Kaip pernai dviem savaitėm į Malaiziją, taip šiemet tokiu pačiu laiku išsiruošėm į kaimyninę Indoneziją. Prabūsim lygiai dvi savaites, nuo kovo pirmos iki šešioliktos (porą dienų suvalgys skrydžiai). Planas jau daugmaž sudėliotas ir atrodo taip:

Tik atvykus į Džakartą lauks skrydis į Borneo salą. Ten kelios dienos Tandžungputingo nacionalinio parko džiunglėse, apsilankymas Birutės Galdikas centre. Tada grįžimas į Javos salą, traukiniais ir autobusais iki Balio salos, po kiek laiko atgal link Džogjakartos, o visai pabaigoje ir į Džakartą, iš kur skrydis atgal į Tokiją. Ant lapo surašius atrodo viskas sklandu ir aišku, bet žinant, kad Indonezija dar chaotiškesnė nei Malaizija, tikriausiai laukia ne vienas netikėtumas.

Iki pasimatymo kovo antroje pusėje :-)

Vasario pradžioje pusė Tokyo TV laidos ありえへん・世界 („Neįtikėtinas pasaulis“) buvo paskirta Lietuvai. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, rodo ten apie užsienio šalis viską, iš ko būtų galima paaikčioti „kaip keista“ arba pakraipyti galvą „kas galėjo pagalvoti…“ Taip ir šį kartą. Nukeliavo laidos kūrėjai į Lietuvą, parankiojo to, kas žiūrovams Japonijoje atrodytų neįprasta, pamontavo, kad būtų įdomiau ir pridėjo spalvas patirštinančių komentarų.  Taip sužinome, kad lietuviai kasdien eina į pirtį, ten mušasi žolėmis, po to išsikirtę eketę lendą maudytis, tada užvalgo lašinių, išgeria degtinės ir lenda atgal į pirtį. Be lašinių kasdieniu valgiu taip pat yra šaltibarščiai, kuriuos laidos kūrėjams viena šeima pagamina vidury žiemos. Ir čia tik dalis egzotiškosios Lietuvos. Jeigu sudominau, laidos įrašas čia. Komentarą yra parašęs ir VDU Azijos studijų centro vadovas Aurelijus Zykas.

Kad būtų šiek tiek pusiausvyros, čia video, kaip kasdien laiką leidžia dauguma japonų ;-)

Žiemiški paskutiniai blogo įrašai. Atrodo, lyg iš Nagano būtume parsivežę į Tokijų žiemą. Praėjo lygiai savaitė po anksčiau aprašyto šeštadienio, sniegas beveik nutirpo, o tada vėl prasidėjo pūga ir per dieną ir naktį prisnigo gal daugiau nei prieš tai. Jeigu nereikia niekur eiti iš namų, tai tik sėdi ir pro langą gėriesi kaip gražu ir balta, bet jeigu reikia ir dar iš ryto, tai nelabai kas: autobusai nevažiuoja, traukiniai vėluoja ir būna persigrūdę dar labiau nei paprastai, o šaligatviai vien pliurzė. Įdienojus kažkiek kelius pavalo, šaligatvius nukasioja, traukiniai pradeda dažniau važinėti ir po truputį viskas grįžta į įprastas vėžes. Tuo labiau, kad nešalta, apie +6 ir sniego per savaitę tikriausiai mažai teliks.

Nepaisant to, kad prieš kelias dienas buvo +18 šilumos, ją greitai išstūmė šiauriniai vėjai ir atnešė Tokijo standartais kalnus sniego. Snigo naktį, snigo dieną ir dar šianakt neva snigs. Vakaro žinios sako, kad iškrito 20 cm ir tiek nebuvę per paskutinius 20 metų. Pasijauti tarsi išgyventum istorinį įvykį :-) Sniegui, o ką jau kalbėti apie 20 cm, žmonės čia nelabai pasiruošę, todėl sustoja traukiniai, pranešama apie automobilių avarijas ir kelis šimtus vienaip ar kitaip susižeidusių pėsčiųjų.

 

Aš tuo tarpu prasėdėjau namuose ir pro langą gėrėjausi apsnigtu apelsinmedžiu.

Be žiūrėjimo pro langą užsiėmiau ir tradicine žiemiška japoniška veikla – gaminau amazakę. Tai toks fermentuotas ryžių valgis-gėrimas. Galima sulyginti su gira, bet skoniu gal panašiau į jogurtą. Pagrindinė sudėtinė dalis yra grybeliu apkrėsti ryžiai, vadinami kodži. Jų galima lengvai rasti parduotuvėse, ypač žiemą. Kad pagaminti amazakę, tereikia kodži sumaišyti su paprastais virtais ryžiais ir užpylus vandeniu apie 10 val. laikyti labai šiltoje vietoje (+50-60 laipsnių). Tam tinka ryžių virimo aparatas, kuris turi šilumos palaikymo funkciją. Grybelis per tą laiką suskaido krakmolą į paprastesnius angliavandenius ir gaunasi itin saldi košelė. Ją galima praskiesti ir gerti, valgyti pačią vieną, arba… toliau fermentuoti ir sulaukti, kol ji pavirs į sakę (amazakė išskaidžius reiškia ama – saldus ir zake – sakė). Dėl to ant parduotuvėse randamų jau pagamintos amazakės skardinių, panašiai kaip ir ant natūralios giros butelių, būna parašyta, kad gali turėti iki 1 laipsnio alkoholio, nes net ir pasterizavus vis dar gali labai iš lėto vykti fermentacija.

Galėčiau pasiūlyti pasigaminti patiems, nes labai paprasta, tik įtariu, kad Lietuvoje kodži niekur nėra…

Pabaiga su reklama:

Praeitą savaitę įgyvendinom seną norą ir nuvykom į Džigokudani parką Nagano prefektūroje. Parkas būtų kaip parkas, jeigu ten negyventų visas būrys laukinių, bet visai nebaikščių japoninių makakų. Laksto jos prie upės, kalnų pašlaitėmis, gulinėja saulėkaitoje, o žiemą kai kurios ateina pamirkti ir į po atviru dangum įrengtą karštų versmių baseiną. Jeigu norisi pasigėrėti šiais gyvūnais arba tiesiog praleisti dieną gryname ore, dienos išvyka į šį parką yra pats tas.