Vakar nuvykau į trumpą argentiniečių grupės Onda Vaga koncertą, vykusį vienoje muzikos įrašų parduotuvėje Šindžiuku rajone. Kad toks vyks, sužinojau iš pažįstamo, režisuojančio jiems video klipą (štai šiam kūriniui). Pagrojo paprastai, bet užvedančiai, su ugnele :) Atrodo, kad visi susirinkusieji paklausyti liko patenkinti.

Dar vienas (jau beveik tradiciniu tapęs) įrašas apie aplinkui sutiktą gyvūniją.

Pradėkime nuo skėrių, kurių čia daug ir įvairių rūšių. Šis buvo visai nebaikštus, matomai galvojo, kad gerai užsimaskavęs.

Namisėdžiauju, nes karšta, o ir atostogos, jokių svarbių reikalų neatsiranda. Tik po savo rajoną pasiblaškau, o besiblaškydamas padangą prasidūriau. Teko šiandien apsilankyti pas meistrą, kuris per kelias minutes pastatė dviratį ant ratų :)

Paskutinė didesnė išvyka buvo prieš porą dienų. Apsilankiau kompanijoje, kuri žiemą organizavo užsieniečiams keliones-tyrimus Saitamos prefektūroje. Kažkas panašaus vėl bus šį rudenį, galbūt pateksiu tarp keliaujančių, bet prieš tai reikėjo pas juos nuvykus užpildyti anketą ir įvertinti vieną reklaminį kelionių žurnalą. Pastarasis japoniškas, todėl nelabai aišku, kodėl jį davė vertinti užsieniečiams. Vis tiek atvykusieji iš kitų šalių jo į rankas neims pamatę hieroglifus, o jeigu ir paims, nesupras kas kur yra, iš kokios vietos nuotraukos. Bet čia vienas iš tų atvejų, kai geriau nesigilinti. Svarbiausia, kad gal vėl po įdomias vietas pavėžins :)

Kompanijos biuras įsikūręs vietoje, kuri vadinama Očianomizu. Pažodžiui tai reiškia „arbatos vanduo“, nes iš čia esančio šaltinio imdavo vandenį arbatos gaminimui.

Per rajoną tekanti Kandos upė.

Jeigu matėte nors kelis filmus, kur veiksmas vyksta vasarą Japonijoje, bent viename iš jų turėjote fone girdėti savotišką čirpimą-zyzimą. Miestuose tarp pastatų retokai, bet parkuose arba kaimo vietovėse juo būna užpildytas visas oras. Koncertai prasideda vasaros pradžioje ir tęsiasi beveik iki rudens galo. Geriau įsiklausius galima išgirsi ir įvairių variacijų, melodijų, panašiai kaip ir pievose, pilnose žiogų. Iš pradžių neaišku, kas to kaltininkas, bet įdėmiau apžiūrėjus medžius, galima pamatyti kelių centimetrų dydžio vabzdžius, kurie per dienas, atrodo, nelabai ką kitą be čirpimo ir veikia. Atrodo jie maždaug taip:

[Visos nuotraukos iš vikipedijos]

Nežinau kaip kituose miestuose, bet Tokijuje galima pamatyti dažną pastatų kaitą. Iš pirmo žvilgsnio visai geras pastatas per kelias dienas sugriaunamas, sklypas tvarkingai išvalomas, tarsi jame nieko ir nebuvo, o po kiek laiko ten išdygsta naujas namukas. Statybų tempai greiti, darbai dėl minusinių temperatūrų nebuvimo vyksta kiaurus metus. Tarkime, šią žiemą netoliese per porą mėnesių iškilo naujas karkasinis namas, nors statybininkai prie jo plušėjo gal kas antrą dieną, o kitur kuo švariausiai per kelias dienas nugriovė didelį prekybos centrą.

Nors prisižiūrėjęs geros būklės namų griovimų įtariu, kad Japonijoje vidutinis pastatų amžius gerokai mažesnis nei Europoje, statistikos nepavyko rasti. O gal tik miestuose jų rotacija sparti…

Griovybos darbai. Pusė namo dar matosi kaip buvo. Bent man jis neatrodo labai susenęs…

Parašysiu trumpai apie Japonijoje populiariausius grybus, bet ir pradžių paskelbsiu, kad čia jau prasidėjo ta tikroji vasara, kada dienomis trisdešimt keli, o naktimis apie +26-27. Kadangi vandenynas išlygina klimatą, temperatūra užkilo palengva, per kelias savaites, be jokių šuolių. Prie jos iš lėto pripranti ir nebūna taip karšta, kad nežinai kur dėtis. O jeigu atsidarai langus, duris, kad oras judėtų, būtų skersvėjis, tuomet visai smagiai jautiesi. Tiesa, rugpjūtį bus dar keliais laipsniais daugiau, todėl per anksti girtis, kad oras nevargina :) Ko reikia pasisaugoti, tai saulės, nes ji vidurdienį būna beveik zenite ir labai greitai nudegina. Jeigu oda po žiemos balta, tai užtenka ir pusvalandį lauke pasivaikščioti, kad grįžtum raudonas.

Tikriausiai sugedęs termometras, nes rodo vien trejetus…

O dabar apie grybus. Sugalvojau apie juos parašyti, nes pastaruoju metu kone kasdien valgau. Pagrindinė priežastis, kad šaldytuve guli visas maišas sojų padaže marinuotų šitake grybų. Jie bene populiariausi Japonijoje.

Užvakar prisiruošiau su dviračiu numinti 4-5 km iki artimiausios didesnės upės. Vadinasi ji Tama ir yra viena iš pagrindinių Tokijuje. Nors pasitaikė graži diena, bet žmonių prie jos beveik nebuvo. Apskritai Japonijoje nestipri laiko leidimo prie vandens kultūra. Toks dalykas kaip gulinėjimas ant užkloto, pasimaudymas ir vėl gulėjimas yra tikra retenybė. Kad žmonės plaukiotų ežeruose ar upėse irgi nepamatysi. Kai pernai nuvykau iki vandenyno, buvau beveik vienintelis šiaip besimaudantis, visi kiti – banglentininkai, o pažįstami neseniai grįžę iš pietinių Japonijos Okinavos salų taip pat stebėjosi, kad paplūdimiai tušti, nėra besideginančių ar kitaip tingiai laiką leidžiančių. Kad jau taip, susilaikiau nepaplaukiojęs Tamoje, nors diena buvo karšta, o upė atrodė švari ir gaivi. Panašu, kad praleidau gerą progą pabūti išsišokėliu užsieniečiu :)

Tama upės ženklas, kažkodėl atsuktas nuo upės į kelią, o ne atvirkščiai.

Ypač kai ta atsarga yra 20kg ryžių :)

Ne per seniausiai viename supermarkete aptikau mano mėgstamų rudų ryžių išpardavimą: 5kg maišas tik apie 1500 ienų (~55lt). Vieną dieną paėmiau du maišiukus, o kitą dieną dar porą (jau paskutinių). Esu dabar apsirūpinęs keliems mėnesiams.

Šią savaite porą kartu prasukau pro centrinė Tokijo dalį Šibują. Vieną dieną keliavau su reikalu pagaliau užsiregistruoti Lietuvos ambasadoje, kad galėčiau balsuoti rudenį rinkimuose, o kitą tiesiog pasivaikščiojau po gatves ir kelias parduotuves. Ta proga pluoštas nuotraukų.

Nors Šibuja viena iš aktyviausių ir turistiškiausių Tokijo vietų, joje didelės tvarkos nėra. Kaip ir prieš ketverius metus, taip ir dabar nuolat vyksta kažkokie taisymai, kelio darbai, statybos.

Japonijos energetika yra viena iš sričių, kurioje po kovo 11-osios drebėjimo ir cunamio vyksta daug įdomių dalykų. Tikriausiai iki Lietuvos atvilnijo žinia, kad nuo gegužės pradžios iki dabar šalyje neveikia nė vienas iš 54 atominių reaktorių, kurie anksčiau pagamino apie ketvirtį visos elektros. Iš pradžių jie buvo uždarinėjami saugumo patikrinimams, o vėliau nepaleisti iš naujo dėl vietinių gyventojų protestų ir bendrų antiatominių nuotaikų visoje Japonijoje. Vietoje to, energijos trūkumas kompensuojamas padidinus gamtinių dujų importą ir deginant jas. Artėjant vasarai nerimaujama, kad to nepakaks ir teks kai kuriuose regionuose valandai kitai nutraukinėti elektros tiekimą. Skirtingai nuo Lietuvos, elektros energijos suvartojimas Japonijoje išauga vasarą, labiausiai dėl kone kiekvienuose namuose, biuruose, parduotuvėse ir bet kur kitur įrengtų oro kondicionierių naudojimo. Neseniai ministras pirmininkas Noda paskelbė, kad norint išvengti energijos trūkumo, reikia iš naujo paleisti bent dvi-tris atomines elektrines. Prieštaraudami prie ministerijų renkasi žmonės, neseniai vyko vienas didžiausių pastarųjų laikų protestas, sutraukęs keliolika tūkstančių dalyvių.

Be kalbų apie atominės energetikos grąžinimą, valdžia skatina taupyti energiją. Praėjusią vasarą, dar nepamiršus cunamio žalos ir Fukušimos elektrinės avarijos, prie taupymo prisijungė palyginti daug žmonių. Pagrindinis duodamas patarimas – oro kondicionierius išjungti arba nustatyti ne žemiau kaip ties +28 laipsnių padala. Kruopščiausios buvo valstybinės įstaigos: prisiminus praėjusių metų rugsėjį, kada reikėjo tvarkytis dokumentus, pastatų viduje buvo tokia pati temperatūra kaip lauke arba truputį vėsiau, būtent tie +28. Universitetai, bent jau maniškis tai tikrai, taip pat palaikė +28. Privatus verslas buvo vangesnis: vieni rodė solidarumą, kiti energiją naudojo kaip anksčiau. Pavyzdžiui, The Economist pernai vasarą rašė apie parduotuves, kurios laikė įjungtus kondicionierius su ~20 temperatūra ir tuo pačiu neuždarydavo lauko durų, nes neva tokios svetingumo ir klientų pritraukimo tradicijos.

Šiemet vėl kalbama apie taupymą, tačiau neatrodo, kad prisijungs tiek žmonių ir kompanijų kaip pernai. Jau prieš porą savaičių, kai orai buvo optimalūs ir nereikia nei šildymo, nei šaldymo, parduotuvėse ir metro dvelkė šaltas kondicionierių vėjelis, gal apie +20 ar dar mažiau. Tas pats ir dabar, kai lauke nėra itin karšta (+27), išskyrus kai kuriuos prie taupymo prisijungusius prekybos centrus. Pavyzdingiausios, kaip ir pernai, valstybinės įstaigos. Žinoma, kai nuo liepos galo iki rugsėjo vidurio laikysis +35 ar daugiau, kai kuriems žmonėms reikės tų +28 ar truputį vėsesnio oro, bet tikrai ne +20, kas be viso kito sukuria stiprius temperatūrų kontrastus, žmonės sloguoja, peršąla gerklę. Logikos tokiame šaldyme sunku įžvelgti, ypač dabartiniame Japonijos energijos krizės kontekste, tačiau įpročiai keičiasi sunkiai.

Pabandęs paieškoti, ką apie tai mano patys japonai, radau kelių blogų įrašus (kad ir šis), kurių autoriai taip pat nesupranta, kaip galima protestuoti prieš atominę energetiką, kalbėti apie elektros energijos trūkumą ir tuo pačiu metu ją švaistyti. Prie to galima pridėti, kad daug modernių namų yra suprojektuoti taip, kad būtų priklausomi nuo kondicionavimo, o ne natūralaus vėdinimosi. O ką jau bekalbėti apie prastą namų šiluminę izoliaciją, kuri niekais paverčia pastangas juose palaikyti šilumą žiemą ir vėsesnę temperatūrą vasarą. Tad vietos energijos taupymui dar yra nemažai.

Parlamente ir ministerijose tuo tarpu ruošiama nauja energetikos strategija, kurioje, priešingai nei ankstesnėse, atominių vaidmuo turėtų būti gerokai mažinamas. Greito atsisakymo niekas nesiūlo, bet pagal dabartines nuotaikas visas atomines elektrines tikimasi uždaryti per ateinančius 20-25 metus, palaipsniui ženkliai stiprinant atsinaujinančią energetiką. T.y. gan panašu į Vokietijos planus. Ar šios pozicijos bus laikomasi, parodys keli ateinantys metai. Kaip žinia, žmonės nelaimes pamiršta, o ir politiniai vėjai į kitą pusę pradeda pūsti…

Prašome taupyti elektrą.