Mano rajonas jau toli gražu ne Tokijo centras, todėl čia galima rasti nemažai įvairaus dydžio sodelių su augančiais kaštainiais, persimonais, kiviais, vynuogėmis, obelimis arba citrusais. Beveik visi gražiai prižiūrėti, veja po medžiais nupjauta, kartais pamatysi ir kokį darbininką beplušantį. Atėjus rudeniui prie kai kurių sodų išdygsta staliukai, kur pardavinėja vietines gėrybes. Bet tik prie kai kurių. Kituose derliaus likimas mažiau aiškus, nes jis surenkamas ir kažkur išvežamas, o kitur – priešingai, labai aiškus, nes matosi, kaip vaisiai krenta po medžiais ir pūva, o sodo savininkui visai vienodai. Pro tokį sodą tenka kas kelias dienas su dviračiu pravažiuoti ir graudu žiūrėti, kaip ant žemės genda ryškiaspalviai persimonai. Atrodo, kad sodininkas tik valstybės išmokas įsisavina, o uždarbis iš derliaus nerūpi.
Praeitą savaitę pasimatė šiokie tokie pokyčiai – ant tvoros iškabino lentelę, kurios pilnas tekstas yra „prekiaujama persimonais“. Ir viskas. Nei kur kreiptis, nei už kiek, nei kada. Aš mielai eičiau pirkti, bet nežinau, kur ta prekyba vyksta. Galvojau, kad gal čia kas iš aplinkinių gyventojų tą sodą turi, todėl visi žino ir nereikia smulkiau rašyti. Pasirodo, kad tikriausiai ne, nes šįvakar viename name prie pat sodo vyko kažkoks sujudimas, todėl stabtelėjau ir paklausiau, ar žino, kur čia tų persimonų nusipirkti. Niekas nežinojo, neva savininkas ne visai vietinis. Taip lig šiol ir tenka man graudžiai į tuos persimonus žiūrėti pravažiuojant…
Beje, nors Japoniją galima pavadinti persimonų šalimi, jie čia nėra pigūs. Dažniausiai pardavinėja vienetais po kokius 3Lt. Jeigu pasiseka, galima rasti išparduodamų jau visai minkštų. Tokių kaina tuomet nukrenta iki kokių 1,5Lt, bet vis tiek nėra taip pigu, kad nusipirktum porą dėžių ir savaitę mistum vien tik persimonais, ką Lietuvoje su obuoliais rudenį būtų visai nesunku padaryti.
Universiteto užsienio studentų skyrius karts nuo karto vis pasiūlo tai bilietus į renginius, tai nemokamą išvyką, tai dar kažką įdomaus. Vietų skaičius dažniausiai būna ribotas, todėl tenka išbandyti sėkmę loterijoje. Paskutinius kelis kartus vis nepavykdavo papulti tarp atrinktų laimingųjų, bet galiausiai nuskilo ir gavau bilietą į koncertą, kuris vyko Ikebukuro rajone esančiame Tokijo metropoliteno teatre. Bet apie jį po kelių nuotraukų, kurias padariau pakeliui:
Truputį gaila, kad nesužiūrėjau spalio pradžioje Tokijuj vykusio žongliravimo festivalio. Sprendžiant iš sekančio video, buvo smagus renginys. Na, bet gal kitąmet pavyks, jeigu neužsimirš :)
O čia įspūdingas kontaktinio žongliravimo pasirodymas:
Nedaug trūko, kad praleisčiau šiųmetinę vegetariško maisto mugę, kuri kiekvieną rudenį vyksta Tokijo centre. Nors beveik visą savaitę lijo, savaitgalį oras pasitaisė ir priminė lietuvišką vasarą. Galbūt dėl to žmonių jau iš pat ryto buvo pakankamai daug, prie kai kurių palapinių net su grūstimis arba eilėmis.
Ypatingai didelių įdomybių neteko pamatyti, daug kas panašu į tai, kas buvo pernai: restoranai siūlo pavalgyt, parduotuvės kažko nusipirkti, kepyklos išsidėlioję duonas ir bandeles, ūkininkai – savo derlių.
Prisidėjau ir aš savaip prie beaiškėjančių rinkimų rezultatų. Tiesa, ne praėjusį savaitgalį, bet daugiau nei savaite anksčiau. Iš ambasados paštu gavau visus lapelius, užsirakinęs kambaryje (vardan balsavimo slaptumo ;-]) juos užpildžiau ir išsiunčiau atgal. Būtų įdomu pamatyti statistiką, kaip balsavo emigrantai kiekvienoje šalyje, bet tikriausiai jos nesulauksiu. Pagyvinimui galėtų rinkimų vakarą būti ir speciali laida, panaši į Euroviziją, kur sakytų „O dabar kalbamės su Japonijos ambasada. Ir kuriai gi partijai Japonija davė dvylika taškų?“ :)
Lietuvos rinkimai čia sulaukė nemažai dėmesio, tik susidomėjimas ne tuo, kurios partijos surinko daugiausiai balsų, o kokie yra referendumo rezultatai. Į rankas šiandien pakliuvo vienas didžiausių laikraščių Asahi, kuriame pusė trečiojo puslapio skirta Lietuvai.
Čia dalis straipsnio iš arčiau. Didžiausia antraštė skelbia „Prieštaraujančių atominei elektrinei daugiau nei 60%“, o šalia – „Lietuvoje referendumas statybų klausimu“. Kitos išryškintos eilutes: „Hitachi peržiūrės planus“ ir „Japonijos gamintojai sunerimę dėl ateities“.
Pačiame straipsnyje kažko ypatingo neparašyta, tik kokie buvo planai, poreferenduminis neaiškumas ir branduolines technologijas siūlančių Japonijos kompanijų situacija. Be Asahi, panašų straipsnį savo internetiniuose puslapiuose (o gal ir ant popieriaus) paskelbė Mainichi su Yomiuri (didžiausias Japonijos dienraštis), o poros minučių reportažą susuko ir valstybinė NHK televizija. Kaip matyti, Japonija Lietuvos įvykius seka gan atidžiai.
Šiandien buvo jau ne pirmą kartą pasitaikanti situacija. Į duris skambina siuntinių tarnyba, atvežė kažkam iš bendrabučio dėžę. Adresas atitinka, bet nėra kambario numerio, o vardas užrašytas su hieroglifais. Siuntinio pristatytojas klausia, ar čia toks žmogus gyvena. Aš į klausimą atsakau klausimu – kaip tie hieroglifai persiskaito? Abu palenkę galvas žiūrim ir matom tris brūkšnelių krūveles: viena pavardės ir dvi vardo. Nė vienas nežinom kaip juos perskaityti, nes du hieroglifai Japonijoje beveik nenaudojami. Nusprendžiam, kad siuntinys skirtas studentui iš Kinijos, Korėjos arba Taivano, bet tiksliai neaišku. Jis paskambina į biurą ir išsiaiškina skaitymą, bet aš praėjęs pro visas bendrabučio duris, ant kurių užrašyti vardai, tokio gyventoju nerandu. Gal ir rasčiau, bet dalis iš Azijos atvykusių nusprendžia, kad patogiau būtų savo vardą kažkiek pajaponinti ir kasdienybėje naudoja jį, o ant durų originalaus su hieroglifais neužsirašo, tik tą naująjį su lotyniškom raidėm arba japoniška abėcėle. Žodžiu, painiava. Viskas baigėsi tuo, kad siuntinio atvežėjas dar kažkam perskambino, gavo gavėjo numerį, vėl skambino ir galiausiai išsiaiškino, kad čia tikrai kažkam iš bendrabučio, bet to žmogaus nėra, todėl atvažiuos pakartotinai rytoj, nes turi į rankas dėžę pristatyti.
Panašių neaiškumų su vardais pasitaiko gan dažnai, nes japoniški hieroglifai turi po kelis skaitymus, o varduose mėgstama juos visaip jungti, todėl nebūna iki galo aišku, koks hieroglifas kokį turi. Kad tai išspręsti, dokumentuose būna papildoma grafa, kur reikia parašyti savo vardo skaitymą su abėcėle. Aišku, dažnesnius vardus ir pavardes visi atpažįsta, bet kai hieroglifai retesni, naudojamas mažai žinomas jų skaitymas arba pats hieroglifas nėra iš tų dviejų tūkstančių su trupučiu, kurių mokoma Japonijos mokyklose, net ir atspėti, kaip vardas perskaitomas nelabai išeina.
Tikriausiai dauguma yra girdėję, kad Japonija pasižymi aptarnavimo kokybe. Klientai čia gerbiami, jais siekiama visakeriopai pasirūpinti, parodyti dėmesį ir palikti gerą įspūdį. Visa tai smagu, bet kartais šiek tiek persistengiama ir prasideda, kaip aš sakau, „apšokinėjimas“ – bereikalingas ir kartais įkyrus arba gluminantis aptarnavimas. Pavyzdžiui, pirkinių maišelio panešimai iki išėjimo, palydėjimai ir atsilankstymai prie lifto, perdėti atsiprašymai, jeigu atsiranda kokių nors netikėtų nepatogumų. Keli kiti atvejai:
– du darbuotojai perspėja pėsčiuosius apie ant žemės nutiestą kabelį
senbeiten.wordpress.com 