Senokai berašiau, nes pastarosios dienos buvo gan aktyvios ir nelikdavo laiko pabloginti. Štai ką veikiau:

Važiavau iki Tokijo pakraštyje esančio Hosei universiteto pasikalbėti su viena profesore apie savo tyrimą. Ji irgi domisi miškais, bet labiau iš ekonominės pusės. Šiaip ar taip, buvo gan naudinga susitikti, o ir universitetą apžiūrėjau. Jo teritorija didžiulė, erdvės daug ir viskas (tikriausiai dėl to) atrodo tuščia: studentų vienas kitas praeina, darbuotojų irgi nedaug, pastatų viduje tylu…

Japonijoje yra ne vienas ir ne du muziejai, kurie panašūs į Rumšiškes: atkurti įvairių laikotarpių senoviški pastatai, po juos galima pasivaikščioti, apžiūrėti daiktus, kai kur rodomi amatai. Kaip tik vienas toks muziejus yra visai netoli namų, gal pusvalandis kelio dviračiu. Vadinasi Edo laikų Tokijo architektūros muziejus po atviru dangumi :) Nuvykęs sužinojau, kad ICU studentams įėjimas nemokamas, tad gal reikės ir dažniau ten užsukti.

Muziejaus logotipą „kirminiuką“ sukūrė Ghibli studijos režisierius Miyazaki, nes šio muziejo pastatai jį įkvėpė sukurti filmą Spirited Away.

Į Pietų Korėja jau irgi atėjo radiacijos baubas. Per paskutines dienas laikraščiuose pasirodė ne vienas straipsnis apie užfiksuotą jodą ir cezį, kurie, kaip spėjama, atkeliavo iš Japonijos. Tiesa, kiekiai labai maži, nekeliantys grėsmės, bet to pakako, kad korėjiečiai pultų pirkti natūraliai jodo turinčių jūros žolių. Nors jų ir šiaip suvalgoma nemažai, parduotuvių atstovai sako, kad dabar pardavimai išaugę beveik dvigubai. Na, jeigu tai ir ложная тревога, kelios papildomos jūros žolės dar niekam nepakenkė (bent jau man neteko tokio atvejo girdėti).

Ta proga pavyko rasti puslapį, kuriame į vieną krūva surinkti Japonijos ir Pietų Korėjos radiacijos matuoklių duomenys. Tiesa, Pietų Korėjos parodymai man atrodo įtartini, nes paėmus pagal atstumą artimiausius Japonijos matavimus, pastarieji yra 2-3 kartus mažesni. Nebent čia oro srautai taip keliauja…

Diena prabėgo vaikštinėjant aplink Dongguk universitetą, kuris yra pačiam miesto centre, netoli Seulo bokšto. Po pietų viename iš jo pastatų turėjo vykti filmo 끝나지 않은 전쟁 (“Nesibaigianti kova“ arba angliškai “63 Years On“) peržiūra ir aptarimas. Bet iki tol dar įlindau į vieną požeminį parduotuvių miestelį, kur aptikau gan daug kolekcininkų kioskelių (daugiausiai su pašto ženklais ir monetomis, tik kainos palyginus su kitom vietom didokos) ir kalnus plokštelių.

Čia tik nedidelė dalis, jeigu sudėtume visų parduotuvių turimus įrašus į vieną vietą.