Šiandien susitikau po penkerių metų pertraukos su buvusia bendradarbe iš praėjusio buvimo Tokijuj laikų. Dabar gyvena Ibarakio prefektūroje ir tik kelioms dienoms buvo sugrįžus į sostinę. Parašė laišką, kad bus kaip tik netoliese universiteto, reikės sutvarkyti vieną reikalą ir klausia, ar noriu vykti kartu. Gerai, prisijungsiu. Atvyko iki universiteto su mašina ir važiavom į… gyvūnėlių kapines. Mat tas reikalas buvo aplankyti kačių kapą (anksčiau ji globodavo benames kates ir ne viena pas ją prabuvo iki gyvenimo galo). Iš tikro, tai pačio atskiro kapo kaip ir nėra, nes laidojama kremuojant ir priskiriant visiems gyvūnėliams bendrą antkapį. Kas kita, jeigu yra pluoštas laisvų pinigų. Tada galima išsipirkti žemės plotelį ir padaryti atskirą kapelį, bet žinant Tokijo suspaustą gyvenimą, net ir kvadratinis metras atsies nepigiai.

Kažkokia šilta ši žiema, kasdien apie +8, o anot prognozės kitą savaitę ir +15 bus. Maža vilties, kad bent kiek sniego Tokijas sulauks. Išėjus į lauką beveik pavasariu kvepia, o slyvų medžiai ir kažkokie geltoni krūmai jau žiedus sukrovę ir po truputį skleidžia. Tikriausiai galima skelbti žiemos pabaigą, nors vėsesni orai dar tęsis iki kovo vidurio.

Prasiblaškymui nuo nesibaigiančio sėdėjimo prie knygų, išėjau iki ne per toliausiai nuo namų esančio paupio. Visai miela ekskursija. Labiausiai gal dėl to, kad sutikau visokių paukščių bei vieną gerai nusiteikusį ir anglų kalbą norėjusį pasipraktikuoti japoną. Nedažnai tokie dalykai abu vienu kartu nutinka.

Čeburaška yra vienas iš daugybės užsieninių personažų, labai sėkmingai prigijusių Japonijoje. Čia jis kartu su Gena išpopuliarėjo 2001 metais, kai kažkas sugalvojo filmukus parodyti kino teatre. Nuo to laiko gerbėjų ratas plėtėsi, pradėti gaminti įvairūs žaisliukai, paveiksliukais papuošti gaminiai, išleisti japoniškai įgarsinta originalioji animacija, o 2009 sukurtos ir naujos serijos. Paskutinė naujiena, kad populiarus drabužių tinklas Uniqlo užvežė visokių rūbų, išpuoštų Čeburaškos vaizdais. Pasigėrėkite:

Japonijoje nemažai žmonių turi kažkokį laisvalaikio pomėgį, kuriam skiria nemažai dėmesio. Vieni laipioja kalnais, kiti kolekcionuoja šventyklų štampus, treti stengiasi surinkti visas kada nors išleistas bitlų plokšteles ir pan. Daliai hobis perauga į maniją, kada pradedama gilintis į vieną dalyką iki ploniausių smulkmenų ir ji palaipsniui nustelbia kitas gyvenimo sritis. Kaip pavyzdį šiam kartui pasirinkau traukinių gerbėjus. Yra jie ir kitose valstybėse, bet gyvai pamatyti teko kolei kas tik Japonijoje.

Šie fanai būna kelių rūšių. Vieni labai mėgsta tiesiog važinėti traukiniais, ypač retesniais. Kiti gilinasi, kaip traukiniai valdomi, stebi stočių darbuotojus. Treti, patys matomiausi, yra fotografai, kurie kolekcionuoja traukinių atvaizdus. Dažniausiai jie stoviniuoja perono priekyje arba gale ir kažko laukia, o jeigu sužino, kad kažkur pravažiuos retesnio modelio traukinys – susispiečia dešimtimis ar šimtais.

Tokių traukinių gerbėjų yra tūkstančiai, jiems leidžiami keli specialūs žurnalai, visokie modeliukai, plakatai, o stočių darbuotojai iš anksto ruošiasi jų antplūdžiui paleidžiant naujus traukinius ar kitokiom progom.

Su naujaisiais 2014-taisiais arba japoniškais 26-taisiais! (mat čia metus ir pagal kiekvieną naują imperatorių skaičiuoja, o dabartinis nuo 1989 m. soste sėdi.)

Sutikau juos tradiciškai ramiai, nes didelių šventimų čia nebūna. Prieš dvylika (o pramiegojus – sekančią dieną) įprasta eiti į šventyklas paprašyti gerų naujųjų, ten pastovėti eilėje mušti gongo, nusipirkti specialiai paruoštų suvenyrų. Šventikai ta proga užkuria laužą, kuriame sudegina per metus prisikaupusius ant virvelių surištus ateities spėjimų lapelius ir kitokius daiktus, kad švariai naujus metus pradėtų. Ir beveik viskas… Jokių fejerverkų, triukšmų ir pan. nebūna.Daugelis tiesiog ramiai leidžia laiką namie ir valgo visokius kiek šventiškesnius valgius. (Jeigu ką domina, čia vienas japoniškas puslapis apie Naujų Metų sutikimą vis apklausas daro ir rezultatus paskelbia.)

Laužo šventykloje padegimas. Fone matyti šviečianti palapinė, kur sudėta visko deginimui.