Po šiokios tokios pertraukos vėl prisikaupė makro nuotraukų. Tiesa sakant jau senokai bebuvau išėjęs pafotografuoti, nes kai lauke ant saulės +40 ar daugiau, nelabai norisi vaikštinėti. Bet reikės kurią dieną prisiruošti. Gal per karštį kaip tik įdomių nematytų vabaliukai išlenda.

Pradėkime nuo poros drugelių.

Auga Japonijoje tokie medžiai, lietuviškai vadinami japoniniais abrikosais, nors ir slyvų giminės. Anksti pavasarį gražiai žydi.

(nuotrauka iš)

Enošima yra nedidelė sala netoli Tokijaus. Iš centro galima per porą valandų traukiniu pasiekti (pakeliui patogu sustoti ir Kamakuroje – buvusioje Japonijos sostinėje).  Nuvykę surasite daug šventyklų, kalvos viršuje esantį apžvalgos bokštą, botanikos sodą, uolėtas pakrantes, olas ir daug įvairiausias smulkmenas turistams siūlančių parduotuvėlių. Viskam iš lėto apžiūrėti galima skirti ir visą dieną, o šiaip ratui apeiti užteks poros valandų. Tik pasiruoškite pakopinėti laiptais aukštyn žemyn, nebent nebus gaila atiduoti ~10lt į viršų užkeliančiam eskalatoriui.

Kęstas prieš porą dienų parašė, kad Taipėjuje daugiau nei +39. Tikriausiai ta pati banga šiandien atkeliavo iki Tokijaus ir palepino smagia šiluma.

(anot intellicast.com)

„Smagiausia“ viso to dalis ta, kad naktį nelabai teatvėsta. Rašant šį tekstą jau beveik vidurnaktis, o lauke vis dar +33. Net ir vasariškas įprotis eiti miegoti po atviru dangum ant stogo ne itin pagelbėja pabėgti nuo karščio… Gerai tik tiek, kad anot prognozės tuoj viskas grįš į savo vėžes ir bus dienomis +33, o naktimis apie +26-27.

Vien Tokijuj yra šimtai šventyklų. Einant tai vienoj, tai kitoj pusėj pamatysi. Kai kurios visai mažytės, kitos kaip atskiri parkai. Savo bendru vaizdu dauguma gan panašios, todėl po kiek laiko atrodo, kad jau nebėra nieko naujo, ką gali pamatyti, nebent skiri laiko apžiūrėti įvairias detales, kaip kad skulptūras ar medžio raižinius.

Kiekviena šventykla čia būna arba budistinė, arba šintoistinė, arba šioks toks abiejų religijų mišinys. Atpažinti, kur kuri iš pirmo žvilgsnio nėra lengva, nes turi daug bendrų detalių. Tačiau yra paprastas būdas – tereikia atėjus prie įėjimo pažiūrėti į vartus. Jeigu jie tik raudonas minimalistinis statinys, tuomet sveiki atvykę pas šintoistus.

Tuo tarpu pas budistus vartai bus puošnesni, kaip atskiras pastatas su stogeliu, o iš šonų juos saugos grėsmingos skulptūros. Čia viena net ne vartuose, o tiesiog prie įėjimo pastatyta.

Brolio atvykimo į Tokijų progą teko įdomiai pakeliauti tiek jau po matytas, tiek ir po naujas vietas. Apie kai ką parašysiu vėliau, o šįkart dėmesys keturiems muziejams.

Pirmajame – Rumšiškes primenančiame Edo laikų Tokijo architektūros – buvau gal trečią kartą, bet jis tikrai nenuobodus, kai užeini vis skirtingais metų laikais :-) Vertas aplankyti, jeigu domitės senais japoniškais pastatais ir norite ramiai pavaikštinėti žaliame parke. Tik tiek, kad iki jo reikia traukiniu važiuoti apie pusvalandį nuo Tokijo centro ir dar tada autobusu. Čia kažkas privaikščiojęs ir prifilmavęs visko po truputį:

Fotografas Jeffrey Martin paskelbė savo kelių mėnesių darbo rezultatą – super didelės raiškos panoraminę Tokijo nuotrauką, sulipdytą iš 8000 įprastinių 18 megapikselių nuotraukų. Fotografuota iš Tokijo bokšto apžvalgos aikštelės. Ją pamatyti galite 360gigapixels.com puslapyje (pasidarykite, kad rodytų per visą ekraną – bus smagiau žvalgytis).

Techninę viso to pusę autorius nupasakoja taip:

I use a Canon SLR (in this case, a 7D) and a 400mm lens (in this case a canon L f/5.6 lens) mounted on a Clauss Rodeo on gigapixel robot which is controlled by a tethered laptop to move the camera and fire the shutter while the camera is moving. This requires setting a very fast shutter speed obviously, and tuning everything so that the image is shot correctly without any motion blur and a minimal amount of noise. The image is 600,000 pixels wide. The maximum size of an image in photoshop is 300,000 pixels in any dimension. This means that to create a single seamless image, it was a big challenge. The image never has actually existed as a single file. However, the two files do fit together seamlessly, so it can definitely be considered a single image.

Also, disk space. Various iterations of the image in progress were tens of gigabytes each. The final versions of the image are 100GB each. I had to convert that into cube faces, each of those are 80GB each. This adds up – people say that disk space is cheap – well, it’s not!

I also needed more than 1.5 terabytes of free disk space to use as the “scratch disk” while doing the final assembly and retouching of the image.

The computer I was using had 192GB of RAM, and still lots of stuff was fairly unresponsive.

Paveiksliukas paimtas iš ir apie visa tai sužinota dėka Odly_Even blogo – oddly-even.com/2013/07/31/the-largest-photo-ever-taken-of-tokyo-is-zoomable-and-it-is-glorious/