Gyvena rytinėje ir pietinėje Azijoje tokie labai dailūs juodai-balti uodai Aedes albopictus, kuriuos angliškai vadina tigriniais uodais, o japoniškai ヤブカ (jabuka) – krūminiais uodais. Atrodo va taip:

Gražūs, bet kaip ir daugelis uodų – gelia negailėdami. Kitose šalyse ir ligas platina, bet Japonija šioje vietoje apsitvarkius, neteko nieko apie tai girdėti. Su transportu po truputį jie plinta ir kituose pasaulio kraštuose – Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Pietų Europoje, o neseniai lyg ir iki Anglijos atkeliavo. Ten visai gerai įsikuria ir net vietinius uodus nukonkuruoja, mat evoliucija tigrinius apdovanojus keliomis savybėmis, dėl kurių jie gan greitai išplinta:

1) Dydis – mažesni už tipinius europietiškus, todėl gali lengviau visur įlįsti ir maisto susirasti.

2) Zyzlumas – praktiškai nezyzia, nebent prie pat ausies priskrenda.

3) Kandumas – įgelia beveik be skausmo, nieko nespėji pajausti.

4) Atsargumas – kraujo prigeria per kelis kartus, todėl nespėji jo nutūpusio sužiūrėti. Po nakties dėl vieno uodo gali nubusti su keliais taškučiais ant rankos. Tiesa, odą irgi mažiau sudirgina, neiškyla dideli guzai.

5) Vislumas – reikia labai mažai vandens, kad išsiristų nauja karta.

Dabartiniuose namuose dėl šio žvėries net neina langų ar durų plačiai atidaryti, kad gaivesnis skersvėjis susidarytų. Iš pradžių buvom nemažai prisileidę (kažkodėl bendrabutyje su jais bėdų nebuvo, tai nesitikėjom, kad čia taip), bet paskui pasimokėm ir dabar tik vienas kitas kartais atsiranda. Gerai nors tiek, kad ant lango turime tinklelį, o tai visai prastai būtų.

Praeitą savaitę buvom išbandyti netoliese esančio ilgo dviračių tako ir visą dieną prasivėžinom dviračiais. Numynėm neskubėdami apie 20km. Takas nutiestas pagal vandens trasą ir prasideda prie Tamos marių (tarpukariu ten užtvenkė upę, kad susidarytų vandens rezervas pagirdyti besiplečiantį Tokijų), o baigiasi prie kokių tai už ~12 km esančių rezervuarų, kur tą vandenį valo ir paruošia tinkamą naudojimui. Visas kelias beveik be jokių posūkių, medžiais iš kraštų apsodintas, netoliese daržai, namai, tik kartais tenka trumpam į miestą išlįsti.

Užvakar bevaikščiojant aplinkui netikėtai paaiškėjo, kad visai netoli yra įsikūręs animacijos studijos Ghibli štabas. Lig tol žinojau tik jų muziejų irgi ne per toliausiai esančioje Mitakoje ir galvojau, kad patys piešėjai dirba kur nors centre. Dabar žinosiu, kad jie čia pat, beveik kaimynystėje :-)

Pora nuotraukų iš interneto platybių, nes pats be fotoaparato buvau:

Ir Google pasivaikščiojimo vaizdas iš ankstyvo pavasario: http://goo.gl/maps/k4NCp

Trumpai apie bibliotekas Japonijoje, nes tenka tai vienoje, tai kitoje pabuvoti. Visų pirma, jų čia tikrai daug. Bent Tokijuje labai lengva rasti vieną netoliese. Jos visos atviros, galima užsinorėjus eiti paskaityti laikraščių ar žurnalų. Jeigu norėsis pasiimti knygą ar CD, teks registruotis, bet tai užtrunka kelias minutes. Viskas kaip ir panašu į tai, kas yra Lietuvoje.

Akitos tarptautinio universiteto bibliotekos vidus. Gyvai nemačiau, bet kiek teko girdėti įspūdžių, viena gražiausių bibliotekų Japonijoje.

Kas skiriasi ir kame Lietuva laimi:

1) Erdvė. Lietuvos bibliotekose jos daugiau, o bent Tokijo viešosiose dažnai trūksta arba ji neišnaudota lankytojų patogumui. Tarkime, nėra stalų, prie kurių galėtum patogiai atsisėsti ir skaityti knygą. Kitur net ir kėdė vos viena kita, kad neužsibūtum ir eitum namo. Tiesa, pasitaiko bibliotekų, padarytų tarsi bendruomenės centrai, kur erdvės kiek daugiau, bet tada būna mažesnė knygų kolekcija.

2) Kompiuteriai ir internetas. Tą galima sutikti labai retai. Atrodo, kad biblioteka ir naujosios technologijos čia nėra tiek susiję dalykai kaip Lietuvoje. Kompiuteris bus nebent koks vienas, kur gali ieškoti bibliotekos kataloge, bet šiaip juo naudotis nepavyks. Bevielis internetas taip pat retas, o jeigu jis yra, nebus vietų, kur galima ateiti su savo laptopu ir pasėdėti. O jeigu vieta viena kita bus, tada nebus šalia elektros lizdo. O jeigu tą surasite, ateis darbuotojas ir pasakys, kad elektros negalima naudoti. Taip jau buvę du kartus man. Paskutinė kartą, kai persikėlus į naują ankštą butą sugalvojau eiti mokytis į vietinę biblioteką. Po to karto teko minties atsisakyti ir pradėti važinėti tris kilometrus iki universiteto.

Kas skiriasi ir kame laimi Japonija:

1) Viešąsias bibliotekas sunku palyginti, bet universitetų jaučiasi, kad Japonijoje turtingesnės ir išgalinčios naujų knygų pripirkti. Lietuvoje su tuo būdavo problemų, o čia jeigu ne saviškiame, tai kur nors netoliese esančiame kitame universitete reikiamą knygą surasi. O jeigu surandi tik tokiam, kuris už kelių šimtų kilometrų, gali parašyti prašymą, kad tą knygą nupirktų (su argumentais, kokia ji tau reikalinga tyrimo tikslais ir pan.) Yra specialus universiteto fondas studentams ir iš keturių kartų, kiek teko kreiptis, trys buvo sėkmingi.

Ko trūsta abiejose pusėse:

1) Skenerių. Niekaip nesuprantu, kodėl vietoje kopijavimo aparato, kuris naudoja popierių, negalima pastatyti skenerio, kuris vaizdus surašytų į USB raktą ar SD kortelę. Ir išteklių susitaupytų, ir patogiau būtų kompiuteryje informaciją susirūšiuoti nei popierius dėlioti. Gal jau Lietuvoje jie atsiranda? Girdėjęs, kad kai kurių Europos šalių universitetuose paplitę, bet bent jau Japonijos bibliotekose nei vieno nemačiau.

Namuose normalaus interneto nėra ir panašu, kad nebus, o atėjęs į universiteto biblioteką vis neprisiruošiu apie ką nors parašyti, tad ir blogas sulėtėjęs. Šiam kartui tik parankiojau nuotraukų, ką galima rasti pavaikščiojus aplink naujus namus.

Iš vienos pusės esam apsupti didokų daugiaaukščių su butais…