Vakar iš antro karto pagaliau apsigyniau disertaciją. Iš antro, nes rugsėjo pradžioje buvo nustatyta šio pirmadienio data, tačiau atkeliavo taifūnas ir viską teko nukelti dviem dienom vėliau. Nepaisant to, viskas praėjo gan sklandžiai ir be staigmenų. Teoriškai gynimas viešas, bet universitetas mažas, o ir nereklamuoja tokio įvykio kiekvienoje skelbimų lentoje, tad klausytojais ir egzaminuotojais tebuvo keturių profesorių komitetas. Mano pristatymas, jų klausimai, pastabos, pasvarstymai apie tolimesnes tyrimų galimybes ir po kiek daugiau nei valandos gynimas buvo baigtas. Beliko keli biurokratiniai formalumai ir ICU etapas bus įveiktas.

Per šiuos trejus su trupučiu metų mėgstamiausia mokymosi vieta keitėsi kelis kartus. Iš pradžių patogiausia būdavo bendrabučio kambaryje. Vėliau karts nuo karto eidavau visai dienai į biblioteką. Tada šią vasarą persikrausčiau į magistrantų kambarį, kuris atostogų metu buvo tylus ramus ir labai tikdavo leisti laiką. Tik tiek, kad ten kiekvienas stalas turi po savo šeimininką: mokslo metų pradžioje užsiimi laisvą (jeigu būna), įsikuri, apsistatai knygomis, daiktais, maistu ir kitokiais papuošimais ir jis būna tavo, kol nepabaigti studijų. Vasarą aš užėmiau kažkieno, kas nė sykio taip ir nepasirodė, bet nuo rugsėjo visiems sujudus teko ieškoti kokio kito kampelio prisiglausti.

Tokia tad priešistorė to, apie ką noriu papasakoti :-)

Šį savaitgalį vyko kasmetinė universiteto šventė. Jai labiausiai ruošiasi įvairūs studentų būreliai. Vieni rengia pasirodymus ant scenos, kiti pardavinėja maistą, treti kažkuo kitu prekiauja. Abi dienas būna daug šurmulio, ateina žmonių iš už universiteto ribų. Patys studentai paruošia ir visas dekoracijas, palaiko tvarką. Žodžiu, didžia dalimi studentų šventė studentams. Pluoštelis nuotraukų, kaip ten kas atrodė.

Spalio pradžia ir čia jau truputį rudeniška, bet lyginant su Lietuva, pati ta vasara, kai anei karšta, anei vėsu. Dienomis sukasi aplink +25, naktį atvėsta iki +20. Būtų neblogai, jeigu kiaurus metus šitaip, nors ir kiek nuobodoka. Tradiciškai rudenį link Japonijos nuo Pietryčių Azijos atslenka taifūnai. Per Tokijų tik vienas dar tepraėjo, o ir tas palyginti silpnas. Pasibaigus neteko medžių su šaknimis išverstų, kaip kad prieš porą metų, pamatyti. Tik smulkių šakelių prilaužyta.

Šių dienų ne tik mano universiteto, bet ir visos Japonijos naujiena – sulaikyti du ICU studentai, turėję 10 gramų kanapių. Pranešė keli laikraščiai, parodė televizija, internete nemažai pranešimų. Žodžiu, skandalas. Tiek universiteto taisyklės, tiek Japonijos įstatymai šiuo atžvilgiu griežti – prasižengusiems teks atsisveikinti su studijomis ir laukti teismo. Jeigu pasiseks, gaus pusę metų kalėjimo. Jeigu ne, gali grėsti iki penkerių. Tie, kurie kanapes augina, jomis prekiauja arba bando į Japoniją įvežti, gali gauti ir iki septynerių metų. O turint reikalų su amfetaminu, heroinu ar kitokiais narkotikais, kalėjime tektų prasėdėti ir dešimtį arba penkiolika metų.

“Negalima. Visiškai. Kanapė (marihuana)“

Neturiu labai kažko iš paskutinių dienų papasakoti. Baigėsi vasara, sukako metai nuo sugrįžimo į Japoniją, prasidėjo naujas semestras. Universitetas pagyvėjo, privažiavo mainų studentų. Naujokai nuo pirmų dienų užsiėmę: dienomis bėgioja į įvairius supažindinimo su čia galiojančia tvarka renginius, o vakarais eina socializuotis į barus.

Pabūti naujoku teko ir man, nes įsidarbinau dėstytojo asistentu, todėl šiandien ėjau į instruktažą, ką užimant tokias pareigas reikės daryti. Tai savotiška doktorantų praktika, susidedanti iš fizinio darbo (atšviesti lapus, sujungti aparatūrą ir pan.), nuobodaus popierizmo (registruoti studentų lankomumą), daug mąstymo nereikalaujančių užduočių atlikimo (ištaisyti tarpinių atsiskaitymų testus) ir kažkiek kūrybingesnės veiklos (prisidėti prie seminarų vedimo). Lyginant su Lietuvos universitetų praktika, kur reikia pačiam paruošti dalyko programą ir dėstyti, ši žymiai paprastesnė, bet pajausti paskaitų „virtuvę“ yra galimybių. Kaip galima tikėtis, vieni profesoriai iš asistentų nori aktyvesnio dalyvavimo, kitiems užtenka, kad tik įjungtų projektorių prieš paskaitą ir kartais atšviestų vieną kitą lapą. Maniškis, kiek teko girdėti, yra iš reiklesnių, kuo visai džiaugiuosi, nes bus įdomesnė patirtis.

Be dviejų per savaitę asistuojamų paskaitų tradiciškai turėsiu japonų kalbos kursus, o visą kitą laiką galėsiu skirti savo tyrimo stūmimui į priekį.

Kad nepabaigti tiesiog visko prirašius, štai šiek tiek rudeniškas skėrelis:

Pastarosiom dienom universitete buvo didysis studentų kraustymasis. Savaitgalį įvyko diplomų įteikimo ceremonija įstojusiems rugsėjo mėnesį, o jau kitą dieną beveik visi turėjo palikti bendrabučius. Per vasarą liko tik dirbantys universitete, tebesėdintys prie tyrimų arba, užsieniečių atveju, nepanorę grįžti vasaros atostogoms į savo šalis. Dėl to viskas nuščiuvę, vakarais nedega languose šviesos, o dieną vos vieną kitą žmogų pamatysi.

Diplomų įteikimas universiteto koplyčioje. Baigusių nebuvo itin daug – apie 130 studentų (tarp jų ~20 magistrų ir 2 doktorantai), nes didesnė dalis, pagal japonišką tradiciją, diplomus gauna vasario arba kovo mėnesiais.

Šiandien jau nustojo lyti ir buvo galima pratęsti ekskursijas po miestą. Tačiau niekur labai toli ir nenuvykau. Vidurdienį susitikę su “draugeliu“ pavaikščiojom po universitetinį miestelį, aiškinomės tarptautinių ryšių centre įvairius biurokratinius klausimus, o paskui nuėjom į banką ir ten pervedžiau pusantro milijono vonų už bendrabutį. Teko atsisveikinti su šia krūvele Sedžiongų ir Šinių :)