Besibaigiant pavasario atostogoms netikėtai dar kartą pavyko atsidurti Nagatoro miestelyje, apie kurį rašiau anksčiau. To „kaltininkas“ buvo ta pati kompaniją, vežusi ir pirmą kartą. Iš jų gavau laišką, kad 29 dieną vyks turistinių maršrutų atnaujinimo pristatymas žurnalistams, o kadangi prie atnaujinimo prisidėjo užsieniečiai, tai ieško pavyzdinio atstovo spaudai :) Diena buvo laisva, už kelionę vėl apmokėjo, tad kodėl gi ne.
Su vienu kompanijos atstovu pasivėžinom porą valandų traukiniais ir 11 val. ryte jau buvom Nagatore. Ten įvyko tarsi spaudos konferencija, į kurią kažkodėl manęs nepakvietė, todėl turėjau gerą pusvalandį laisvo laiko. Tada visi išgarmėjo į lauką, ten reikėjo porą minučių papozuoti žurnalistams, kad su telefonu fotografuoju ant ženklų esančius QR kodus, su kuriais galima gauti išsamesnę turistinę informaciją. Štai ir viskas. Tuo užsieniečio „darbas“ baigėsi, visi keliavom į makaroninę papietauti, o tada išsiskirstėm kas sau. Visi žurnalistai buvo labai malonūs, truputį pasikalbėjom. Vienas domisi Europos istorija, žinojo nemažai apie Lietuvą, Sovietų Sąjungą.
Tądien buvo labai gražus pavasariškas oras, todėl po pietų dar likau Nagatore ir apvaikščiojau tiek jau žinomas, tiek ir dar nematytas vietas. Išsamiau apie tai papasakos nuotraukos.
ICU universiteto miestelyje pats slyvų žydėjimas. Ankstyvesnės jau mėto žiedlapius, vėlyvesnės dar tik skleidžiasi. Dūzgia bitės, žmonės gulinėja ant vis dar rudos pievos, laksto vaikai – rami ir šilta sekmadienio popietė. Daugmaž už savaitės sužydės sakuros ir prasidės tikrasis hanami – gėrėjimosi žiedais šventė. Reikės aplankyti vietinius parkus, kur jų daug prisodinta.
Penktadienį po pietų vėl dariau išvyką į centrą. Iš pradžių užsukau ir pasivaikščiojau po Tokijo rytuose esantį Šinbaši rajoną. Kadangi visą dieną lijo (čia visada lyja dienomis, o ne valandomis), laiką leidau viduje: užsukau į kelis knygynus, parduotuves, prekybos centrus. Įdomiausias pasirodė vieno pastato su biurais žemutinis aukštas, kuriame įsikūrę keliolika užeigėlių, maitinančių švarkuotus firmų darbuotojus.
Tai žemesnis už pirmą aukštas (B1 arba minus pirmas), todėl nėra langų, tik koridorius, kurio kairėje ir dešinėje išsirikiavę kavinės, valgyklos, restoranėliai.
Pastarosiomis dienomis bendrabutyje sujudimas, nes keli gyventojai pabaigė mokslus ir iki naujųjų (kurie prasideda balandžio pirmą) turėjo išsikraustyti. Mano antrame aukšte tušti liko du kambariai, o dėl pirmo nesu tikras. Labai ramus čia bendrabutis, niekas nerengė jokių atsisveikinimo vakarėlių ar pan., todėl sunku sužiūrėti, kas išsikraustė, o kas šiaip atostogauja kažkur išvykęs.
Atsisveikinusieji su bendrabučiu po savęs paliko krūvas jiems nereikalingų daiktų, kuriuos sukrovė tam skirtame šiukšlių „namelyje“. Neaišku, kuo čia baigsis, nes šiukšlių rūšiavimas griežtas, reikia sudėti daiktus į specialius savivaldybės maišelius, nes kitaip jų nepaima, ir t.t. Tuo tarpu dabar ten pagal japoniškus standartus visiška betvarkė.
Kalbant apie nereikalingus daiktus, dalį jų vietoje išmetimo galima nunešti į tam skirtas parduotuves, panašias į lietuviškas dėvėtų rūbų, bet su platesniu pasirinkimu. Jų, palyginti su Tokijo dydžiu, nėra daug. Labiausiai gal dėl kultūrinių ypatumų, jog į dėvėtus daiktus žiūrima kreivai, o ir šiaip nėra mados pasidalinti kokiu nereikalingu rakandu, jis išmetamas ir tiek. Bet viskas po truputį keičiasi, atkeliauja jei ne taupumo, tai ekologinės idėjos – parduotuvės reklamuojasi, kad padeda saugoti aplinką, prisideda prie antrinio panaudojimo.
Vienas iš tokių senienų kampelių yra visai netoli namų. Iš jo kelios nuotraukos:
Rasti joje galima visko, nuo kompaktinių diskų kairėje iki dviračių detalių dešinėje.
Per BBC galima paklausyti visai įdomią radijo laidą apie kintančią Japonijos maisto kultūrą ir žemės ūkį – Japan’s Food Dilemma. Prie jos prisiminiau vieną interviu, kuris buvo kaip klausymo užduotis per japonų kalbos atsiskaitymą. Jame vienas profesorius pažėrė pluoštą skaičių ir faktų, dalis kurių minimi ir BBC laidoje. Pavyzdžiui:
Japonija yra didžiausia maisto importuotoja pasaulyje (statistika kelių metų senumo, bet gal vis dar taip ir yra);
Japonija iš savo žemės ūkio gauna 40% suvartojamo maisto, likusius 60% importuoja;
žemės ūkis Japonijoje labai „senas“ – vidutinis ūkininkų amžius virš 60 metų. Be to, gausiai subsidijuojamas, o kai kuriems produktams uždėti dideli muitai, kad apsaugoti vietinius augintojus. Todėl vietinis maistas gan brangus. Pavyzdžiui, ryžių kilogramas kainuoja apie 12lt, pora morkų – virš 3lt, ir pan. Tiesa, pastaruoju metu nemažai kalbama apie reformas, rinkos liberalizavimą ir kitus dalykus, kurie sukelia nemažai ginčių;
iš viso per metus Japonijos gyventojai suvalgo apie 50 milijonų tonų maisto, iš kurio 30 mln. tonų importuoja;
daugiausiai maisto į Japoniją atkeliauja iš Šiaurės Amerikos (beveik 16 mln. tonų), tada seka Azija (beveik 8 mln.), nemažai ir iš Europos (apie 2 mln.);
iš tų 50 milijonų tonų kasmet į šiukšliadėžes keliauja apie 9 milijonai dar tebetinkamo naudoti maisto (dažna problema išsivysčiusiose šalyse, Japonija ne išskirtinė).
Prie to pačio dar vienas BBC straipsniukas apie Japonijos vaisių dovanojimo kultūrą ir prie jos prisitaikiusią pasiūlą. Jeigu trumpai, tai čia užsukę į prekybos centrą galite išvysti pagarbiai išdėstytus pavienius melionus, obuolius, vynuoges, braškes, mangus ir kitokius vaisius, arba jų rinkinius, gražiai įpakuotus į dėžutes. Vaisiai bus atrinkti taisyklingų formų, spalvų, be jokių pažeidimų, kartais su prierašais apie ypatingą jų auginimą ir priežiūrą. Jeigu susiviliosite, už visą šį grožį reikės pakloti nemenkas sumas. Tarkime, kelis šimtus už melioną arba keliasdešimt litų už vieną obuolį. Dažniausiai tokie vaisiai nėra šiaip parsinešimui namo ir suvalgymui. Juos perka kaip prabangias dovanas ypatingoms progoms arba norint pamaloninti verslo partnerius.
Kad jau yra paklausa, bus ir pasiūla. Kaimuose tam tikslui atsiradę kruopščiai prižiūrimi sodai, daržai, šiltnamiai, kuriuose siekiama kiekvieno vaisiaus skonio ir išvaizdos tobulumo. Tai iliustruojančios nuotraukos, taip pat iš BBC.
Pabaigai vienas video apie vaisių kainomis besistebinčius amerikiečius :)
Maždaug prieš metus buvau paskelbęs sąrašėlį blogų, kuriuose rašoma apie Aziją. Per tą laiką vieni nustojo gyvavę, kiti taip ir neįsibėgėjo, prie esamų prisijungė keli nauji, todėl nusprendžiau, kad laikas padaryti atnaujinimą. Prenumeruokite, skaitykite, o jeigu surasite kokį mano nepaminėtą, praneškite komentare :)
Pastaruoju metu vėl nerimsta tektoninės plokštės. 14-tą dieną po pietų netoli šiaurinės Hokaido salos buvo beveik 7 balų drebėjimas, bet Tokijuj vos vos jautėsi (vieno balo). Tą patį vakarą krestelėjo ir visai čia pat, 6 balų, o Tokijuj jau siekė du-tris. Ir galiausiai šiąnakt pusę penkių vėl netolimas 5 balų, o Tokijuj vėl du-trys. Užteko, kad iš miegų prikeltų.
Gal ir gerai, kad taip po truputį plokštės įtampą nuleidinėja. Tiesa, pabandžius paskaitinėti, nėra bendro sutarimo, ar dažni maži drebėjimai kaip tik padeda išvengti didesnio, ar visgi jį pranašauja. Kaip bebūtų, jokios žymesnės žalos šie trys per paskutines dvi dienas nepadarė, gyvenimas teka įprastine vaga.
Kalbant ne apie drebėjimus, vakar nukeliavau iki centrinio Šindžiuku rajono. Iš pradžių neatsilaikiau neužsukęs į kelias muzikos įrašų parduotuves, kurių ten ne viena, ne dvi ir ne trys. Vien ko verta Diskunion gatvė, kur be centrinio pastato su septyniais plokštelėmis ir kompaktais prikimštais aukštais yra dar penkios tam tikrame stiliuje besispecializuojančios parduotuvės.
Viešbutyje valandžiukę atsipūtus, ėjome valgyti vakarienės. Ši buvo tradicinė japoniška, susidedanti iš daug valgių, kurių atneša po kelis kąsnelius atskirose lėkštutėse. Suvalgius vieną, atkeliauja kitas, tada dar vienas, ir dar vienas... Šį kartą buvo dešimt (priklausomai kaip skaičiuosi), bet gali būti ir dar daugiau. Nuotraukoje pirmasis patiekalas: daržovės, miso, jūros žolės ir keptas tofu.
Gal jau pastebėjot, kad nepraleidžiu galimybės įsivelti į visokias savanoriškas veiklas, už kurias galima gauti įdomios patirties, susitikti su naujais žmonėmis arba pakeliauti. Šis savaitgalis praėjo būtent tuo ir užsiimant. Viskas prasidėjo nuo laiško, kurį universitetas persiuntė užsienio studentams. Jame kvietė paskirti porą dienų įvertinant turistinius maršrutus ir už tai siūlė apmokėti kelionės bei gyvenimo išlaidas. Pagalvojau, kad būtų visai įdomu ir užpildžiau anketą. Po kiek laiko gavau atsakymą, kad esu atrinktas, todėl šeštadienį anksti ryte nuvykau į sutartą vietą ir susitikau su dar 14 kitų keliautojų-savanorių, kurių dauguma buvo iš Kinijos ir Korėjos. O kas buvo toliau, papasakos nuotraukos :)
Sėdę į traukinį ir pakeitę kelias linijas per maždaug dvi valandas nudardėjom iki Čičibu miesto, esančio apie 70 km į vakarus nuo Tokijo, Saitamos prefektūroje.
senbeiten.wordpress.com 