Kaip matosi iš blogo, laikas nuo paskutinio įrašo ne itin kelioniškas (apie buvimą Lietuvoje paprastai nerašau), o ir užimtas įvairiom veiklomis tiek, kad tik po metų atėjo įkvėpimas surinkti paskutinio pakeliavimo po Pietryčių Aziją įspūdžius. Jis patogiai gavosi kaip grįžimas iš Japonijos į Lietuvą, o beieškant skrydžių prisijungė kelios papildomos šalys. Tad galiausiai susidėliojo toks maršrutas: Japonija (2014 m. lapkričio 13 d.)  – Honkongas – Makao – Vietnamas – Kambodža – Laosas – Tailandas – Norvegija – Lietuva (2014 m. gruodžio 23 d.) Įspūdžių išsamiai nerašiau, todėl čia tiesiog keli trumpi pastebėjimai ir nuotykiai palydimi nuotraukų. Galima iš anksto perspėti, kad prieš keliaudami buvom ganėtinai pavargę nuo Tokijaus ir didelių miestų apskritai. Be to, išlepinti ankstesnių apsilankymų Indonezijoje ir Malaizijoje, su kuriomis galėjom lyginti šias šalis.

Paskutinių kelių savaičių raktinis žodis – kikoku (帰国 – grįžimas į savo šalį). Tenka jį kone kasdien kam nors pasakyti. Nuo paskutinio pabuvojimo Lietuvoje praėjo treji metai ir trys mėnesiai, tad be abejonės bus įdomu sugrįžti. Paskutinės dienos Japonijoje chaotiškos: daugybė reikalų, „paskutinių“ susitikimų, popierizmų ir pan. Blogui nelieka laiko, o kam ir bebus įdomūs tokie nuotykiai, kaip ėjimas į savivaldybę, kad išsiregistruotum kaip gyventojas.

Kikoku nebus taip iš karto tiesiai Lietuvon. Kad jau koja įkelta į Aziją, norisi tą progą ir išnaudoti. Tad ateinančios 5 savaitės su trupučiu prabėgs Indokinijoje. Apie tai turėtų suktis tolimesni blogo įrašai, o po jų… nežinau ką ir bepažadėti. Bus matyt kaip viskas susiklostys.

 

Beveik lygiai prieš metus rašiau apie bandymą su Friends of Earth (FoE) kompanija kopti į kalnus. Tada tik iš dalies pavyko, nes vietoje FoE grupės pravaikščiojau su prancūzais ir frankofonais. Šį savaitgalį buvo bandymas nr.2. Pasimokius iš klaidų, viskas praėjo daug sklandžiau – FoE atstovus sutikau, o ir kopinėjimas kiek rimtesnis buvo. Ne tiek labai į aukštį, kiek daugybę kartų aukštyn-žemyn ilga kalvų grandine. Pradėjome 9 val. ryto ir baigėme 18 val. be didesnių pailsėjimų. Gal ~17-18 km susidarė. Bent man buvo pats tas: nei per lengvas pasivaikščiojimas, nei toks, kad jau į galą atsibostų ir galvotum, kada čia baigsis.

Bendralaipiotojai pasitaikė įdomūs (du amerikiečiai, septyni japonai ir aš), apie viską pakeliui prisikalbėjom. Tik pats miškas kiek nuobodokas, nes vienodai užsodintas eilėmis.

Apie netoli nuo Tokijo esantį Kamakuros miestelį jau rašau toli gražu ne pirmą kartą. Smagu į ten karts nuo karto sugrįžti. Tad pagerėjus orams (t.y. praėjus vasaros karščiams) ir begalvojant kur padaryti įdomesnę dienos išvyką, Kamakurai didesnių konkurentų neatsirado. Tiesa, ši vasara nebuvo labai karšta. Užfiksuotas dienos rekordas kambaryje tebuvo toks:

Bet kai saulėje kokie +45, nelabai ir norisi kur vykti. O dar visi sugriuvę darbai… Galiausiai į jokią vasarišką kelionę taip ir neišsiruošėme. O dabar dienomis +26. Pats tas smagumas lauke laiką leisti.

Praeitą savaitę buvom išbandyti netoliese esančio ilgo dviračių tako ir visą dieną prasivėžinom dviračiais. Numynėm neskubėdami apie 20km. Takas nutiestas pagal vandens trasą ir prasideda prie Tamos marių (tarpukariu ten užtvenkė upę, kad susidarytų vandens rezervas pagirdyti besiplečiantį Tokijų), o baigiasi prie kokių tai už ~12 km esančių rezervuarų, kur tą vandenį valo ir paruošia tinkamą naudojimui. Visas kelias beveik be jokių posūkių, medžiais iš kraštų apsodintas, netoliese daržai, namai, tik kartais tenka trumpam į miestą išlįsti.

Štai ir paskutinis įrašas apie Indoneziją. Pradėsiu nuo priešpaskutinę dieną aplankyto Bogoro botanikos sodo. Jis apie 50 km nuo Džakartos, nesunku nuvykti traukiniu. Kainavo neatsimenu tiksliai kiek, bet tikrai labai mažai. Pro langus visą kelią tesimato beveik tik miestas, nes besiplečianti Džakarta užpildė namais anksčiau iki Bogoro buvusį tarpą.

Bogoro sodai suviliojo, nes gali pasigirti kelių šimtų metų istorija ir tūkstančiais augalų rūšių. Atrodė, kad bus įdomi išvyka. Nuvykus paaiškėjo, kad to įdomumo tik per pusę, nes sodas yra labiau panašus į parką: dauguma augalų neturi jokių lentelių, kad galėtum sužinoti, kokia tai rūšis, labai mažai stendų su paaiškinimais, tad belieka tik šiaip vaikštinėti, o ne mokytis apie tropinę florą. Iš šitos pusės nuvylė. Bet jeigu atvyksti kaip į parką, tuomet graži vieta ir gali lengvai pusę dienos praleisti.

Javos sala – tai keliolika ugnikalnių, daugybė ryžių terasų, o kas likę užstatyta gyvenvietėmis. Bent jau taip atrodė važiuojant traukiniu iš Džogjakartos į Džakartą. Įdomus maršrutas, pamatai kaip žmonės gyvena. Galiu rekomenduoti.

Bilietus gavome nesunkiai, be jokių rezervacijų, bet perkant iš anksčiau būtų kažkiek pigiau. Dabar teko už pusės dienos pasivėžinimą sumokėti ~35lt vidurine klase.

Tarp Balio ir mūsų kito sustojimo Džogjakartos – apie 550 km. Gal ir gerai, kad nepavyko rasti autobuso ar traukinio, nes su visais persėdimais būtume užtrukę gal beveik parą. Lėktuvu, tuo tarpu, nuskridome per nepilną valandą. Iš oro uosto sakydami daug „no, thank you“ prasibrovėm pro taksistus ir nuėjom tiesiai į netoli esančią traukinių stotį. Neatsimenu kiek tiksliai, bet bilietas iki miesto centro kainavo labai nedaug, gal 25 lietuviški centai.

Pati Džogjakarta nėra kažkuo labai išsiskiriantis miestas ir turistus labiausiai suvilioja tuo, kad čia patogu apsistoti norint aplankyti du netoliese esančius į Pasaulio paveldą įtrauktus šventyklų kompleksus: budistinį Borobudurą ir hinduistinį Prambananą. Taip ir mes padarėm: atvykom, pavaikščiojom mieste, kitą dieną nuo ankstyvo ryto apvažiavom šventyklas, po pietų dar po miestą, o jau kitą rytą išriedėjom traukiniu link Džakartos.

Ubudas viso labo kelios gatvelės, kurias galima per porą valandų išvaikščioti, nebent dėmesį patraukia parduotuvės. Greitai perpranti kas kur ir jautiesi tarsi ne dvi dienas, o jau kuris laikas čia gyventum.

Planuojant kelionės maršrutą buvau skeptiškai nusiteikęs dėl Balio. Įsivaizdavau, kad ten tik prašmatniais vakarietiškais viešbučiais apstatyti paplūdimiai ir nėra ten ką labai pamatyti, geriau laiką kitoms Indonezijos vietoms paskirti. Gal dėl tokių mažų lūkesčių Balis galiausiai paliko tokio gerumo įspūdį, kad net norėtųsi vieną dieną ten sugrįžti (ko negalėčiau pasakyti, tarkime, apie Džakartą).

Iki Balio iš Surabajos vykom trimis transporto rūšimis: traukiniu, keltu ir autobusu. Visus juos suderina traukinių kompanija, nereikia pačiam per daug kažkuo rūpintis. Pirmiausia tenka naktį praleisti traukinyje, kuris išvyksta apie 22 val., bet kažkodėl po pusvalandžio sustoja ir gal pusantros valandos stovi nieko nedarydamas. Galvojom, kad gal koks gedimas, bet vietiniai keleiviai ramūs, traukinio darbuotojai irgi nepanikuoja, tai nusprendėm, kad tikriausiai toks tvarkaraštis.

Vagonai, beje, labai praktiški, su elektros lizdais ir patogiom sėdynėm. Čia aukščiausia klasė, bet bilieto kaina nuo žemesnių ne ką tesiskyrė. Vėliau išbandėm ir vidurinę. Tarp jų didelio skirtumo nėra, tik pastarojoje sėdynės neatlošiamos.