Šįryt prikėlė natūralus japoniškas žadintuvas – žemės drebėjimas. Ir beveik laiku, nes šiaip keliuosi apie 8 val., o drebėjimas iš pradžių nestipriai krestelėjo (Tokijuj 2 balai) 7:43, o paskui pakartotinai kiek stipriau (3 balai) 7:48. Po tokio paraginimo neliko nieko kito kaip tik lipti iš lovos.

Diena nors šalta, bet saulėta, tad priešpiet išvažiavau savaitgališkai pasivėžinti su dviračiu. Užsukau į jau anksčiau matytą šintoistinę šventyklą, tik šįkart su fotoaparatu, kad galėčiau ir jums parodyti. Bent man tai viena iš gražesnių šventyklėlių, nes nedidukė, jauki, turinti nemažai žalumos ir, kas svarbiausia, apkabinėta žaismingų lapių (japoniškai kitsune – kicūnė) paveikslėliais.

Iš Japonijos ambasados atėjo reklaminis laiškelis, kad vasario pradžioje Vilniuje vyks vienuoliktasis Japonijos kino festivalis. Programa bent manęs ypatingai nesužavėjo, bet gal kažką sudomins. Tuo labiau, kad visi filmai nemokami, tereikia turėti laisvo laiko. Filmų sąrašą su aprašymais galite rasti čia.

Tuo pačiu galiu užsiminti, kad neseniai pažiūrėjau savo mėgstamiausio japonų režisieriaus Hirokazu Koreeda naujausią filmą „Stebuklas“ (奇跡, kiseki). Kaip visada nenuvylė, galiu rekomenduoti, tik reikia perspėti, kad Koreeda filmai gan savotiški, išsiskiria savo lėtu pasakojimu, dėmesingumu detalėms, kasdieninio gyvenimo perteikimu, nėra ten jokių „šaudo gaudo“, įtampų ar atomazgų, todėl reikia prieš žiūrint tam nusiteikti ;)

Paskutiniu metu apsileidau su blogu, nes vis nelikdavo jam laiko. Kasdien vis tenka paskirti valandą kitą japonų kalbai, nes namų darbų dėstytojai negaili; tada tenka pasėdėti prie kitų paskaitų užduočių, o jeigu lieka laiko, tada jį pabaigia suvalgyti japonų pamokų puslapio kūrimas, po truputį einantis į pabaigą. Be to visą savaitgalį lijo, todėl tiesiog prasėdėjau namuose ir nebuvau išvykęs ieškoti aprašymo vertų nuotykių. Užtat besibaigiant lietui atėjo šaltesnio oro banga ir paskutinę naktį kaip niekad daug pasnigo. Retai taip būna, užaugusieji Tokijuj sakė, kad išskirtinis atvejis. Ryte pro langą matėsi toks vaizdas:

Pagaliau sniegas užsuko ir į Tokiją. Vakar iš šiaurės atkeliavo apniukę žvarbūs orai ir nuo ryto nemažai pasnigo. Tik tiek, kad temperatūra pliusinė, todėl viskas greitai ištirpo ir vakare jau nebuvo jokio žiemos ženklo. Šiaip ar taip, nuotaiką visiems pakėlė, net laikraščiai parašė, kad sostinėje sninga :)

Pratęsiu praėjusiam įraše pradėtą grožio temą šįkart persikeldamas į šiuos laikus ir trumpai žvilgteldamas į Japonijos statybininkų madas. Tai man padės padaryti kompanija Tobi, siuvanti darbinius rūbus, ir jos spalvingi katalogai, kuriuos susidomėjusieji gali rasti pdf formatu štai čia. Plačiau nuotraukų nekomentuosiu, tik paminėsiu, kad statybininkai Japonijoje turi savo specialius rūbus ir avalynę, iš kurių juos nesunku atpažinti. Kiekviena statybinio kostiumo detalė turi savo funkciją, viskas jame apgalvota ir praktiška. Sakyčiau, kad šiuolaikiniai statybininkai labiausiai iš visų darbuotojų primena samurajus, tik vietoje kardo nešiojasi grąžtą, plaktuką arba laužtuvą :)

Šiandien su japonų kalbos klase nuėjom į čia pat esantį ICU muziejų (apie jį trumpai jau buvau užsiminęs). Viskas ten po senovei, tik pasikeitus nenuolatinė antro aukšto ekspozicija: vietoj prieš tai buvusių popieriaus raižinių išstatytos senovinės kosmetikos dėžutės (kaip kad šioje nuotraukoje), veidrodėliai ir kitokie grožio reikmenys. Visai įdomu pasižiūrėti, ypač į veidrodžius, kurių metaliniai rėmeliai išgraviruoti įvairiausiais motyvais.

Prie eksponatų buvo truputį parašyta ir apie senąsias madas. Neįprasčiausia detalė susijusi su anksčiau buvusiu dantų grožio supratimu. Jeigu dabar nemažai žmonių sapnuoja apie baltus dantis ir sumoka nemažus pinigus visokioms balinimo procedūros, tai tuo tarpu Japonijoje bei Pietų Azijoje ilgą laiką grožio idealas buvo dantys, iš tolo blizgantys savo juodumu.

Tokijuj viduržiemis: dienos saulėtos (nes sausis mažiausiai kritulių turintis mėnesis), prišyla iki +8, o naktimis kiek vėsiau, apie +3. Jaučiasi jūrinis klimatas, nėra didelių temperatūros šuolių. Nepaisant sausio vidurio kai kuriems augalams jau prasideda pavasaris, nes tik spėję numesti lapus jie jau sprogdina naujus. Žodžiu, pagal lietuviškus standartus anokia čia žiema, tik šiaip nedidelis orų atvėsimas :) Jeigu ne žvarbesnis vėjas, net ir striukės nereikėtų rengtis.

Pasidalinu CNN parengtu turistinės propagandos straipsneliu apie 50 gražių Pietų Korėjos vietų. Nuotraukos atrinktos pačios įspūdingiausios ir dar su kompiuteriu paredaguotos, todėl nuvykus gali tekti nusivilti, bet šiaip ar taip planuojant kelionę į Korėją keletą vietų tikrai galima įtraukti į maršrutą (išskyrus, žinoma, nr. 21).

Šiandien vėl eilinis drebėjimas. Tik šįkart apie jį pranešė iš anksto. Tokią išankstinio įspėjimo funkciją turi dauguma mobilių telefonų – likus 10-20 sekundžių iki drebėjimo įsijungia šaižus garsas ir gauni žinutę, kad pasiruoškite drebėjimui:

„Ibaraki pakrantėje įvyko žemės drebėjimas, pasiruoškite vibracijai.“ Angliškai irgi įdeda vieną žodį dėl vaizdo :)

Tokie įspėjimai veikia toli gražu ne visais atvejais, o ir suveikus dar nereiškia, kad drebėjimas bus stiprus. Tarkime, sausio pirmąją įvykus keturių balų drebėjimui jokio pranešimo nebuvo, o šiandieninis buvo tik vieno balo.

Japonija be viso kito garsėja kaip sojos šalis, mat čia suvalgoma bene daugiausiai sojos gaminių iš visų valstybių. Vakarietiški mitybos įpročiai, žinoma, šį kiekį gerokai sumažina, bet mėgstantys tradicinius japoniškus valgius soją valgo ryte, per pietus ir vakare įvairiausiais pavidalais: kaip įvairiausių rūšių tofu (sojų varškę), natto (fermentuotas sojų pupeles), miso (kitokiu būdu fermentuotas sojas), sojos miltus, sojos pieną, jubą (išgaunama iš sojų pieno), okarą (sojos pieno tirščiai), virtas žalias sojos pupeles, virtas prinokusias pupeles ir dar visaip kitaip paruoštas. Visus šiuos dalykus nesunkiai galima rasti bet kuriame prekybos centre, o populiaresni produktai turi po ištisus skyrius. Šiandien trumpas įvadas į sojos pieno įvairovę :)