Pastarosiomis dienomis bendrabutyje sujudimas, nes keli gyventojai pabaigė mokslus ir iki naujųjų (kurie prasideda balandžio pirmą) turėjo išsikraustyti. Mano antrame aukšte tušti liko du kambariai, o dėl pirmo nesu tikras. Labai ramus čia bendrabutis, niekas nerengė jokių atsisveikinimo vakarėlių ar pan., todėl sunku sužiūrėti, kas išsikraustė, o kas šiaip atostogauja kažkur išvykęs.

Atsisveikinusieji su bendrabučiu po savęs paliko krūvas jiems nereikalingų daiktų, kuriuos sukrovė tam skirtame šiukšlių „namelyje“. Neaišku, kuo čia baigsis, nes šiukšlių rūšiavimas griežtas, reikia sudėti daiktus į specialius savivaldybės maišelius, nes kitaip jų nepaima, ir t.t. Tuo tarpu dabar ten pagal japoniškus standartus visiška betvarkė.

Kalbant apie nereikalingus daiktus, dalį jų vietoje išmetimo galima nunešti į tam skirtas parduotuves, panašias į lietuviškas dėvėtų rūbų, bet su platesniu pasirinkimu. Jų, palyginti su Tokijo dydžiu, nėra daug. Labiausiai gal dėl kultūrinių ypatumų, jog į dėvėtus daiktus žiūrima kreivai, o ir šiaip nėra mados pasidalinti kokiu nereikalingu rakandu, jis išmetamas ir tiek. Bet viskas po truputį keičiasi, atkeliauja jei ne taupumo, tai ekologinės idėjos – parduotuvės reklamuojasi, kad padeda saugoti aplinką, prisideda prie antrinio panaudojimo.

Vienas iš tokių senienų kampelių yra visai netoli namų. Iš jo kelios nuotraukos:

Rasti joje galima visko, nuo kompaktinių diskų kairėje iki dviračių detalių dešinėje.

Neatspėtumėt kas šiandien mano bendrabutyje prasidėjo – ogi šildymo sezonas :) Nesvarbu, kad praeitą sekmadienį buvo +29, šiaip dienom paprastai pakyla kelis laipsnius virš +20, o naktimis dar nebuvo nukritę žemiau +12, iš ryto per kambarius perėjo meistras, nuorino radiatorius ir po pietų jie jau buvo karštutėliai. Gerai bent tiek, kad juos galima užsukti, ką iš karto ir padariau. Be to, šildymas jau įskaičiuotas į nuomą, todėl nereikia jaudintis dėl jokių papildomų sąskaitų. Bet vis tiek, kažkaip keista kai visur po kovo mėnesio įvykių reklamuojamas energijos taupymas ir tikrai nesitiki, kad šitaip nutiks dar esant pakankamai vasariškiems orams.

Kaip minėjau vakar, šiandien bendrabutyje vyko šventė – lauko terasoje visiems dalino nemokamai maistą ir gėrimus, o po to bendroje pirmo aukšto erdvėje vyko koncertas. Kaip skelbė prieš tai porą savaičių visur kabėję plakatai, visas šis renginys vadinosi MIRth. (Mir yra iš bendrabučio pavadinimo “Blue Mir Hall“ (Mėlynasis mir bendrabutis). Prijungus “th“ gaunasi “mirth“, angliškai reiškiantis džiaugsmingą juoką. Beje, vis knieti išsiaiškint, kas tas “mir“. Gal čia iš rusų kalbos? Bet tada galima tiesiai šviesiai ir pavadinti “Голубой мир“ :) Na, bet telieka tai paslapty.)

Lauko terasoj pristatė stalų, apdėliojo limonadais ir užkandžiais. 18 val. buvo duotas startas ir kaip mat prigūžėjo daugybė studentų. Gandai apie nemokamą maistą čia sklinda greitai ;-)

Chung-Ang universitete nuo kito trečiadienio prasidės tarpinių egzaminų savaitė. Visi labai ruošiasi, sukrutę mokytis arba bent jau susitikus padejuoja, kad bus nelengva. Man tas negresia, nes turėsiu tik korėjiečių kalbos testą, o likę dalykai be egzaminų, tereikės parašyti kelis trumpus tiriamuosius (galbūt dėl to, kad egzaminais labiau apkrauna bakalaurus, o magistrantams duoda savarankiškesnių veiklų).

Kad studentai per daug nesikankintų su mokslais, vakar universitetas surengė malonią staigmeną. Tiesa, staigmena gal buvo tik mainų studentams, o ilgiau čia esantys jau apie tai žinojo. Bet reikia pradėti pasakoti iš toliau…

Viskas… Magistrinis atiduotas vadovui ir galiu kurį laiką atsipūsti. Žinoma, dar reikės prie jo pasėdėti šlifuojant kai kurias vietas, bet pagrindinis darbas (tikiuosi) jau praeityje. Reikės dabar daugiau laiko skirti korėjiečių kalbai, nes nejudu į priekį tiek, kiek norėčiau. O dar ir kitų dalykų atsiskaitymams reikės ruoštis… Žodžiu, yra ką veikti, bet tuo pačiu ir negaliu sakyti, jog esu labai apkrautas.

Nors galvojau, kad neprireiks, bet vakar teko atsidaryti korėjietiškam banke sąskaitą. Vis per tą biurokratiją… Kadangi nebūsiu pilną semestrą, neišnaudosiu paskutinio mėnesio maisto talonų ir už juos man kompensuos. Bet šiaip atiduoti pinigų negali, turi pervesti į sąskaitą. Be to, iš pradžių nieko nesakė, kad tiesiog mažiau sumokėčiau, nors žinojo, kad anksčiau išvyksiu. Tai taip ir žaidžiam dabar: aš atsidarinėju sąskaitą, kurią panaudosiu tik kartą, o jie užsuks grąžinimo mechanizmą, kuris suveiks geriausiu atveju per mėnesį, nors viską galima buvo padaryti žymiai paprasčiau iš karto.

Trumpa ekskursija po bendrabutį ir kambarį, kad būtų lengviau įsivaizduoti kas jau ten tokio “naujo“ ir “modernaus“ :-)

Štai ir pirmasis rašinėlis tiesiai iš Seulo. Jau trečia diena kaip esu čia. Per tą laiką pavyko pavaikščioti po patį miestą, pavalgyti korėjietiško maisto, rasti draugų korėjiečių, pamatyti universitetą ir įsikurti bendrabutyje. Bet gal reikėtų pradėti nuo skrydžio.

Taip jau susiklostė, kad visi mano bandymai sugrįžti į Rytų Aziją ir aplankyti Pietų Korėją užtruko apie metus. Pernai pavasarį lydėjo kelios nesėkmes: nors buvau priimtas į Kyung Hee universitetą, VDU stipendijų skyrimo komisija, kreivai pažiūrėjusi į mano norus intensyviai mokytis korėjiečių kalbos, finansavimo taip ir neskyrė, o iš europietiško ASEM-DUO fondo taip pat nepavyko nieko gauti. Ką gi…