Persikraustymo iššūkis įveiktas ir net gi sklandžiau nei tikėjausi. Iš pradžių atrodė, kad teks pavargti su daiktų pervežėjais, nes paieškojus japoniškai išmeta tik visokias užsibranginusias kompanijas. Jos ne šiaip nuveža jūsų daiktus, bet siūlo paslaugų komplektus A, B, C ir pan., pagal tai, kiek žmonių ir iš kokio buto kraustosi. Pigiausi planai prasideda nuo maždaug 25 000 ienų (620lt) ir kyla iki maždaug 70 000 (1750lt). Pagal juos jums tereikės stovėti ir žiūrėti, kaip daiktus supakuoja, sunešioja, suvežioja ir išpakuoja. Ir taip visose apžiūrėtose kompanijose. Labai japoniška – pilna paslauga, už jus padarys profesionalai, nesirūpinkite, atsipalaiduokite.

(paveiksliukas iš http://benriya.i-tsukuba.jp/)

Šiandien baigėsi ne taip jau ir ilgai trukusi buto paieška. Apžiūrėję vos kelias vietas, išsirinkom mūsų akimis optimaliausią variantą. Tiesa, labai iš daug ko ir negalėjom rinktis, nes norim likti netoli dabartinės stoties ir nemokėti per mėnesį daugiau nei 1500lt (60 000 ienų). Tokia kombinacija lemia, kad nuomos kompanija gali pasiūlyti kokius šešis variantus, nuo kurių atbyra keturi, o tada belieka rinktis iš tų likusių dviejų. Būtų kas kita, jeigu norėtume kas mėnesį atsisveikinti su ~3000lt. Tada jau pasirinkimų būtų tikrai daugiau, bet turint galvoje visus nuomos ypatumus, kuriuos netrukus išvardinsiu, tie 3000lt tėra aisbergo viršūnėlė, todėl tenka pagalvoti ir apie visą eilę kitokių išlaidų.

Lig šiol gyvenome universiteto bendrabutyje, kuris kainavo ~45 000 ienų (1150lt). Nebrangu, bet turint galvoje, kad iki artimiausios stoties apie 3 km, nėra taip jau ir pigu. Kadangi daugumos tokijiečių pagrindinis transportas yra traukiniai, kuo arčiau stoties gyveni, tuo kasdienės kelionės pirmyn-atgal lengvesnės, bet ir nuoma brangesnė. Taip pat mes esame jau šiek tiek Tokijo pakraštyje, kas irgi mažina nuomos kainas. Centre net ir mažo kambarėlio nereikėtų tikėtis be 80 000 ienų (2000lt). Trečias svarbus dalykas – dydis. Mažiausias variantas – taip vadinami „van rūmu“ (ワンルーム, „vienas kambarys“ nuo angliško „one room“), kur toje pačioje erdvėje kampelis virtuvei plius atskirai vonia. (Turint galvoje jų dydį (10-20 m2), kyla įtarimas, kad „van rūmu“ gali būti kilęs ir nuo „van“ (taip japoniškai šunys loja „van van“) + „room“, t.y. labiau šuns būdelė nei pilnavertis butas :-)) Tad ir visos mažiausios kainos yra būtent apie tokias vietas. Erdvesni butai (apie 40 m2) jau ir kainuos bent dvigubai brangiau.

Tipiškas „vanrūmas“: įėjęs pro duris iš karto atsitrenki į virtuvę, šalia durys į nedidukę vonią, o likę keli kvadratai yra miegamasis-valgomasis-svetainė.

Prabėgo du mėnesiai bepasakojant apie nuotykius Indonezijoje. Atrodo, turėtų būti per tą laiką prisikaupę daug visokių naujienų iš Japonijos, bet… nieko labai ypatingo ir neįvyko. Vos tik grįžus sulaukiau smagių svečių iš Škotijos, su kuriais teko iš naujo pabūti turistu ir aplankyti įvairias Tokijo vietas. Tada atkeliavo žinia iš universiteto, kad nenorint prarasti stipendijos, jau šį semestrą būtina atlikti disertacijos katedrinį gynimą. Teko trims savaitėms mesti viską į šalį ir nuo ryto iki vakaro darbuotis, kad lig tol turėtas tekstas įgautų išbaigtesnę formą. Suspėjau, viskas praėjo sklandžiai, dabar telieka padaryti kelis pakeitimus ir sulaukti rudenį galutinio gynimo.

Daugiau laisvo laiko atsirado tik prieš porą savaičių, bet vėl dėka universiteto yra naujas darbas – susirasti kur gyventi iki lapkričio mėnesio. Mat pagal taisykles išgyvenau maksimalų trejų metų laikotarpį ir niekaip niekiausiai man negali pratęsti likusiems keturiems mėnesiams bendrabučio nuomos. Nesukalbami ir nedraugiški čia darbuotojai… Žiūrint iš kitos pusės, nauja ir savaip įdomi patirtis – lankytis nuomos kompanijose ir apžiūrinėti butus. Bet apie tai atskira istorija.

Artėjantis kraustymasis verčia pagalvoti ir apie visus sukauptus daiktus: ką išdalinti, ką bandyti parduoti, ką į Lietuvą išsiųsti, ką dabartiniams kaimynams atiduoti… Tuo labiau, kad sekanti gyvenama vieta bus toli gražu ne tokia erdvi kaip dabartinė.

Tokios pagrindinės naujienos. Galima pabaigai paminėti dar ir tai, kad per šiuos porą mėnesių atėjo ir praėjo pavasaris su visais sakurų žiedais, o dabar tęsiasi vasaros įžanga – lietingasis sezonas. Nei šalta, nei karšta ir šiek tiek palyja. Kartais tris dienas be sustojimo, kartais trumpiau.

Štai ir paskutinis įrašas apie Indoneziją. Pradėsiu nuo priešpaskutinę dieną aplankyto Bogoro botanikos sodo. Jis apie 50 km nuo Džakartos, nesunku nuvykti traukiniu. Kainavo neatsimenu tiksliai kiek, bet tikrai labai mažai. Pro langus visą kelią tesimato beveik tik miestas, nes besiplečianti Džakarta užpildė namais anksčiau iki Bogoro buvusį tarpą.

Bogoro sodai suviliojo, nes gali pasigirti kelių šimtų metų istorija ir tūkstančiais augalų rūšių. Atrodė, kad bus įdomi išvyka. Nuvykus paaiškėjo, kad to įdomumo tik per pusę, nes sodas yra labiau panašus į parką: dauguma augalų neturi jokių lentelių, kad galėtum sužinoti, kokia tai rūšis, labai mažai stendų su paaiškinimais, tad belieka tik šiaip vaikštinėti, o ne mokytis apie tropinę florą. Iš šitos pusės nuvylė. Bet jeigu atvyksti kaip į parką, tuomet graži vieta ir gali lengvai pusę dienos praleisti.