Su naujaisiais 2014-taisiais arba japoniškais 26-taisiais! (mat čia metus ir pagal kiekvieną naują imperatorių skaičiuoja, o dabartinis nuo 1989 m. soste sėdi.)

Sutikau juos tradiciškai ramiai, nes didelių šventimų čia nebūna. Prieš dvylika (o pramiegojus – sekančią dieną) įprasta eiti į šventyklas paprašyti gerų naujųjų, ten pastovėti eilėje mušti gongo, nusipirkti specialiai paruoštų suvenyrų. Šventikai ta proga užkuria laužą, kuriame sudegina per metus prisikaupusius ant virvelių surištus ateities spėjimų lapelius ir kitokius daiktus, kad švariai naujus metus pradėtų. Ir beveik viskas… Jokių fejerverkų, triukšmų ir pan. nebūna.Daugelis tiesiog ramiai leidžia laiką namie ir valgo visokius kiek šventiškesnius valgius. (Jeigu ką domina, čia vienas japoniškas puslapis apie Naujų Metų sutikimą vis apklausas daro ir rezultatus paskelbia.)

Laužo šventykloje padegimas. Fone matyti šviečianti palapinė, kur sudėta visko deginimui.

Apie japoniškus Kalėdų ypatumus jau rašiau anksčiau ir nelabai yra ką bepridėti, jokių pokyčių per porą metų neįvyko. Galiu nebent parankioti video ir parodyti, kaip čia mėgsta šventiškai pasipuošti lemputėmis. Paprastai kiekviena savivaldybė jomis iškabinėja lankomiausias vietas, nuo savęs prideda parduotuvės ir rezultatas toks, kad prie stočių ar populiaresnėse gatvėse būna mirga marga. Pradėsiu nuo savo artimiausios stoties:

Šį savaitgalį universitete vyko kasmetinis ICU festivalis (arba japoniškai – „ICU sai“). Šurmulio buvo nemažai: ištisa palapinių alėja, trys scenos su muzika arba šokiais ir visas būrys tiek savų, tiek su universitetu nelabai susijusių lankytojų. Beveik viską rengė patys studentai, o tiksliau jų klubai. Užsiimantys menais rengė pasirodymus, o kiti turėjo po savo staliuką, prie kurio kažkuo prekiavo. Vieni čia pat pagamintu maistu, kiti savo dirbiniais, treti šiaip sunešę iš kažkur įvairių sendaikčių. Kaip anksčiau minėjau, japoniška prekyba neretai būna gana triukšminga, taip ir čia visi tarpusavyje konkuravo, kas garsiau prišauks klientus, o vienam rėkaujančiam užkimus, jį pakeisdavo kitas :) Keletas nuotraukų, kaip visa tai atrodė:

Nedaug trūko, kad praleisčiau šiųmetinę vegetariško maisto mugę, kuri kiekvieną rudenį vyksta Tokijo centre. Nors beveik visą savaitę lijo, savaitgalį oras pasitaisė ir priminė lietuvišką vasarą. Galbūt dėl to žmonių jau iš pat ryto buvo pakankamai daug, prie kai kurių palapinių net su grūstimis arba eilėmis.

Ypatingai didelių įdomybių neteko pamatyti, daug kas panašu į tai, kas buvo pernai: restoranai siūlo pavalgyt, parduotuvės kažko nusipirkti, kepyklos išsidėlioję duonas ir bandeles, ūkininkai – savo derlių.

Viena svarbiausių švenčių Japonijoje rugpjūčio mėnesį yra Bon – tarsi Vėlinių atitikmuo. Tęsiasi ji kelias dienas, tačiau nėra vieno sutarto laiko, todėl pradžia ir pabaiga priklauso nuo regiono arba kiekvieno asmeninio patogumo. Paprastai Bon metu aplankomi giminės, keliaujama tvarkyti kapų. Tikima, kad tomis dienomis mirusiųjų dvasios grįžta pas gyvuosius, todėl atliekamos įvairios jų priėmimo apeigos, o gale šventės – išlydėjimo. Bent man Bon labiausiai siejasi su filmu Aruitemo Aruitemo, kuris pasakoja ne tiek apie šventę ir jos tradicijas, kiek apie ta proga vykstantį kelių kartų šeimos susitikimą. Gražus filmas, rekomenduoju.

Vienas iš pagrindinių Bon pabaigos akcentų yra specialūs šokiai, vadinami tiesiog „Bon šokiais“ (bon odori). Anksčiau jie turėjo religinę prasmę, bet ši nyksta ir šokiai lieka labiau kaip šventė, vasariškas karnavalas. Kiekvienas regionas turi savitas tradicijas, muziką, judesius. Per šokį pavaizduojama buitis, ūkio darbai, perteikiami įvairūs simboliai. O kur dar speciali apranga… Žodžiu, jeigu gilintis, galima daug visko atrasti ir sužinoti.

Viena iš Bon šokių atmainų yra Ava odori, kilusi iš Tokušimos – pietinės Japonijos prefektūros. Ten vykstantis festivalis sutraukia tūkstančius šokėjų ir virš milijono žiūrovų. Kad nereikėtų važiuoti kelių šimtų kilometrų, panašų festivalį galima pamatyti ir Tokijuje, Koendžio rajone, kiekvienų metų rugpjūčio pabaigoje.

Štai po tokios įžangos priartėjau prie įrašo tikslo – pasakyti, kad vakar buvau Koendžyje ir parodyti, ką šventės metu pamačiau :)

Baigėsi universitete atostogos ir rečiau bepapildau blogą. Be to, per Japoniją iš pietų į šiaurę keliauja sakurų žydėjimo banga, todėl kelis pusdienius paskyriau nuvykimui vis į kitą parką, pasidžiaugti pavasariu ir pažiūrėt, kaip kiti švenčia hanami – žiedų šventę. Visa gamta bunda, žaliuoja, žydi, pavasariškai (o palyginus su Lietuva, tai ir beveik vasariškai) šilta…. Jeigu kada susiruoštumėte atvykti į Japoniją, rekomenduoju pasirinkti būtent balandžio pradžią, kada žydi sakuros, arba spalio galą, kada gamta nusidažo rudens spalvomis. Pamatysite gražių vaizdų, nevargins nei lietus, nei žiemos žvarbumas ar vasaros tvankumas su +35 laipsniais.

Bet grįžkime prie hanami…

Pagrindinis kelias į universitetinį miestelį.

Šiandien, kaip ir priklauso, kepiau blynus. Senokai buvau jų bevalgęs (nes būdamas Japonijoj taip ir nekepiau lig šiol), o dar ir su mėlynių uogiene (kuri labiau panaši į skiestas mėlynių sultis, sutirštintas pektinu, bet ką jau), todėl buvo labai skanu.

Žiemos čia varyti nereikia, orai patys po truputį šiltėja. Šią savaitę gal jau bus net kokie +13, o vienur kitur pradeda žydėti ankstyvesnės slyvos.

Bet norisi ir kažko žiemiško, todėl pasidalinsiu vienu atrastu video iš JAV. Ten ateiviai įspaudžia visokius raštus ne tik javų, bet ir sniegų laukuose. Štai kas iš to gaunasi:

Šiandien, vasario 3-ią, Japonijoje švenčiama paskutinės žiemos dienos šventė Setsubun. Nuo rytojaus turėtų pradėti šilti orai ir po truputį ateiti pavasaris. Iš dalies Setsubun primena Užgavėnes, tik tiek, kad čia varoma lauk ne žiema, bet piktosios dvasios, o gerosios kviečiamos į namus. Pagrindinis šventės akcentas yra kepintų sojos pupelių mėtymas, nes tai išbaido negerumus. Kad būtų įdomiau, vienas iš šeimos narių užsideda kaukę ir išbėga pro duris kai kiti į jį mėto pupeles. Tai darant šaukiama „oni (piktosios dvasios) – iš namų, fuku (sėkmė) – į namus!“

Kaukė ir pupelės pakeliuose.

Pastarosios dienos buvo pakankamai ramios. Penktadienį baigėsi atostogos ir nuėjau į porą paskaitų, bet jose dar pošventinės nuotaikos, nes nei dėstytojai labai rimtai į darbą kibo, nei studentai gausiai susirinko. Nemažai klasiokų-kursiokų išvažinėję po užsienius arba grįžę namo ir dar nebuvo parvykę atgal į universitetą. Prie to prisidėjo ir tai, kad šiandien (sausio 9-tą) Japonijoje laisvadienis, todėl po pirmos darbingesnės dienos iškart iškrito ilgas savaitgalis, tikriausiai paskatinęs daugelį keliom dienom prasitęsti atostogos.

Štai jau 2012-tieji. Japoniją jie pasiekė 7 val. anksčiau nei Lietuvą, bet buvo sutikti, tikriausiai, daug ramiau. Nesimatė čia nei fejerverkų ar kokio didesnio šurmulio, tik prie šventyklų nusidriekė eilės norinčių paprašyti, kad per ateinančius metus išsipildytų norai. Teko truputį nusivilti, nes dviejose iš jų, į kurias užsukau, nebuvo to didžiojo varpo-gongo, tik didelio įspūdžio nepadarantis metalinis barškutis. Dėl jo tikrai nesiruošiau atstovėti ilgą laukiančiųjų jį paskambinti eilę, todėl tik pasidairiau aplinkui ir prieš pirmą valandą jau buvau grįžęs namo.

Abiejose šventyklose buvo daug ugnies, o vienoje degė gan didelis laužas. Ką jis reiškia neišsiaiškinau, bet šalimais stovėjo palapinė, iš kurios į jį nešdavo ir mesdavo kažką panašaus į senus šventyklos daiktus. Gal čia koks atsinaujinimo ritualas...