Jau čia pat ir Naujieji Metai. Anksčiau Japonijoje juos šventė pagal mėnulio kalendorių, kaip ir Kinijoje, Korėjoje ar Vietname, bet palaipsniui buvo perimta vakarietiška tradicija ir svarbiausiomis dienomis tapo gruodžio 31 ir sausio pirmoji. Trumpai apie kelis dalykus, kuriuos prieš ir per Naujuosius padaro dauguma japonų.
1. Pirmas darbas yra atlikti didįjį tvarkymąsi (大掃除, osodži). Ateinančius metus reikia pasitikti švariems, todėl gruodžio gale būna švarinimosi laikotarpis.
Pratęsiant vakarykštę dviračių temą, keli youtube video apie važinėjimą jais Tokijuje. Galima bent kažkiek susidaryti įspūdį kaip atrodo miestas, kokios sąlygos dviratininkams ir kodėl keliavimas dviračiu čia yra pakankamai įdomi (arba stresą kelianti ;)) veikla.
Pasiruošimai metų galo šventėms Tokijuje prasidėjo jau lapkričio pradžioj, kada vienur kitur vitrinose išlindo kalėdiniai užrašai, o darbininkai pradėjo medžius apraizginėti lemputėmis, ypač netoli stočių esančiuose parkeliuose arba prekybinėse pėsčiųjų gatvėse. Kai kurie gyventojai papuošia medžius lemputėmis ir prie savo namų, tačiau toli gražu ne visi. Čia pluoštelis nuotraukų iš apylinkių:
Vos spėjo prasidėti žiemos semestras, štai jau ir atostogos. Švenčių proga laisvos dvi savaitės, nuo rytojaus iki Trijų Karalių. Šiaip Kalėdos Japonijoje net ne laisvadienis ir labiau siejasi su komercine jų puse: pirkimu, dovanėlėmis, akcijomis ir pan. Populiaru Kūčių vakarą visai šeimai suvalgyti „kalėdinį tortą“, kurie čia kone kiekvienoj parduotuvėj reklamuojami jau nuo lapkričio pradžios, apsikeisti dovanomis. Be to, Kalėdos siejamos su galimybe poroms romantiškai praleisti laiką, savo simpatijai prisipažinti meilėje ir taip pat kažką mielo padovanoti. Žodžiu, Jėzus ar saulėgrįžą čia nelabai prie ko :) Todėl maniškės atostogos nuo Kalėdų iki Trijų Karalių labiau dėl to, kad mokausi save krikščioniškų vadinančiame universitete.
Mėgstu karts nuo karto pasmaližiauti, todėl retai kada praleidžiu progą išbandyti kokį įdomesnį vietinį japonišką saldumyną. Jeigu apsiribotume tradiciniais, beveik visi jie bus pagaminti iš lipnių ryžių košės, pagardintos pupelėmis, sezamais, sojų miltais arba kokiomis nors žolelėmis. Sudedamųjų dalių nedaug, bet jos panaudojamos pakankamai kūrybiškai. Gal kada prie progos nufotografuosiu didesnę saldumynų įvairovę, bet šiandien tik trys pastarųjų dienų paragavimai.
Lipnių ryžių pyragėliai, įdaryti saldžiomis raudonomis pupelėmis. Pačiuose ryžiuose yra įmaišyta juos žalsvai nudažančio kiečio miltelių ir viskas įvyniota į šviežią vietinės ąžuolo rūšies lapą. Skonis pakankamai unikalus.
Atsisveikinant su Kim Džongilu, prisiskaičius šimtą ir vieną pasvarstymą kas dabar bus su Šiaurės Korėja ir tebelaukiant didesnių arba mažesnių pokyčių, pasidalinu vienu BBC reportažu. Kažkam gal jau bus matytas:
Jeigu ką, maniškis į kelis sakinius sutrauktas spėjimas yra toks, kad jokių revoliucijų Šiaurėje nesulauksime. Kadangi Kim Džongilas jau kurį laiką buvo silpnos sveikatos, bet šalyje nebuvo suirutės, rodo, kad už jo stovėjo ir tebestovi stipri rėžimą palaikanti ir radikalių pokyčių nenorinti komanda. Ji sureguliuos pagal save jaunąjį įpėdinį Kim Džonguną (jeigu tik jis bus iškeltas į aukščiausius postus), padarydama iš jo naują kulto objektą ir gyvenimas toliau tekės sava vaga. Po truputį galbūt galima nedidelių reformų, jeigu tik jas pasinaudodama proga paskatins kaimynė Kinija, tačiau revoliucijos tikėtis sunku. Ar tai tiesa, parodys laikas.
Ketvirtadienį po pietų vėl nusibeldžiau į Tokijo pakrašty esantį Tokyo Big Sight pažiūrėti tikriausiai didžiausios metuose ekologiškų produktų parodos Eco-Products 2011. Prieš mėnesį rašiau apie ten pat vykusią kitą, skirtą daugiausiai maistui, o ši buvo apskritai apie bet kokias daugiau ar mažiau „žalias“ inovacijas. Be to ir žymiai didesnė, apėmusi dvi didžiules sales ir per tris dienas sutraukusi, kaip skelbia organizatoriai, apie 180 000 lankytojų.
Anksčiau buvau rašęs apie „pasivaikščiojimą po Pietų Korėją“, o dabar nusprendžiau tą patį padaryti ir apie Japoniją. Tai iš dalies paskatino vakarykštis BBC pranešimas, kad Google Maps su savo fotografuojančia mašinėle apvažinėjo po cunamio nuniokotas vietoves ir sukėlė nuotraukas internete. BBC puslapyje galima pamatyti palyginimus, kaip tos pačios vietos atrodė prieš kovo 11-tą, ir kaip po jos. Internete šiuo metu matosi tik naujausi vaizdai, o senesnius palyginimui galima pasiekti, jeigu neklystu, tik susiinstaliavus Google Earth programą.
Šiaip ar taip, vaikštinėti su Google Maps galima po visą Japoniją ir tai daryti visai paprasta. Pirmiausia susiraskite žemėlapyje Japoniją (arba tiesiog atsidarykite šią nuorodą), o tada su pele paimkite kairėje pusėje virš mastelio keitimo juostelės esantį geltoną žmogeliuką ir jo nepaleisdami užtempkite ant žemėlapio. Po poros sekundžių vietos, po kurias galima pasidairyti, nusispalvins mėlynai. Tada pakanka žmogiuką paleisti virš norimos vietos ir atsiras tos vietovės vaizdai. Judėti pirmyn, atgal arba sukiotis galima spaudant kliaviatūros rodykles arba su pele spaudant netoli kelią rodančios linijos. Pabandę, manau, perprasite per pusę minutės :) Beje, geltonąjį žmogutį galima perkelti ant žemėlapio bet kokiame mastelyje, kad ir labai prisididinus konkrečią vietą arba atsitraukus iki viso pasaulio vaizdo.
Pradėsiu pasakojimą šiek tiek iš toliau. Per pirmas atvykimo savaites susipažinau su mergina iš Kinijos, besimokančia netoliese esančiam Musašino universitete. Ji papasakojo, kad šitoje miesto dalyje yra tarptautinis klubas, jungiantis užsieniečius ir užsieniu besidominčius japonus. Jis organizuoja visokius renginius, tarp jų ir gruodžio pradžioje vyksiančią kelionę prie Fudži kalno (japoniškai vadinamo Fudžisan, kur „san“ tiesiog reiškia „kalnas“). Gavęs to klubo numerį paskambinau, užsiregistravau kaip dalyvis ir šį sekmadienį anksti ryte sėdėjau autobuse kartu su visu būriu įvairaus amžiaus japonų ir studentų iš Kinijos, Korėjos ir Taivano.
(nuotrauka iš freett.com/hottama/)
senbeiten.wordpress.com 