Truputį daugiau nei prieš metus per Freecycle susiradau savo pirmąjį japonišką dviratį. Buvo jis jau gerokai padėvėtas, parūdijęs, bet visai gerai važiavo. Po kelių mėnesių įtrūko grandinė, vėliau pradėjo sunkiai persijunginėti bėgiai. Remontas čia brangus, vien už grandinės pakeitimą galima nusipirkti visai gerą dėvėtą dviratį, todėl taisyti didelės paskatos neturėjau. Viskas išsisprendė vasaros pradžioje, kada pakalbėjau su keliais išvykti besiruošiančiais mainų studentais ir vienas iš jų sutiko man perleisti savo beveik metus naudotą ryškiai žalią dviratį. Išlaikytas jis buvo gerai, tik važinėk ir džiaukis, ką ir dariau kelis mėnesius iki šiandienos popietės, kada išvažiavau su žaliuku iki parduotuvės, o grįžau namo jau su kitu, visiškai nauju, tik kiek nykesnės spalvos – pilku.

Naujo dviračio istorija gan neįprasta. Bevažiuodamas mažesnėmis gatvelėmis privažiavau sankryžą, kurioje nesimatė, kas vyksta už kampo. Iš priekio atvažiavusi mašina norėjo sukti, aš sustojau, ji irgi. Situacija tokia, kokia būna daugybę kartų mažose sankryžėlėse – vairuotojas mandagus, praleidžia. Kad jau taip, aš pradėjau iš lėto važiuoti, vos vos išlindau į kertantį kelią, o iš šono lygiai taip pat palengva lindo kita mašina. Greit abu sustabdėm, bet mašinos padanga sugebėjo gal 10 cm užvažiuoti ant dviračio rato ir jį įlenkti. Tik tokia ir avarija ir tik tokie nuostoliai.

Galėjom išsiskirti savais keliais, nes abu savaip kalti, bet japoniškas atsakomybės jausmas paėmė viršų. Iš pradžių buvo atsiprašymų ritualas. Vairuotojas tikino, kad jis kaltas, aš sakiau, kad čia aš buvau neatsargus, bet, aišku, nesugebėjau perkalbėti, todėl sutarėme, kad kartu važiuosime iki dviračių taisyklos. Pasiekę ją, suradom apsukrų darbuotoją, kuriam atrodė, kad sugadintas ne tik ratas, bet ir dalis rėmo, todėl taisymas brangiai kainuos ir geriau pirkti naują dviratį. Bandžiau sakyti, kad neatrodo, jog rėmas būtų nors truputį įlenktas ir užtektų keisti ratą, bet mano, kaip ne specialisto, žodžiai didelės įtakos nepadarė ir teko rinktis naują dviratį. Nužiūrėjom gana panašų į sulamdytą ir teko pereiti į kitą ritualo etapą, kada sako, jog man tą dviratį nupirks, aš atsakau, kad avarija įvyko dėl mano neatidumo, o paskui nusileidžiu iki to, kad turėtume sumą pasidalinti, bet abu gerai žinom, kuo čia viskas baigsis: aš jaunesnis, vairuotojas vyresnis, jis su mašina, aš su dviračiu, jis firmos darbuotojas, aš studentas, jis japonas, aš užsienietis… Pagal visas japoniškas taisykles, jo pareiga viską užglaistyti ir nuo to gale dienos pasijausti, kad padarė gerą darbą. O man telieka būti mandagiu ir atsikalbinėti, kad tas jo geras darbas atrodytų reikšmingesnis.

Išsiskyrėm, atrodo, draugiškai, po paskutinį kartą atsiprašydami, kad vienas kitam sukėlėm tiek nepatogumų. Senąjį dviratį palikau parduotuvėje ir namo parvažiavau su blizgančiu nauju.

Praeitą šeštadienį universitete ir bendrabučiuose beveik visai dienai atjungė elektrą kasmetiniam tinklų patikrinimui, todėl buvo gera proga surengti išvyką į miestą. Išsirinkau ne per toliausiai esantį, bet lig šiol taip ir neaplankytą Džindai botanikos sodą. Kaip tik tądien baigėsi vasaros karščiai, smagiai atvėso iki 24-25 laipsnių, todėl buvo smagu kelias valandas pasivaikščioti lauke nejaučiant, kad tampi visas šlapias nuo prakaito.

Sodas nėra labai senas, įkurtas 1961 metais. Lig tol šioje vietoje buvo didelis parkas.

* Grabštukas tai toks žodis, reiškiantis vagį. Pažiūrėkite, jei ką, lietuvių kalbos žodyne :)

 

Daugumoje Japonijos visą parą dirbančių parduotuvių, o taip pat ir paštuose, bankuose ar kitose vietose prie kasos galima pamatyti padėtus spalvotus kamuoliukus.Kainos ant jų nebus, nusipirkti negalėsite. Gal tai dėl grožio? Arba koks nors talismanas?

Nuotrauka iš http://www.flickr.com/photos/23093243@N03/4367547160

Pavažinėjus Tokijo metro, ilgainiui susidaro įspūdis, kad ten visai atskiras pasaulis, nei kitos viešojo gyvenimo sferos. Paprastai Japonijoje žmonės mandagūs, elgiasi atsargiai, tvarkingai, bet atsidūrus stotyje, dauguma užsideda abejingumo kaukę: vietos neužleis arba sėdės per dvi, į vagono gilumą nepaeis, kad įliptų būrys lauke laukiančių, ir pan. Tiesa, laukiant traukinio visi tvarkingai išsirikiuoja, nebūna užlindinėjimo ir chaotiško grūdimosi (kaip kad, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje). Žodžiu, yra ir pliusų, ir minusų.

Kad pastaruosius kažkiek sumažinti, metro būna prikabinėta auklėjančių plakatų. Apie juos ne per seniausiai jau pasakojau, bet vėl sugrįžti paskatino gakuranman.com blogas. Jame vienas įrašas skirtas dizaineriui Bunpei Jorifudži, kuris per pastaruosius porą metų sukūrė visą seriją darbų, skirtų pamokyti Tokijo metro keleivius geresnių manierų. Plakatų šūkiai pozityvūs: „darykite tai namuose“ (ar kitur), jeigu norima sugėdinti dėl netinkamo elgesio, arba „padarykite tai dar kartą“, jeigu norima paskatinti. Tiesa, apačioje smulkesnėm raidėm pateiktas paaiškinimas būna kiek griežtesnis.

Užleiskite vietą.

Prieš kelias dienas gavau laišką iš kompanijos, kuri praeitais metais rengė turistinių maršrutų tyrimą ne per toliausiai nuo Tokijaus. Šįkart skubiai ieškojo norinčių vykti į Sendai miestą (Japonijos šiaurės rytuose, nuo cunamio labiausiai nukentėjusiame regione) į kažkokį panašų renginį. Sutikau, nes kaip tik buvau tuo metu laisvas, o Sendai dar nesu matęs, todėl buvo smalsu apžiūrėti. Tuo labiau, kad jie pasirūpino traukinių bilietais, apgyvendinimu, maitinimu ir nereikėjo niekuo papildomai rūpintis.

Ketvirtadienį vakare nuvažiavau iki Tokijo stoties ir sėdau į šinkansen. Taip vadinami Japonijos greitieji traukiniai, kurių tinklas apima beveik visą šalį ir yra populiari transporto priemonė, kasmet pervežanti apie 150 mln. žmonių. Laksto jie greitai, iki 300 km/h, bet yra ir planų per ateinančius penkiolika metų nutiesti pirmąsias magnetinės levitacijos principu varomų traukinių linijas, kuriomis bus galima važiuoti 500 km/h ar dar greičiau.  Tiesa, su šinkansen važinėti nėra itin pigu. Tarkime, už 350 km atstumą tarp Tokijaus ir Sendajaus reikia sumokėti apie 10 000 ienų, kas išdalinus gautųsi apie 1Lt už 1 km. Su paprastais traukiniais būtų galima išsiversti dvigubai pigiau, bet vietoje to kelionė užtruktų ne dvi, o kokias šešias valandas. Todėl nenuostabu, kad prireikus važiuoti ilgesnį maršrutą visi per daug negalvodami perka šinkanseno bilietus.

Smalsianosis traukinukas. Įdomu dar ir tai, kad per visą savo 46 metų istoriją Japonijos greitieji traukiniai nepatyrė nė vienos rimtesnės avarijos. Lig šiol jais yra keliavę apie 8 milijardai žmonių, o žuvusių keleivių skaičius siekia apvalų nulį. Ir tai šalyje su dažnais žemės drebėjimais.

Neseniai teko skaityti laikraštyje straipsnį, kad turistų skaičius, po kovo 11 d. žemės drebėjimo stipriai smigęs į apačią, šią vasarą grįžo į priešcunaminį lygį. Tiesa, šalys, iš kurių atvyksta norintys pamatyti Japoniją, kiek pasikeitę. Anksčiau pirmavusią Pietų Korėją aplenkė Kinija (jeigu įskaičiuosime Honkongo gyventojus), nedaug atsilieka Taivanas, tada jau gerokai mažiau turistų atvyksta iš JAV, Australijos, Singapūro, Tailando, Kanados. Iš Europos šalių dešimtuke tik viena – Anglija. Iš viso per metus Japoniją aplanko apie 8-9 mln. žmonių, didžioji dauguma, kaip galima matyti, iš aplinkinių Azijos šalių.

O kur vyksta patys Japonai? Gan panašiai: daugiausiai į Pietų Korėja, tada į JAV (nemaža dalis paatostogauti į Havajus), Singapūrą, bet susivilioja ir „egzotiškąja“ Europa – visų pirma Prancūzija, o kitomis šalimis kiek mažiau. Per metus į užsienį išvyksta apie 16-17 mln. japonų, todėl turizme patiriamas deficitas. Pavyzdžiui, kiekvienam Prancūzijos arba JAV piliečiui atvykusiam į Japoniją tenka apie septyni Japonijos piliečiai pabuvoję tose šalyse.

Kažkada į rankas pakliuvo kelionių agentūros katalogas apie Europą. Gal kokie du trečdaliai jo buvo apie Prancūzija, bet pavartęs radau porą puslapių skirtų ir Baltijos šalims. Joms apžiūrėti siūlo skirti 7 dienas, o kelionė įvertinta maždaug 400 000 ienų, t.y. apie 4000 eurų.

Trumpas pristatymas su Talino panorama, Vilniaus vaizdeliu, Ryga ir Kaune esančiu Sugiharos muziejumi.

Neturiu labai kažko iš paskutinių dienų papasakoti. Baigėsi vasara, sukako metai nuo sugrįžimo į Japoniją, prasidėjo naujas semestras. Universitetas pagyvėjo, privažiavo mainų studentų. Naujokai nuo pirmų dienų užsiėmę: dienomis bėgioja į įvairius supažindinimo su čia galiojančia tvarka renginius, o vakarais eina socializuotis į barus.

Pabūti naujoku teko ir man, nes įsidarbinau dėstytojo asistentu, todėl šiandien ėjau į instruktažą, ką užimant tokias pareigas reikės daryti. Tai savotiška doktorantų praktika, susidedanti iš fizinio darbo (atšviesti lapus, sujungti aparatūrą ir pan.), nuobodaus popierizmo (registruoti studentų lankomumą), daug mąstymo nereikalaujančių užduočių atlikimo (ištaisyti tarpinių atsiskaitymų testus) ir kažkiek kūrybingesnės veiklos (prisidėti prie seminarų vedimo). Lyginant su Lietuvos universitetų praktika, kur reikia pačiam paruošti dalyko programą ir dėstyti, ši žymiai paprastesnė, bet pajausti paskaitų „virtuvę“ yra galimybių. Kaip galima tikėtis, vieni profesoriai iš asistentų nori aktyvesnio dalyvavimo, kitiems užtenka, kad tik įjungtų projektorių prieš paskaitą ir kartais atšviestų vieną kitą lapą. Maniškis, kiek teko girdėti, yra iš reiklesnių, kuo visai džiaugiuosi, nes bus įdomesnė patirtis.

Be dviejų per savaitę asistuojamų paskaitų tradiciškai turėsiu japonų kalbos kursus, o visą kitą laiką galėsiu skirti savo tyrimo stūmimui į priekį.

Kad nepabaigti tiesiog visko prirašius, štai šiek tiek rudeniškas skėrelis: