis.

Transportą žeme galima daugmaž pasiplanuoti iš keliautojų įspūdžių internete. Padeda tiek įvairūs blogai, tiek ir labiau į keliautojus orientuoti puslapiai (tarkime, tripadvisor.com forumai ir vietovių apžvalgos). Kiek viskas atitiks tikrovę, neaišku, nes susidaro įspūdis, kad ten maršrutai kas porą metų keičiasi, stotys perkeliamos iš vieno miesto galo į kitą ir pan., todėl skaitant įspūdžius internete reikia mažiau pasitikėti senesniais nei 2012 metų pasakojimais.

Nakvynės paieškos iš pradžių prasidėjo nuo couchsurfing, bet nelabai sekėsi. Išsirinkome žmones, kurie turi panašių interesų, parašėm gal 15 ilgokų prašymų į pagrindinius miestus, bet sulaukėm tik vieno neigiamo ir vieno teigiamo atsako. Iš kitų tylu, nors rodo, kad buvo prisijungę ir prašymą turėjo pamatyti. Įdomiausia su viena mergina, kuri pasirašiusi, kad administruoja aplinkos apsaugos projektus palmių aliejaus kompanijose, todėl jai pasiūliau šiaip susitikti, pasikalbėti, nes domiuosi šia sritimi, bet… nieko neatrašiusi, sekančią dieną ji išsiregistravo iš couchsurfing. Gal čia kokio kultūrinio skirtumo neperpratau… Kaip bebūtų, teko pereiti prie viešbučių paieškos. Jų kainos nesikandžioja, galima vienai nakčiai gauti kambarėlį už 20-30Lt, todėl dauguma naktų prabėgs juose, o ne vietinių žmonių namuose. Nebent netikėtai kažkas iš tų likusių trylikos atrašys, kad gali priimti :-)

Kelionėje turistavimą bandysiu derinti su darbu, nes reikia padaryti kelis interviu mano tyrimui apie tropinius miškus. Jau sutaręs 9 susitikimus. Jeigu pavyks, gausis vidutiniškai po vieną kiekvienai Malaizijoje praleistai dienai. Tuo tarpu Singapūre, Brunėjuje ir Taivane bus galima paatostogauti. Su miškais bandysim susieti ir laisvą laiką: nuvykti į porą saugomų teritorijų, padaryti kelias ekskursijas po džiungles, gal ir orangutangus arba didnoses pavyks tarp medžių pamatyti.

Išvykstam jau už poros dienų, todėl bloge iki mėnesio galo bus tylu ramu, bet paskui bent kelis įrašus kelionėms įspūdžiams tikrai paskirsiu :-)

* Apie Sandakaną ir kodėl iki jo gali nepavykti nuvažiuoti.

Sandakanas yra vienas iš didesnių miestu Sabaho valstijoje – Malaizijos dalyje, kuri arčiausiai prie Filipinų. Paskutines dvi-tris savaites maždaug 100 kilometrų nuo jo vyksta neramumai, kurių malšinti iškviesta šalies armija. Jeigu per ateinančias dienas suaktyvės ir išsiplės, teks atsisakyti minties važiuoti į tą pusę. Bet tikėkimės, kad nurims.

Neramumų priežastis su gana ilga istorija. XV a. beveik visas Sabahas ir salos tarp dabartinės Malaizijos ir Filipinų priklausė Sulu sultonatui. XIX a. britai, tuo metu kolonizavę aplinkines teritorijas, susitarė su sultonu, kad jis išnuomos Sabahą už sumą, kuri šiuo metu verta 1500 dolerių per metus. Sultonatas po kiek laiko subyrėjo, o po Antro pasaulinio karo buvo sulipdytos naujos Malaizijos ir Filipinų valstybės. Sultonato teritorijos tapo Filipinais, o Sabahas iš britų buvo perduotas Malaizijai. Pastaroji laikosi sutarties ir kasmet Filipinams už teritoriją, kuri truputį didesnė nei Lietuva, perveda 1500 dolerių. Filipinai nors ir nepatenkinti, šio klausimo per daug į paviršių nekelia, tačiau ir nepripažįsta, kad tokia situacija jiems priimtina. Bet… yra išlikę Sulu sultono palikuonių, kurie tarpusavyje lig šiol ginčijasi, kuris iš jų yra tikrasis sosto paveldėtojas. Vienas iš kandidatų turi sutelkęs būrį pasekėjų, pasiryžusių jam padėti susigrąžinti istorines žemes, o gal būt ir atkurti patį sultonatą. Virš 200 tų pasekėjų vasario viduryje apsiginklavo ir atplaukę išsilaipino Sabaho pietryčiuose, nedideliame miestelyje. Iš pradžių su jais derėtis buvo pasiųsta policija, įvyko susišaudymai, keli žmonės žuvo. Nepavykus numalšinti konflikto, Malaizija prieš kelias dienas pasiuntė armiją, tačiau lig šiol neaišku, kuo viskas baigsis ir ar nepatenkinti sultono pasekėjai nesugalvos išsiųsti dar vieno laivo į kokį kitą Sabaho pakrantės miestą.

Kaip visada, plačiau apie tai visko surankiojus vikipedija.