Vakar iš antro karto pagaliau apsigyniau disertaciją. Iš antro, nes rugsėjo pradžioje buvo nustatyta šio pirmadienio data, tačiau atkeliavo taifūnas ir viską teko nukelti dviem dienom vėliau. Nepaisant to, viskas praėjo gan sklandžiai ir be staigmenų. Teoriškai gynimas viešas, bet universitetas mažas, o ir nereklamuoja tokio įvykio kiekvienoje skelbimų lentoje, tad klausytojais ir egzaminuotojais tebuvo keturių profesorių komitetas. Mano pristatymas, jų klausimai, pastabos, pasvarstymai apie tolimesnes tyrimų galimybes ir po kiek daugiau nei valandos gynimas buvo baigtas. Beliko keli biurokratiniai formalumai ir ICU etapas bus įveiktas.
Per šiuos trejus su trupučiu metų mėgstamiausia mokymosi vieta keitėsi kelis kartus. Iš pradžių patogiausia būdavo bendrabučio kambaryje. Vėliau karts nuo karto eidavau visai dienai į biblioteką. Tada šią vasarą persikrausčiau į magistrantų kambarį, kuris atostogų metu buvo tylus ramus ir labai tikdavo leisti laiką. Tik tiek, kad ten kiekvienas stalas turi po savo šeimininką: mokslo metų pradžioje užsiimi laisvą (jeigu būna), įsikuri, apsistatai knygomis, daiktais, maistu ir kitokiais papuošimais ir jis būna tavo, kol nepabaigti studijų. Vasarą aš užėmiau kažkieno, kas nė sykio taip ir nepasirodė, bet nuo rugsėjo visiems sujudus teko ieškoti kokio kito kampelio prisiglausti.
Tokia tad priešistorė to, apie ką noriu papasakoti :-)
Atėjau nupūsti ant blogo susikaupusias daugiau nei mėnesio senumo dulkes. Teko rinktis, arba per rugpjūčio mėnesį pabaigiu disertaciją ir blogą atidedu į šalį, arba neaišku ar pabaigiu, bet neatidedu. Ką nusprendžiau, tikriausiai aišku :-)
Taigi, disertacija laukia komisijos nuosprendžio, beliks tik už kelių savaičių apginti. Pasiekus tokią stadiją, galima papasakoti, kaip čia viskas Japonijoje vyksta (kituose universitetuose gali būti variacijų, bet neteko iš ko nors nugirsti, kad būtų labai didelės).
Pirmi metai prasideda nuo bendravimo su vadovu ir tyrimo plano nušlifavimo. Jeigu įstoji su ambicijom padaryti kažką labai didingo ir plačiai užgriebiančio, jas reikės apkarpyti, susiaurinti, sutikslinti ir nuleisti ant žemės. O jeigu iš karto su labai aiškia tyrimo problema ir metodologija, tuomet gal net ir nieko nereikės daryti. Aš buvau kažkur tame tarpe, todėl teko truputį padirbėti. Ne itin detalus planas (iki 10 psl.) turi atsirasti per pirmą mėnesį.
Sekantis žingsnis yra susirinkti bent trijų narių komitetą, kuris padės su disertacija ir bus teisėjai per gynimą. Naujame universitete tai gan sudėtinga, nežinai, ko iš ko tikėtis. Kaip ir visur, yra tingesnių profesorių, kurie su studentais nebendrauja, ir yra tokių, kurie per valandą atsiunčia pakomentavę keliolika lapų. Jeigu universitetas mažas, tada net ir pasirinkimo prabangos nėra, tenka kviestis tuos, kurie kažkiek arčiau tyrimo temos.
Su komitetu iš pradžių tenka bendrauti gan aktyviai, nes reikia išlaikyti jų duodamus kandidatūros egzaminus. Vieniems pasiruošimui rašai nedidelius straipsnius jų siūlomomis temomis, kiti duoda skaityti krūvą knygų, treti dar ką sugalvoja… Galiausiai antrų metų pradžioje eini kartu su kitais doktorantais į kabinetą su prižiūrėtoju, gauni voką, ten randi komiteto profesorių užduotis, sėdi prie jų kelias valandas ir paskui apie porą savaičių lauki rezultatų. Jeigu išlaikai, tampi pretendentu į doktorantus. Jeigu ne, po kelių mėnesių laikai egzaminą iš naujo.
Be visų šitų veiklų pirmais ir vėlesniais metais gali lankyti kokias nori paskaitas (neprivaloma, tad jeigu pats nori arba vadovas kažką siūlo). Aš kibau į japonų kalbos kursus, kurie suvalgė daug laiko. Aišku, sėdi kažkiek ir prie tyrimo, pasidarai bent jau literatūros apžvalgą ir teorinę dalį.
Išlaikius egzaminus, antrų metų pirma pusė skiriama detalesnio tyrimo plano rašymui. Šis jau apie 30-50 psl., surašai ką ir kaip ir kodėl darysi. Metų viduryje tenka jį prieš komisiją apsiginti. Tuo pačiu gauni visokių pasiūlymų ir patarimų, kuriuose reikia nepasiklysti, mat kiekvienas narys žiūri iš savo specializacijos taško ir suka tavo planą arčiau savo srities. Kaip bebūtų, po pusantrų metų turi (daugmaž) aiškią kryptį, kuria eiti tolyn.
Su komisija jau nebereikia bendrauti beveik visus ateinančius metus, tik raportuoji, kaip sekasi, vadovui. Be to, kad sėdėtum prie savo tyrimo, taip pat bandai ieškoti konferencijų arba žurnalų, kur galėtum padaryti pranešimą arba išspausdinti straipsnį. Nors nėra griežtai privaloma, bent kelis išėjimus į viešumą reikia turėti.
Trečių metų pirmoje pusėje nieko naujo, bet antroje jau reikia (mano atveju, kad neprarasčiau stipendijos) turėti beveik pabaigus disertaciją ir sėkmingai praeiti jos katedrinį (išankstinį) gynimą. Vėl pabendrauji su komisija, gauni krūva komentarų ir eini toliau darbuotis, kad per likusius kelis mėnesius į juos visus atsižvelgtum. Jeigu greitai susisuki, gali spėti viską galutinai apsiginti trečių metų gale. Man taip nepavyko, nes darbo vadovas buvo metam išvykęs į savo „sabbatical“ atostogas ir grįžo tik šiandien. Dėl to viskas nusikėlė ir panašu, kad galutinis gynimas bus rugsėjo pabaigoje.
Kažko trūksta, ar ne? Taip, lyginant su Lietuva doktorantai neturi dėstymo praktikos. Vietoje jos, dirbi universitete kaip dėstytojo asistentas: padedi pasiruošti paskaitoms, vedi seminarus, taisai darbus ir pan. Nieko rimto, bet su universiteto virtuve truputį susipažįsti.
Dar reikia pridurti, kad treji metai yra minimumas ir daugelis, nespaudžiami stipendijos reikalavimų, mokosi penkerius, šešerius ar septynerius metus.
Tiek trumpai, su daug praleistų detalių. O kad įrašas neatrodytų liūdnai be nuotraukos, čia priešpaskutinę savaitę nusmigusio laptopo dėlionė. Sustojo ventiliatorius ir kad jį pasiekti ir išimti, reikėjo iki tiek išardyti.
Trumpai apie bibliotekas Japonijoje, nes tenka tai vienoje, tai kitoje pabuvoti. Visų pirma, jų čia tikrai daug. Bent Tokijuje labai lengva rasti vieną netoliese. Jos visos atviros, galima užsinorėjus eiti paskaityti laikraščių ar žurnalų. Jeigu norėsis pasiimti knygą ar CD, teks registruotis, bet tai užtrunka kelias minutes. Viskas kaip ir panašu į tai, kas yra Lietuvoje.
Akitos tarptautinio universiteto bibliotekos vidus. Gyvai nemačiau, bet kiek teko girdėti įspūdžių, viena gražiausių bibliotekų Japonijoje.
Kas skiriasi ir kame Lietuva laimi:
1) Erdvė. Lietuvos bibliotekose jos daugiau, o bent Tokijo viešosiose dažnai trūksta arba ji neišnaudota lankytojų patogumui. Tarkime, nėra stalų, prie kurių galėtum patogiai atsisėsti ir skaityti knygą. Kitur net ir kėdė vos viena kita, kad neužsibūtum ir eitum namo. Tiesa, pasitaiko bibliotekų, padarytų tarsi bendruomenės centrai, kur erdvės kiek daugiau, bet tada būna mažesnė knygų kolekcija.
2) Kompiuteriai ir internetas. Tą galima sutikti labai retai. Atrodo, kad biblioteka ir naujosios technologijos čia nėra tiek susiję dalykai kaip Lietuvoje. Kompiuteris bus nebent koks vienas, kur gali ieškoti bibliotekos kataloge, bet šiaip juo naudotis nepavyks. Bevielis internetas taip pat retas, o jeigu jis yra, nebus vietų, kur galima ateiti su savo laptopu ir pasėdėti. O jeigu vieta viena kita bus, tada nebus šalia elektros lizdo. O jeigu tą surasite, ateis darbuotojas ir pasakys, kad elektros negalima naudoti. Taip jau buvę du kartus man. Paskutinė kartą, kai persikėlus į naują ankštą butą sugalvojau eiti mokytis į vietinę biblioteką. Po to karto teko minties atsisakyti ir pradėti važinėti tris kilometrus iki universiteto.
Kas skiriasi ir kame laimi Japonija:
1) Viešąsias bibliotekas sunku palyginti, bet universitetų jaučiasi, kad Japonijoje turtingesnės ir išgalinčios naujų knygų pripirkti. Lietuvoje su tuo būdavo problemų, o čia jeigu ne saviškiame, tai kur nors netoliese esančiame kitame universitete reikiamą knygą surasi. O jeigu surandi tik tokiam, kuris už kelių šimtų kilometrų, gali parašyti prašymą, kad tą knygą nupirktų (su argumentais, kokia ji tau reikalinga tyrimo tikslais ir pan.) Yra specialus universiteto fondas studentams ir iš keturių kartų, kiek teko kreiptis, trys buvo sėkmingi.
Ko trūsta abiejose pusėse:
1) Skenerių. Niekaip nesuprantu, kodėl vietoje kopijavimo aparato, kuris naudoja popierių, negalima pastatyti skenerio, kuris vaizdus surašytų į USB raktą ar SD kortelę. Ir išteklių susitaupytų, ir patogiau būtų kompiuteryje informaciją susirūšiuoti nei popierius dėlioti. Gal jau Lietuvoje jie atsiranda? Girdėjęs, kad kai kurių Europos šalių universitetuose paplitę, bet bent jau Japonijos bibliotekose nei vieno nemačiau.
Taip ir nutrūko netikėtai mano įrašai apie GLS, nes buvau užverstas įvairiomis veiklomis. Nors oficialioji dalis visomis likusiomis dienomis trukdavo lygiai tiek pat, po paskaitų tekdavo dar iki išnaktų sėdėti prie galutinio projekto. Bent aš saviške komanda buvau labai patenkintas, nes nesunkiai radom bendrą kalbą, visi buvo aktyvūs, linkę neaiškias vietas aptarti, o ne stumti savo nuomonę, ir t.t., todėl ir rezultatas gavosi neblogas. Projekto tikslas buvo paruošti CSR pasiūlymą įsivaizduojamai dideliai tam tikros srities kompanijai. Mums teko keleivinis transportas, todėl kaip pavyzdį paėmėme Japonijos geležinkelius ir sumodeliavome, kokių CSR iniciatyvų jie galėtų imtis, jeigu plėstų savo verslą į besivystančias Pietų Azijos šalis. Paskutinę dieną visos komandos turėjo kiek įmanoma profesionaliau pristatyti savo projektus viešai – 20 min. pristatymui ir 10 min. klausimams bei atsakymams. Sakyčiau, kad mūsų pristatymas tikrai nebuvo prasčiausias :-)
Projektai leido panaudoti praktikoje daugelį per paskaitas išmoktų dalykų: kaip dirbti tarptautinėje komandoje, kaip organizuoti veiklą, kaip rengti pristatymus… Nors visa tai suvalgė nemažai laiko, buvo naudinga ir galiausiai liko kaip viena įsimintiniausių visos programos dalių.
Smulkiau apie kiekvieną buvusią paskaitą gal nerašysiu. Tiesiog keli labiau užstrigę užsiėmimai.
1) Profesoriaus John Maher paskaita apie kultūros ir žiniasklaidos analizę. Įdomi tiek iš teorinės, tiek ir iš praktinės pusės, apie kultūrinius simbolius, stereotipus, kultūros įtaką informacijos perteikimui ir t.t. Tarkime, paskyrėme daugiau nei valandą 2 min. trukmės žinių pranešimo (JAV valstybinio ABC kanalo reportažas apie Japoniją) išnarstymui, parodant, kiek jame gali būti visko užkoduota. Labai įdomu.
2) Profesoriaus Jotaro Jošino papasakojimas apie sprendimų priėmimą ir su tuo susijusias logines bei kitokias klaidas. Daug kas girdėta (kaip kad sunk cost arba framing), bet pasikartoti niekada nekenkia.
3) Čia universitete dirbančio chemijos profesoriaus Julian Koe užsiėmimas, kurio metu ėjome į laboratoriją ir turėjom pritaikydami mokslinį metodą išsiaiškinti, kodėl skaidrus skystis buteliuke pakračius tampa mėlynas, o paskui vėl sugrįžta į skaidrią būseną. Atsakymas čia:
4) Verslininko Jeffrey Char pasakojimas, kaip jis vieną po kitos kuria naujas kompanijas, iš kur semiasi idėjų ir ką mano apie verslo sąlygas Japonijoje. Itin aktyvi ir daug minčių turinti asmenybė su įdomia gyvenimo istorija.
5) Finansų analitiko Sanširo Jamaokos paskaita apie kompanijų finansų analizę. Daug naujų dalykų, apie kuriuos anksčiau mažai težinojau.
6) Karjeros koučingas. Keli užsiėmimai pagalvojimams, kokia profesija būtum labiausiai patenkintas. Jokių revoliucingų atradimų nebuvo, bet visai smagi savianalizė.
Visai trumpai aš čia apie paskaitas, kurios trukdavo po porą ar daugiau valandų, o kitų net nepaminėjau, bet jeigu kažkas patrauks akį ir norėsis sužinoti daugiau – rašykit komentare.
Apibendrinus viską į vieną sakinį – buvo įtemptos, bet labai įdomios ir daug įspūdžių palikusios trys savaitės. Jeigu turite atliekamą milijoną ienų, užsiregistruokite kitiems metams :-)
Septinta diena buvo viena iš lengvesnių. Rytą paskyrėm DiSC asmenybės testui. Tai gan nesudėtingas testas, susidedantis iš 28 vienodų klausimų – „kuris iš keturių išvardintų būdvardžių geriausiai atitinka tavo asmenybę, o kuris – prasčiausiai“. Tarkime, išvardinta „šnekus, valdingas, logiškas, nuspėjamas“, ir pažymi, kad esi labiausiai „nuspėjamas“, o mažiausiai – „valdingas“, ar pan. Tada padarai visokius skaičiavimus ir gauni savo asmenybės tipą (jų yra penkiolika skirtingų). Išsiaiškinę juos, padiskutavom, ar tikrai tie tipai gerai mus atitinka, kaip kiekvienas iš jų gali save pilniau realizuoti bei kokį vaidmenį atlikti komandoje.
Toliau sekė susiskirstymas į grupes, ruoštis galutiniam projektui, kurį reikės pristatyti kitą penktadienį. Projekto tema – CSR (įmonių socialinė atsakomybė). Kiekviena grupė gavo po skirtinga industrijos šaką, kuriai turi sugalvoti pagrįstą CSR patobulinimą. Per ateinančias dienas šis komandinis darbas pradėjo suvalgyti gan nemažai laiko, nes kiekvieną vakarą sėdim kartu po porą valandų ir stumiam projektą į priekį. Įdomi veikla, nesiskundžiu :-)
Po pietų ėjom į sporto salę patreniruoti kūną ir pailsinti galvą. Buvom paskirti arba į aikido, arba į japoniškų būgnų (wadaiko) treniruotę. Patekau į pirmąją. Iš pradžių tiesiog susipažinom su pačia aikido istorija ir truputį filosofija, o paskui ėjom praktiškai išbandyti kai kurių judesių. Susidarė įspūdis, kad esmė visokie rankų laužimai ir užsukimai, su kuriais gali sėkmingai suraityti priešininką. Čia demonstracinis video:
Pasportavę vakare susitikom su ankstesnių metų tos pačios programos dalyviais. Tiesiog pasibuvom porą valandų prie švediško stalo, laisvai pakalbėjom ir tiek.
Aštunta diena
Ši diena nepaliko labai didelio įspūdžio. Iš ryto porą valandų pakalbėjo tarpkultūrinio bendravimo specialistė Jošiko Higuči. Praplaukė paviršiumi, papasakodama apie gan elementarius dalykus, kaip kad kultūrinius skirtumus, atvirumą su jais susidūrus, ką daryti esant kultūriniam šokui ir pan. Visa tai galima daug išsamiau pastudijuoti, bet nelabai to sulaukiau.
Tuomet sekė Šino Cučija, įkūrusi organizaciją, siekiančią suvesti pradedančiuosius naujų idėjų turinčius verslininkus su didžiaisiais verslo atstovais, kad bendromis jėgomis būtų vykdomi projektai arba kuriamos kompanijos. Atrodo, kad yra labai daug dalykų, ką apie tai galima papasakoti, bet… ir vėl nesulaukiau, nes jokios paskaitos nebuvo. Vietoje to darėm visokius nelabai praktiškus ir su tema susijusius užsiėmimus, kurie nebuvo nei labai gerai struktūrizuoti, nei leidžiantys suprasti kokias nors teorijas, nei skatinantys diskusijas ar vedantys prie netikėtų atradimų.
Po pietų buvo trumpas anglų kalbos užsiėmimas apie pristatymus. Kadangi dauguma tai daro rodydami skaidres, daugiausiai kalbėjo apie tai: kokios turi būti skaidrės, kaip pristatant stovėti, ką daryti ir ko ne, kaip palaikyti ryšį su klausytojais, ir t.t. Paprasta, bet naudinga informacija.
Diena baigėsi su dviem valandom koučingo. Tema – pasitikėjimas. Kodėl pasitikime, kuo pasitikime, kas stiprina pasitikėjimą, kas silpnina, ir pan. Tai pirmą valandą. O antrą – rašymas. Sėdi ir rašai be sustojimo. Tiesiog mintis, kas ateina į galvą. Kažkas panašaus į dienoraštį, bet labiau spontaniška. Jokio užrašų viešinimo ar aptarimo nebuvo, tiesiog individualus eksperimentas su savimi, kur toks rašymas veda, ką jis atskleidžia, kokius jausmus sukelia. Iki šiol buvusių koučingo užsiėmimų šis buvo bene įdomiausias :-)
Pirma paskaita, kurią skaitė ICU ekonomikos profesorius Naohiro Jaširo, buvo apie senstančią Japonijos visuomenę, su tuo susijusias problemas ir ne itin aktyvius bei sėkmingus bandymus jas spręsti. Gan gera sudėtingos temos apžvalga. Trumpai net ir negaliu surašyti pagrindinių dalykų. Jeigu domina, pradiniam susipažinimui viskas neblogai išdėstyta angliškoje vikipedijoje.
Antra paskaita kiek reklaminė – atvyko atstovė iš kompanijos, kuri rengia Japonijoje tarptautines vasaros stovyklas jaunimui, o nuo kitų metų atidarys ir tarptautinę mokyklą. Papasakojo apie savo veiklą, tarptautinės mokyklos privalumus, pakvietė susirinkusius firmų darbuotojus palaikyti iniciatyvą ir gal net leisti į mokyklą savo vaikus.
Po pietų sekė praeitą kartą pagirtas Funakavos užsiėmimas. Šis taip pat nenuvylė. Papasakojo apie sprendimų priėmimo procesus, darbą grupėje ir vadovų kompetencijas. Daugiausiai laiko paskyrėme darbui grupėje, žaisdami bent man labai įdomiu pasirodžiusį žaidimą. Jis atrodo taip:
dalyviai susiskirsto į grupes po penkis-šešis;
kiekvienas gauna lapus su dešimt įvairių tiek loginių, tiek bendro išprusimo klausimų, turinčių iki penkių galimų atsakymo variantų (teisingas tik vienas);
kiekvienas savarankiškai atsako į visus klausimus;
tuomet pereinama į grupinį darbą, kurio esmė kartu aptarti kiekvieną klausimą ir rasti visiems grupės nariams priimtiną atsakymą;
visi sėdi ir ieško bendro sutarimo, kas užtrunka apie valandą ar pusantros;
kai randamas sutarimas dėl visų klausimų, atskleidžiami teisingi atsakymai ir už kiekvieną teisingą atsakymą duodama po 10 taškų;
kiekvienas suskaičiuoja savo savarankiškai atsakytų klausimų taškų skaičių;
suskaičiuojamas kiekvieno savarankiškai atsakytų klausimų taškų vidurkis (bendra taškų suma padalinta iš narių skaičiaus; pavadinkime jį V).
grupė suskaičiuoja, kiek taškų surinko atsakydama į klausimus po bendro aptarimo (T).
Galutinis rezultatas būna, tarkime, kad savarankiškai atsakydami į klausimus grupės nariai vidutiniškai teisingai atsakė į šešis klausimus, bet kaip komanda – į aštuonis. Tad skirtumas tarp T ir V yra plius 20. Tai parodo, kad komandinis darbas privedė prie geresnių rezultatų, nei kad darbas individualiai. Kuo didesnis T ir V skirtumas, tuo komanda dirbo efektyviau, darniau, išnaudojo bendradarbiavimo galimybes. Kitoje komandoje gali būti priešingai – V daugiau už T. Tai parodo, kad grupinis darbas ne tik kad nepadėjo, bet ir privedė prie prastesnių rezultatų, nei kad nariai pasiekė savarankiškai. Galbūt kažkas komandoje dominavo ir primetė kitiems savo nuomonę, arba žinantys teisingus atsakymus nemokėjo jų perteikti kitiems, paaiškinti.
Turint laiko, po tokio žaidimo galima daryti aptarimą, kodėl vienos komandos pasirodė geriau, o kitos – prasčiau; išskirti akivaizdžiausias problemas; patikrinti, ar galioja įvairūs teoriniai komandinio darbo principai.
Šešta diena
Rytas prasidėjo kartu su Jošitake Okada, profesoriumi iš Sofijos universiteto. Paskaita apie besikeičiančias pasaulines verslo vertybes, t.y. augantį dėmesį žmogaus teisėms, aplinkosaugai, kompanijų socialinei atsakomybei, etikai. Nors trūksta, kad kažkas griežtai visą laiką sektų, ar šių vertybių laikomasi ir nubaustų prasižengusius, bet pats kalbėjimas apie tai, anot Okados, rodo judėjimą į priekį. Kiek optimistiškas požiūris, bet bendra apžvalga gerai ir įdomiai pateikta.
Toliau sekė Gavin Whitelaw, jau iš anksčiau pažįstamas ICU antropologijos profesorius. Jo specializacija – konbini, t.y. Japonijoje itin populiarios nedidelės kiaurą parą dirbančios parduotuvės, kuriose galima surasti pačius reikalingiausius maisto ir ne tik produktus. Papasakojo apie konbini japoniškus ypatumus, veikimo principus, organizaciją ir t.t. Kaip visada (nes jau ne pirmą kartą jo paskaitą klausiau) įdomiai. Kaip tik šiom dienom vietiniame ICU muziejuje veikia jo surengta konbini paroda, todėl po pietų užėjome visi ir į ten.
Popietinėje dalyje buvo visko po truputį. Anglų kalbos užsėmime tiesiog padiskutavom apie jau buvusias paskaitas, pasidalinom įspūdžiais. Per koučingą kalbėjom apie kitų žmonių daromą įtaką ir ko iš jos galima išmokti. Galiausiai paskutinį užsiėmimą pravedė profesionali teatro mokytoja. Darėm visokiausius abstrakčius judesio pratimus, iš ko turėjom kažko išmokti, bet nežinau, ar pavyko :-)
Pirma paskaita buvo apie vadovų kompetenciją, kurią pravedė Sahori Saito – vadybos konsultantė iš IBM Japan. Pakalbėjo apie tai, kad skirtingoms kompanijoms reikalinga skirtinga darbuotojų kompetencija, o vadovai turi pasižymėti tiek intelektualiniais (žinios, platus mąstymas), tiek kūrybiniais (išradingumas, vizijos turėjimas), tiek ir socialiniais (darbas grupėje, organizavimas) gebėjimais. Galiausiai gavome trumpus testus, kur reikėjo patikrinti savo stipresnes ir silpnesnes vietas visose šiose trijose srityse. Ir… viskas. Pasirodė kaip nelabai išsamus ir naudingas užsiėmimas.
Kitų dviejų paskaitų autorius – Kijoši Kurokava, buvęs medikas, o dabar dėstytojas ir šiaip šimtadarbis, dalyvaujantis įvairiuose projektuose. Paskaita taip pat buvo kiek šimtatemiška. Pirmiausia apie globalizaciją ir pasaulinius pokyčius, kaip kad augančią populiaciją, komunikacijos technologijų plėtrą, aplinkos problemas ir pan. Tuomet apie verslo prisitaikymą, poreikį keistis, bendradarbiauti, veikti skaidriau, būti atviresniam. Bekalbėdamas vis peikė Japoniją, kad ši konservatyvi, uždara, su vyraujančiu grupiniu mąstymu, todėl Japonijos kompanijos lieka globalizacijos nuošalyje, jas lenkia Korėja, Kinija ir kitos „progresyvesnės“ šalys. Galiausiai akcentavo savikritiškumo svarbą, kad reikia suprasti savo silpnąsias vietas ir siekti jas tobulinti. Nors paskaita visai įdomi, bet kiek padrika ir ne iki galo pavyko suprasti, kaip kai kurios dalys siejasi tarpusavyje (tarkime, globalus, kompanijų ir individualus lygmuo, t.y. individualiai turime tobulėti, kompanijos turi prisitaikyti, o globaliu mastu turime krūvą neišspręstų problemų, su kuriomis susidoros… kas? ir kaip?)
Po pietų sekė pora valandų anglų kalbos užsiėmimų. Susiskirstę grupelėmis turėjom aptarti kelių puslapių tekstą apie CSR (įmonių socialinę atsakomybę). Kaip pavyzdys buvo pateikta Airijos drabužių kompanija Primark, kuriai drabužius siuva firmelės Bangladeše, Indijoje ir kitose pigios darbo jėgos šalyse. Tekste buvo papasakota, kaip Primark, siekdama pagerinti savo CSR, vykdo su darbuotojų sveikatos apsauga susijusį projektą Bangladeše. Visai įdomus tekstas, tik tiek, kad jis parašytas pačios Primark, todėl visiškai vienpusis ir tą projektą liaupsinantis. Bet kad užsiėmimai skirti labiau anglų kalbai treniruoti, tai labai skųstis ir negalima :-)
Diena baigėsi dviem valandom „koučingo“. Šįkart papasakojo apie motyvaciją, kas ją skatina ir kaip geriau motyvuoti kitus. Po šiokios tokios teorijos pažaidėm žaidimą, susiskirstę į poras, kuriose vienas turėjo būti „darbuotojas“, o kitas – „vadovas“, turintis vienaip ar kitaip jį motyvuoti. Galiausiai grupelėse apie tai padiskutavom. Nieko labai ypatingo iš užsiėmimo ir neparsinešiau namo…
Ketvirta diena
Rytinė dalis skirta labiau kitoms kūno dalims nei galvai, nes ėjome į stadioną pažaisti dviejų žaidimų. Abu išbandžiau pirmą kartą. Pirmasis – diskgolfas, kur reikia mėtyti skraidančius diskus į taikinius, o antrasis – kubb‘as, visai smagus žaidimas, kilęs iš Švedijos, kur reikia su lazdelėm mušinėti kitas lazdeles. Abu patiko, bet antras labiau :-)
Po pietų visos keturios su puse valandos prabėgo su Acuši Funakava, verslo seminarų ir keliolikos knygų autorium. Iš aprašymo labai daug nesitikėjau, bet nustebino. Visų pirma, Funakava kaip asmenybė, su savo energingumu ir logišku mąstymu. Iš to sekė, kad ir užsiėmimas buvo aiškus, sistematiškas, kritiškas, su gerai suderinta teorija, pavyzdžiais bei praktinėmis užduotimis. Turinys, vėlgi, sukasi aplink globalizaciją, jos sudėtingumą, didėjančias galimybes, bet ir augančius iššūkius. Tarp pastarųjų sudėtingiausiais buvo išskirti kultūriniai skirtumai, kurie apsunkina komandinį darbą, veda prie nesusipratimų, todėl svarbu žinoti būdus, kaip su tuo susidoroti. Visa tai buvo apipinta pluoštu įvairių organizacinių teorijų, pateikta daug įdomių pavyzdžių (ypač susijusių su Japonijos bendravimo ir darbo kultūra), bei duota daug užduočių patiems grupėse padiskutuoti apie problemines situacijas ir kaip jas reikėtų spręsti. Laikas greitai prabėgo ir laukiu rytojaus, nes bus su tuo pačiu Funakava dar viena popietė.
Šios vasaros neįprastesnis užsiėmimas yra dalyvavimas maniškiame universitete rengiamoje GLS programoje. GLS išsišifruoja kaip „globalios lyderystės studijos“ ir yra jau trečią vasarą vykstanti trijų savaičių intensyvi stovykla, į kurią sukviečia visokiausių didžiųjų Japonijos kompanijų darbuotojus. Jie atvyksta į universitetą, visas dienas gyvena bendrabutyje ir kasdien nuo ryto iki vakaro dalyvauja įvairiose paskaitose ir užsiėmimuose. Juos veda dėstytojai iš pačio ICU, kitų universitetų, atvyksta žymesni verslininkai pasidalinti savo patirtimi ir pan. Be firmų darbuotojų esame pakviesti ir mes, septyni užsienio studentai, kad aplinka būtų tarptautiškesnė ir japonai nepradėtų tarpusavyje japoniškai per daug kalbėti :-)
Programa toli gražu ne pati pigiausia (1,2 mln. ienų arba ~32 000lt), todėl dalyviai iš visokių Canon, Hitachi, Honda ir t.t., kurios gali tiek paskirti stažuotėms (tarp atvykusių dauguma yra vidutinio rango, kaip kad skyrių, vadovai). Man, tuo tarpu, mokėti nereikėjo, o viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau paskirti šiam renginiui tris savaites ir buvo smalsumas, ką už tokią sumą galima gauti. Kita – proga pasisukioti tarp Japonijos firmų darbuotojų, nes su jais taip dažnai nesusidursi būdamas studentas. Galiausiai, pati programa atrodė visai įdomi, apie vadybą, verslą ir kitokius lig šiol iki smulkesnių detalių neįsigilintus dalykus.
Pradėjom vakar vakare ir pabaigsime liepos 19 d. Iš viso yra 19 kompanijų darbuotojų ir septyni studentai. Pabandysiu trumpai ir aprašyti visas dienas, jeigu tik bus ūpas.
Pirma diena
Sugužėjo dalyviai per pietus, įsikūrė savo kambariuose ir susirinko į didžiąją salę. Po trupučio bendrų paaiškinimų, programos įkūrėjas ir matematikos-informatikos profesorius Pogosyan (gimęs Armėnijoje ir mokęsis Maskvoje) pristatė programos idėjas ir tikslus. Jeigu trumpai, pasaulis globalėja, o ypač verslas, todėl kompanijos turi mąstyti globaliai ir tinkamai tam paruošti savo darbuotojus. GLS tikslas ir būti tokia mokykla, kuri suteikia globalaus bendro išsilavinimo, moko anglų kalbos, pristato globalaus verslo naujoves, moko globalios atsakomybės ir t.t. Gan abstraktu, todėl bus matyti, kiek čia ko išmokys.
Po pristatymo sekė „ledų pralaužimas“ su labai paprastu susipažinimo žaidimu, kur reikia įsiminti vieniems kitų vardus ir juos paskui spėlioti. Nieko ypatingo, bet kai nauja grupė žmonių, kuri turės kartu būti tris savaites, visai naudingas užsiėmimas pirmam kartui.
Vakarinė dalis vadinosi „nomunication“, kas yra du žodžiai: „nomu“ nuo japoniško „gerti“ ir „communication“ nuo angliško „bendrauti“. Pasireklamuodamas Asahi (vienas didžiausių Japonijoje gėrimų gamintojų, garsus savo alum) darbuotojas atvežė daug alaus, bet buvo ir arbatos ar ko kito nealkoholinio. Ledai šiek tiek prasilaužė, pavyko labiau susipažinti gal su puse dalyvių. Sakyčiau, kad susirinko visai maloni komanda.
Antra diena
Antra diena prasidėjo vėl nuo pristatymų. Šįkart pakalbėjo ICU prezidentė. Tada atvyko pagrindinis dienos svečias – Kakutaro Kitaširo, ilgą laiką dirbęs Japonijos IBM skyriaus vadovu, o vėliau vadovavęs ir visam IBM Azijos padaliniui su daugiau nei 100 000 darbuotojų. Šviesus ir optimistiškai nusiteikęs septyniasdešimtmetis. Papasakojo apie savo kilimą karjeros laiptais, kaip reikia nebijoti būti aktyviam, kūrybingam, siūlyti idėjas vadovams, nepasiduoti, priimti iššūkius ir t.t. Viena iš jo idėjų, kurią IBM gan aktyviai priėmė ir įgyvendino, buvo perėjimas nuo prietaisų gamybos prie paslaugų, dėl ko IBM išpardavę įvairius padalinius (ThinkPad kompiuterius perleido Lenovo, kietus diskus – Hitachi, ir t.t.) Tai neva išgelbėjo IBM nuo finansinių sunkumų, prasidėjusių apie 1993-uosius. Sutraukiant į trumpus punktus, Kitaširo patarimai, kaip būti sėkmingu vadovu:
būt optimistas, bet tuo pačiu realistas (nepasiduok, bet mokėk prireikus pasitraukti);
išsikelk tikslus ir planuok, kaip juos įgyvendinsi;
pažink savo partnerius ir darbuotojus, nekritikuok jų prieš kitus, bendraudamas nerodyk pykčio, būk konstruktyvus;
perleisk kuo daugiau atsakomybių savo darbuotojams, nebijok duoti jiems sudėtingų užduočių, nes jos geriausiai ugdo;
mokykis iš kitų, priimk naujas idėjas;
išmok planuoti savo laiką, nešvaistyk jo nevertingoms veikloms;
būk patikimas, nedalink lengvai pažadų;
žinok daugiau, nei sava verslo sritis, nuolat mokykis;
išlik savimi.
Kitaširo buvo smagu klausytis, bet tuo pačiu atrodė, kad jis daugelyje vietų kalba pernelyg optimistiškai ir idealistiškai. Tarkime, vis užsimindavo apie vadovų elgesio etikos svarbą, kai tuo tarpu vien Japonijoje korupcija ar kitokie nusižengimai tarp verslo ar politinių lyderių yra plačiai nuskambėję dešimtis kartų ir daugeliu atvejų tapę vieša paslaptimi. Bet taip ir nepavyko smulkiau paklausti, ką jis apie tai mano…
Po pietų buvo pora valandų, skirtų anglų kalbai. Susiskirstę į grupeles pažaidėme visai smagų žaidimą, kuris tiktų ir bet kokiems kitokiems susipažinimo atvejams. Jis gan paprastas. Iš pradžių visi susėda poromis ir papasakoja trumpai kiekvienas apie save. Tada abudu pasitaria, ką į kiekvieno prisistatymo pasakojimą galima įterpti melagingo, bet atrodančio kaip tiesa. Pasikalbėję po 7-10 minučių visi sugrįžta į savo vietas, o tada kiekviena pora išeina į priekį prieš kitus ir vienas kitą pristato. Visi likusieji privalo įdėmiai klausyti ir atspėti, kas yra tiesa, o kas melas. Tarkime, galima sakyti, kad koks nors Tanaka turi juodą karate diržą, nors jo hobis iš tikro yra fotografija, ar pan. Visai įtraukiantis žaidimas.
Paskutinė dienos veikla buvo susipažinimas su „koučiningu“ (nežinau, kaip tai lietuviškai), kurio užsiėmimus turėsime beveik kasdien. Aš lig šiol apie šį dalyką buvau gan skeptiškai nusiteikęs ir išlikau tos pačios nuomonės ir po pirmos tikros pažinties. Nepaisant to, kad užsiėmimus veda Japonijos koučingo federacijos vadovas. Na, gal po truputį palauš mane, pažiūrėsim :-)
Kaučingas yra gan naujas dalykas, greitai tapęs visai madingu dalyku. Jo esmė išmokyti žmones atrasti savo vidinį potencialą, paskatinti išsikelti tikslus, organizuočiau jų siekti, atidžiau save analizuoti, suprasti ir t.t. Iš vienos pusės tai tarsi psichologija, savianalizė, iš kitos – praktiški organizaciniai dalykai, kurie tyrimus darantiems universiteto studentams turėtų būti gerai pažįstami, bet adaptuoti kasdieniam gyvenimui. Tarkime, studentai žino, kad rašant darbą reikia rasti problemą, iškelti siauresnį konkretų tyrimo klausimą, sugalvoti, kaip į jį sistematiškai atsakyti, kaip surinkti reikiamus duomenis ir juos analizuoti, ir pasverti, ar visa tai bus įmanoma įvykdyti su turimais laiko ir finansiniais resursais. Tuo tarpu mūsiškis „kaučeris“ papasakojo apie savaip panašų SMART metodą, su kuriuo bet kurią gyvenimišką ar darbinę problemą reikėtų spręsti ją tiksliau įvardinant, sugalvojant sprendimą ir aiškų, pamatuojamą būdą vertinti progresą, įvertinant, ar tikslas realiai pasiekiamas ir galiausiai įvardinant aiškius laiko rėmus. Tarkime, noriu būti fiziškai stipresnis -> pradėsiu bėgioti -> kasdien nubėgsiu 3 km -> rasiu tam laiko anksčiau atsikeldamas ar pan. -> tai darysiu tris savaites, o paskui pergalvosiu, ar nereikia kažko keisti. Remiantis tuo reikėjo patiems sugalvoti kažkokį paprastą tikslą, kurio tris savaites siektume, ir jį sistemiškai struktūruoti. Savaip įdomu, bet savaip ir nieko naujo tiems, kas susidūrę su problemom jas sprendžia ne bet kaip, o bent kiek paplanuodami. Jeigu ką sudomino, kas tas SMART, galit pačiai pradžiai žvilgtelti į wikipedia.
Diena baigėsi vėl pasisėdėjimu visiems kartu, tik šįkart be alaus. Vienas Hondos darbuotojas papasakojo, kaip projektuoja variklius, o kitas, iš Canon, kad tobulina veidrodinių fotoaparatų sensorius :-)
Senokai berašiau (nors ir yra apie ką), nes užsikasęs visokiais darbais, ypač sėdėjimais prie knygų. Anksčiau tai darydavau namuose, nes biblioteka netoliese, galima knygas parsinešti, bet prieš kelias dienas pabandžiau padaryti atvirkščiai – sėdėti bibliotekoj, o prireikus pareiti iki namų. Ir visai patinka: mažiau blaškanti aplinka, patogūs stalai, norimos knygos ranka pasiekiamos. Panašu, kad kurį laiką popietės prabėgs ten.
Galiu pasigirti, kad neseniai pradėjau skaityti japoniškas knygas. Lig tol tik visokias adaptuotas esu bandęs, „tikros“ neprisiruošdavau išsirinkti. O dabar kaip ir priverstas, nes ne viską galima angliškai surasti. Aišku, skaitydavau japoniškai visokius tekstus internete – nuo kasdienių straipsnių ar blogų iki šalies įstatymų. Bet kompiuteryje viskas paprasčiau: nesunku copy-paste į žodyną persikelti nežinomus žodžius, susirasti frazių paaiškinimus, arba tiesiog naudoti visokius Rikaichan ar pan., kur užvedus pele ant hieroglifo išmeta jo skaitymą ir reikšmę. Tuo tarpu su popierine knyga sunkiau. Vien neaiškių hieroglifų iššifravimas užtrunka, kol juos susirandi žodyne pagal brūkšnelius. Smagu bent tiek, kad dalykuose, kuriuose daugiausiai japonų kalbą tenka naudoti, jau ne kas antras ir ne kas trečias hieroglifas neaiškus, bet gal kas dešimtas, o ir tą galima iš konteksto „pagauti“ :-)
Japonų kalboje žodžių „pagavimas“ įgyja visai kitokią prasmę, nei kad, tarkime, anglų ar vokiečių kalbose. Kadangi hieroglifai perteikia prasmę, o ne garsus, skaitant juos mintyse labiau išlieka ne pats žodis, o reikšmė. Gal ateity tai pasikeis, bet akimis bėgant per japonišką sakinį, galvoje tiesiog susilipdo jo prasmė, o garsai lieka kažkur nuošalyje. Aišku, norint būtų galima mintyse kiekvieną žodį ištarti, bet… ne visus mokėčiau perskaityti, nes kai aktyvesnis skaitymas prasmėmis, nei garsais, ne visų žodžių tarimus ir įsimeni :-) Iš to gaunasi, kad skaityti gali geriau nei kalbėti tomis temomis, apie kurias daugiau skaitai, o kalbėti nei skaityti tomis, kuriomis daugiau kalbi. Kažkaip su fonetinio rašto kalbomis tokio skirtumo nesijaučia, jeigu tik supratote, apie ką aš čia :-)
Nesigilinant į turinį, japoniškos knygos turi savo vizualių ypatumų. Galbūt kažkas bus jau pažįstama, bet gal kažkas ir nauja.
Pirmiausia, jos gali prasidėti tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Dažniausiai reikia pradėti versti iš kairės į dešinę, kaip kad čia, kur atverstas titulinis puslapis:
Praėjusią savaitę teko tris dienas praleisti Kiote. Jame buvau trumpam stabtelėjęs visai neseniai, pačioje gruodžio pabaigoje ir nesiruošiau artimiausiu metu sugrįžti. Bet… sužinojau, kad ten rengiama visai įdomi konferencija ir kviečiami studentai, norintys pristatyti savo tyrimų plakatus. Pagalvojau, kodėl gi ne, ir nusiuntęs aprašymą po kiek laiko gavau teigiamą atsakymą. Teko vėl ruoštis į kelionę: dieną prieš išvykti iš Tokijo, antrą ir trečią dieną prabūti konferencijoje ir jai pasibaigus grįžti atgal.
Nuo Tokijo iki Kioto beveik 400 km ir juos galima įveikti keliais būdais. Patogiausias – greitasis traukinys. Deja, jis gerokai paplonina kišenę, nes kainuoja į vieną pusę apie 13 500 ienų arba beveik 400lt. Pigesnis būdas – lėtesni vietiniai traukiniai. Su jais užtrunka kone trigubai ilgiau, bet galima išsiversti su 8000 ienų (~230lt). Galiausiai tarp miestų kursuoja ir autobusai. Užtruks septynias valandas, bet pasisekus gauti pigesnį bilietą tereikės atsisveikinti su 3000 ienų (~90lt). Aš į vieną pusę važiavau lėtesniu traukiniu, o atgal išbandžiau naktinį autobusą. Tiek taip, tiek anaip nei labai patogu, nei įdomu. Na, gal išskyrus pirmas porą valandų, kada dar turi šviežios energijos dairytis pro langą.
senbeiten.wordpress.com 